Demokratinėje šalyje kalbų apie prievartinį įdarbinimą galėtų ir nebūti(5)

Negaliu atsistebėti politikais, metai po metų kalbančiais apie priverstinį jaunų medikų įdarbinimą ir grūmojančiais, kad „valstybė turėtų liautis ruošti gydytojus kitoms šalims arba privalėtų bent jau reikalauti, kad įdėtos lėšos būtų kompensuotos“. Štai ministras Vytenis Andriukaitis viešai prabilo apie poreikį „pasirašyti sutartis, kad už biudžeto pinigus išmokslinti žmonės kelerius metus dirbtų kurioje nors iš anksto sutartoje vietoje“. Siūlau pažvelgti atidžiau – ar šis iš pirmo žvilgsnio lyg ir patrauklus pasiūlymas tikrai protingas?

Laisva ar nelaisva?

Medicina yra profesija, kaip ir visos kitos. Tai laisva profesija. Nurodyti medikams, kur jiems dirbti, galėsite tik tada, kai tą patį padarysite su pedagogais, teisininkais, vadybininkais, menininkais, statybininkais ir visais kitais laimės į svečias šalis ieškoti išvykusiaisiais. Visų šių specialistų kariauna nepalyginamai didesnė nei medikų, tad bendroje sumoje iš jų būtų galima išsireikalauti kur kas didesnių „įdėtų lėšų“.

Kalbos apie prievartinį įdarbinimą yra tuščios civilizuotoje demokratinėje šalyje. Tai tik pigus politikų naudojamas dėmesio nuo esminių sveikatos priežiūros sistemos bėdų nukreipimo būdas, į kurį piktdžiugiškai atsiliepia sukiršinti ir ant medikų pykstantys žmonės. Kalbėti apie prievartinį įdarbinimą visada paprasčiau, negu pagaliau pradėti spręsti įsisenėjusias sveikatos priežiūros sistemos bėdas – neefektyvų ir neskaidrų jos valdymą, korupciją, netinkamas gydytojų darbo sąlygas ir daugybę kitų. Kai problemų spręsti nenorima ar nesugebama, pradedama ieškoti būdų, kaip priversti žmones elgtis taip, kaip jie esamomis aplinkybėmis nesielgtų. Demokratiniu keliu į valdžią patekusiems politikams nederėtų taip net kalbėti.

Dirbi? Susimokėk

Kalbos apie tai, kad gydytojai rezidentai turėtų susimokėti už rezidentūrą, stebina. Rezidentai nėra tie, kurie atlieka sudėtingas operacijas ar priima sudėtingus sprendimus, bet jie atlieka darbus pagal turimas kompetencijas ir jas plečia. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse gydytojai rezidentai nėra studentai. Jie – sąlyginai nebrangi darbo jėga, ant savo pečių tempianti didelę dalį sveikatos priežiūros sistemai tenkančio krūvio. Pati idėja susimokėti už tai, kad dirbi, labai „įdomi“. Galbūt apie mokamą rezidentūrą kalbantys Seimo nariai galėtų ją patys įgyvendinti ir susimokėti už tai, kad dirba Seimo nario darbą?

Lietuvoje esame laikomi ir studentais, ir darbuotojais. Ligos ar motinystės atveju stipendija dingsta ir išmokos skaičiuojamos nuo kuklios rezidentiškos algos. Dėl šios, o ir kitų priežasčių rezidentai turi papildomų darbų ir rajonuose ar mažesniuose miesteliuose esančiose gydymo įstaigose. Čia jie yra dirbantys gydytojai, dalinai kompensuojantys darbo jėgos regionuose trūkumą.

Trūksta ar netrūksta?

Sveikatos apsaugos ministras teigia, kad trūksta jaunų gydytojų mažesniuose miestuose. Galimas sprendimas – sudaryti gydytojams rezidentams sąlygas rezidentūrą atlikti kituose miestuose, ne tik  Vilniuje ir Kaune. Be abejo, savo noru. Anksčiau, kai po šešerių metų studijų sekdavo metai internatūros,  jos bazių buvo visoje Lietuvoje. Atsirasdavo pakankamai norinčių internatūrą atlikti ir kitose Lietuvos vietose, ne tik Vilniuje ar Kaune. Kai kas net kategoriškai nenorėdavo likti didžiuosiuose miestuose. Paradoksalu, bet kartais daugiau patirties galima įgyti ne stambiuose Lietuvos medicinos centruose, o būtent mažesnėse, kolegiškesnę atmosferą turinčiose ligoninėse. Kalbant apie rezidentūrą, būta tiek pačių rezidentų, tiek gydymo įstaigų pageidavimų rezidentūros bazes padaryti visoje Lietuvoje, ne tik Vilniuje ir Kaune. Tačiau kažkodėl to nepadaroma, apie tai nekalba ir dabartinis ministras. O po rezidentūros trisdešimtmečius ir neretai jau šeimas sukūrusius medikus norima priverstinai išsiųsti į rajonus. Keista.

Emigracija reikalinga

Ir galiausiai – apie emigraciją. Galbūt tai galima vadinti spekuliacijos korta, bet ja spekuliuoja visa Lietuva. Emigracija svarbi kaip paguoda, išeitis susidarius tam tikroms sąlygoms. Baisu būti paralyžiuotam ir negalėti nieko pakeisti, neturėti pasirinkimų. Pastaruoju metu politikų idėjos nukreiptos į paralyžiavimą, o ne patrauklesnių ir geresnių sąlygų kūrimą, problemų sprendimą. Bet kartais nebūtina emigruoti. Kartais pakanka žinoti, kad esame laisvi pasirinkti ir jei norėtume, galėtume išvykti ir dirbti savo darbą kitose šalyse. Pasirinkimo laisvė ir teisė leidžia nebūti vergu. Beje, dalis medikų iš emigracijos išties grįžta ir gali pasidalinti įgyta nauja patirtimi ir požiūriu.

Rezidentė

Užrašė Mindaugas Savickas