Badavimas: už ar prieš?(4)

Ką apie kineziterapeuto Rimanto Petravičiaus sumanymą badauti 70 dienų mano klasikinės ir alternatyviosios medicinos atstovai? Kuo gi gali baigtis šis jo sumanymas?

 “Pakitimai gali būti negrįžtami”

Klaipėdos universitetinės ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjas Žilvinas Šukys

Yra įvairių badavimo formų, mokyklų - tarp jų rekomendacijų gali pasimesti. Dabar žmonės labai aktyviai domisi tiek tradicine, tiek alternatyvia medicina, tampa labiau mediciniškai išprusę, bet besidomintys netradicine medicina kartais pakliūva į badavimo spąstus, iš kurių sunku surasti kelią atgal. Nežinau, kuo būtų galima pagrįsti badavimą tiek dienų. Žmogui badaujant visi procesai, užtikrinantys vidinę homeostazę, vyksta iš vidinių rezervų. Sukaupti riebalai, angliavandeniai iš rezervo traukiami iki tam tikro laiko. Paskui prasideda savęs virškinimas ir negrįžtami pakitimai. Juk dažnai mes kalbame apie vadinamąją neurogeninę anoreksiją, kai jaunoms merginoms, ypač dirbančioms modeliais, ilgai badaujant užsiveda mechanizmas, kai jos jau nebegali valgyti. Mes esame ligoninėje turėję jaunų pacienčių, kurioms teko lašelines statyti, po truputį maitinti, mėginant sugrąžinti iš to uždaro ciklo. Nors neurogeninė anoreksija yra daugiau psichiatrų dėmesio centre, nes pati pradžia yra žmogaus psichikoje.

“Badavimas baigiasi reanimacijoje”

 Edita Gavelienė, medicinos mokslų daktarė, gydytoja dietologė

Man yra tekę bendrauti su keletu badavusių žmonių, iš jų ilgiausiai badavęs buvo 30 dienų. Ir visais mano minėtais atvejais bendravimas vyko reanimacijos palatoje, mėginant sugrąžinti asmenis į gyvenimą. Iškrovos dienos savo vietą raciono planavime turi, bet dienos – ne savaitės. Be to, mūsų gydymo metodikose nėra taip, kad iškrovos dienų metu žmogus gertų tik vandenį. Tiesiog vadovaujantis tam tikrais principais apskaičiuojama, kokia gali būti iškrovos dienos raciono vertė, ir stengiamasi tos ribos laikytis. Šiuolaikinėje tradicinėje medicinoje badavimo nėra. Yra dalinis badavimas, atsisakymas vieno ar kito maisto produkto, bet mėginimas gydytis visišku badu nepadeda žmogui.

 “Vertinu badą, bet ne šitokį”

 Filomena Taunytė, buvusi ilgametė gydytoja pulmonologė, rašytoja

Aš esu žmogus, labai vertinantis badą – esu keturis kartus badavusi po 21 parą, vieną kartą – 25 paras. Žinau, ko siekiau ir dabar tą turiu, ko norėjau:  aš, 86 metų moteriškė, rašau knygas, puikiausiai viską suprantu. Bet esu kategoriškai prieš tokį ilgalaikį badą. 70 parų -  vardan ko?! Tai panašu jau į visišką psichikos pakrikimą. Jeigu nori išsivalyti organizmą, užteks 10 dienų, jeigu nori išsigydyti labai sunkią ligą – 21 paros badavimo. Bruso yra aprašęs smegenų ir kepenų vėžio gydymą pilnu badu iki 40 parų, bet ne iki 70. Galima tai daryti,  bet tai turi būti siūloma ir prižiūrima gydytojo, o ne pats žmogelis kažkodėl išsimislijo. Tai yra labai pavojinga dėl to, kad po dešimties badavimo dienų valgyti jau nebesinori. Čia turi įsijungti specialistai, kurie išmano tokius dalykus, o tokių specialistų yra nedaug. Tokio mediko, kuris jam sutiktų padėti, jis neturėtų rasti.  Jis man skambino - aš su juo net nekalbėjau. Tai nėra geri dalykai.

“Palinkėčiau sveiko proto”

Tamara Fateičeva, jogos instruktorė

Čia ne eksperimentas - senovėje žmonės taip darydavo, ne visi, aišku, bet jiems neblogai sekdavosi. Tik, aišku, tam reikia ilgo pasiruošimo – ne tik fizinio, bet ir dvasinio, turėti daug stiprybės ir tikėjimo, kad pavyks. Ir išėjimas yra ilgalaikis. Nors badu ir vėžį gydo, neužtenka tik atidžiai pačiam save stebėti - reikia, kad ir medikai prižiūrėtų. Rusijoje turėjau vieną giminaitį, kuris planavo 40 dienų badauti, bet, deja, jam sveikata nepatempė – po 25 dienų jis mirė.  Žinau, kad 20 dienų badavimas gana gerai sekasi tiems, kurie tam pribrendo ir sąmoningai, protingai tai daro. Tarp praktikuojančių jogą pažįstamų, kurie būtų bandę kažką panašaus, neturiu. Visiems, nusprendusiems užsiimti joga, primename, kad svarbiausia jogoje yra nepersistengti. Į lieknėjimo kursą įeina iškrovos diena, ji būna penktadieniais. Prieš iškrovos dieną žmogus mažina maisto kiekį, vakare valgo tik paprastų salotų. Penktadienį nevalgo nieko, geria daug vandens. Aišku, geriau, kad tai būtų poilsio diena, kuo mažiau būtų fizinio krūvio. Kitą rytą išgeriama  stiklinė pomidorų sulčių ir po truputį prieinama iki košės. Mano įsitikinimu, jeigu žmogus stebi savo mitybą, du kartus per metus atlieka organizmo valymo programas, tikrai nėra reikalo turėti daugiau nei vieną iškrovos dieną per savaitę. Aš pati negaliu sau leisti netgi trijų dienų badavimo, nes turėjau chronišką anemiją. Rimantas, kiek žinau, ne vienerius metus praktikuoja iškrovos dienas, ir mėsos nevalgo. Jis iš tiesų yra labai sveikas, stiprus ir dvasiškai, ir fiziškai žmogus. Man neramu tik dėl to, kad jis dirba. Nes jeigu eina ilgalaikis badavimas, patartina pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo: kuo mažiau sociumo, fizinio krūvio ir kuo daugiau  buvimo gamtoje, meditacijų, kvėpavimo praktikų. Palinkėčiau jam, kad užtektų sveiko proto nutraukti badavimą pastebėjus, jog kas nors negerai. Na, o jei jam pavyks, tuomet – mano aplodismentai jam.

“Tiek badauti galima tik iš didžiausios nevilties”

 Ksavera Vaištarienė, ilgametė Lietuvos vegetarų sąjungos vadovė

 Lietuvoje yra vienas žmogus, išbadavęs 60 dienų ir pasveikęs nuo vėžio. Tai agronomas iš  Panevėžio Vytautas Jasiūnas. Tuo metu jam buvo 60 metų, po skrandžio operacijos, paskutinė vėžio stadija. Sunkiai ėjosi jam badas, bet žmogus norėjo gyventi. Paskui penkiolika metų jis buvo vegetaras, valgydavo tik vieną kartą per dieną - šeštą valandą vakaro. Prieš kelerius metus  jis mirė, bet ne nuo vėžio, o nuo širdies smūgio, nes turėjo didelį sklypą žemės ir leido sau per didelį fizinį krūvį.

Aš pati esu badavusi 40 parų, nes sunkiai sirgau. Mano sūnui tuo metu buvo stuburas sulaužytas ir kasdien  turėdavau nešti ant padėkliuko jam maistą. Visada būdavo ramu, bet praėjus 40 parų, kai vakare pamačiau duonos gabaliuką, atrodė, kad ištirpsiu, toks noras buvo valgyti. Supratau, kad atėjo laikas užbaigti badavimą. Suvorinas yra aprašęs simptomus, kada organizmas galutinai apsivalo ir turi pradėti maitintis (labai atsargiai, žinoma, pradedant nuo skiestų sulčių): pasidaro švarus liežuvis ir atsiranda labai didelis noras valgyti. Taigi, aš pasveikau ir 30 metų neturiu sveikatos problemų. Kitąmet švęsiu 80, o mano biologinis amžius yra 45. Vis dėlto manau, kad tiek badauti žmogus gali griebtis tik iš didžiausios nevilties, kaip už paskutinio plauko. Ir tai nežinai, kuo tai baigsis. O šitą žmogų reikėtų įspėti, kad nerizikuotų tęsti daugiau nei 40 dienų. Eiliniam žmogui užtenka ir vienos iškrovos dienos per savaitę.

Užrašė Laima Švedaitė