Augalai – keršytojai, svaigintojai ir žudikai (3)

Tęsiame pažintį su nuodingaisiais augalais. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš knygos „Toksikologo užrašai“. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru.

Reklama

Vaikai gali apsinuodyti pakramtę daržinio prožirnio (Genista tinctoria L.) medienos, nes ji saldžiai kvepia. Šis augalas turi citizino. Kadangi citizinas veikia panašiai kaip nikotinas, daugelį augalų, turinčių šios medžiagos, mėginta naudoti kaip tabako pakaitalą. Taip net siekta atpratinti nuo rūkymo.

Darželinio pupmedžio (Laburnum anagyroides Med.) ankštys ir sėklos sukaupia didesnį kiekį citizino. Mirtinai apsinuodyti galima nurijus 15–20 jo sėklų. Apsinuodiję pacientai kartais vemia net su krauju. Taip iš organizmo pasišalina dalis toksinių medžiagų. Tai gelbsti nukentėjusiųjų gyvybę. Suvalgius daugiau nei tris pupmedžio ankštis, mažėja kraujospūdis, sutrinka širdies rit­mas, išpila šaltas prakaitas, kamuoja troškulys. Nukentėjusieji kliedi, praranda sąmonę, pasibaigus traukuliams ištinka paralyžius.

Traukulius gali sukelti ir augaluose esantys alkaloidaisparteinas, lupininas, anagirinas, nors jie mažiau toksiški. Tokių medžiagų aptinkama šluotiniame zuikiakrūmyje (Sarothamnus scoparius), lubinuose (Lupinus). Kartais apsinuodijama ilgai vartojant zuikiakrūmio preparatus kaip gydomuosius. Daugelis lubinų, ypač kultūrinių rūšių, turi nedaug lupinino, jie gali būti naudojami net kaip prieskoniai.

Širdies ritmas sutrinka apsinuodijus rusmenėse, pakalnutėse, oleandruose, adoniuose, kurpelėse ir čemeriuose esančiomis toksinėmis medžiagomis.

Didžiažiedė rusmenė (Digitalis ambiqua) žydi geltonais, stambiais, į ilgą kekę sukibusiais žiedais. Lietuvoje auginama paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea) žydi rausvais, purpuriniais, rečiau – baltais žiedais.

Gauruotoji rusmenė (Digitalis lanata) žydi rausvai geltonais žiedais. Paprastosios rusmenės pagrindinis glikozidas yra digitoksinas, o gauruotosios rusmenės – digoksinas.

Širdį veikiančių glikozidų nuodingumas žinomas ne vieną šimtmetį. Rusmenių milteliais gydomos širdies ligos, perdozavus kyla įvairių keblumų. Rusmenė yra karti, todėl vaikai ją greitai išspjauna. Tačiau pasitaiko nelaimių, kai mirtinai apsinuodijama rusmenių žiedų arbata.

Apsinuodijus rusmenių lapais kyla virškinimo sistemos ir širdies veiklos sutrikimų, būdingas apsinuodijimo požymis – pasikeičia spalvų suvokimas, nes matomas geltonas nimbas.

Nuodinga yra ir paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis). Šis augalas turi konvalotoksino, mažiau nuodingo nei rusmenės glikozidai. Paragavus pakalnučių uogų ar lapų, sutrinka virškinimas. Kadangi apsinuodijęs žmogus daug vemia, dalis nuodų pasišalina iš organizmo.

Dekoratyvinio augalo oleandro (Nerium oleander) lapuose yra bent penki širdį veikiantys glikozidai. Apsinuodijama panašiai kaip ir paragavus rusmenės.

Širdies negalavimų priežastimi gal būti ir apsinuodijimas pavasariniu adoniu (Adonis vernalis). Tai vėdryninių šeimos daugiametis augalas geltonais žiedais. Lietuvoje savaime neauga, bet dažnai sodinamas gėlynuose. Apsinuodijus pykina, žmogus vemia, viduriuoja, galimi regos sutrikimai.

Daugiau nei 2000 metų žmonės nuodijo vieni kitus dekoratyvinėmis gėlėmis kurpelėmis (Aconitum napellus). Šis augalas turi akonitino. Europoje auga apie 60–350 rūšių kurpelių, ši gėlė paplitusi ir Lietuvoje. Augalais apsinuodijama retai, dažniau – jų alkoholiniais tirpalais, kurie nuo seno naudojami skausmui malšinti. Nuodingas visas augalas, ypač šaknų gumbai.

Akonitinas – stipriausias iki šiol žinomas augalinis nuodas, pakanka 2–4 gramų šaknies. Akonitinas veikia greitai, jis didina membranų pralaidumą natrio jonams. Šie nuodai lengvai pasisavinami ne tik iš virškinimo trakto, bet ir per burnos gleivinę ar odą.

Išgėrus kurpelių nuodų, po kelių minučių pradeda tirpti burna, tada pirštai, visas kūnas, galiausiai užklumpa skausminga nejautra (Anaesthesia dolorosa). Žmogus ima skųstis, tarsi kraujagyslės būtų pripildytos ledinio vandens, nes mažėja kūno temperatūra, vargina silpnumas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, retėja širdies plakimas. Kvėpavimas pasidaro silpnas, netolygus, žmogus ima regėti geltonai žalią spalvą. Nepakeliami skausmai išlieka iki mirties. Mirštama dėl kraujotakos nepakankamumo. Opioidiniai preparatai nepalengvina skausmų.

Dirvinis raguolis (Consolida regalis S. F.) turi panašaus alkaloido delfino, bet apsinuodijimai būna lengvesni, nes šis augalas sukaupia mažiau nuodų. Dirviniu raguoliu gali mirtinai apsinuodyti nebent galvijai.

Baltasis čemerys (Veratrum album) savaime Lietuvoje neauga, bet iš jo gaminami preparatai nuo seno vertinami. Anksčiau čemerys buvo vartojamas kaip vimdomoji priemonė. Lietuvoje dažniau apsinuodijama medicininiu čemerių tirpalu, kuris vartojamas kaip išorinis preparatas nuo utėlių.

Nuodingas visas augalas, bet šaknyse daugiausia toksinės medžiagos veratrino. Sergantys alkoholine priklausomybe žmonės neretai įsigyja vaistinėse vadinamojo čemerių vandens, nes jame yra alkoholio. Išgėrus čemerių antpilo, kuris iki šiol naudojamas plaukams prižiūrėti ir utėlėms naikinti, pirmieji apsinuodijimo požymiai atsiranda po 15–30 minučių. Kamuoja čiaudėjimas, ašarojimas, seilėtekis, degina ir peršti nosiaryklę, apima silpnumas, skauda pilvą, prasideda žiaugčiojimas ir vėmimas, rečiau viduriavimas. Pulsas pasidaro kur kas retesnis – iki 35–40 tvinksnių per minutę, sutrinka širdies veikla.

Širdį veikiančių nuodų galima aptikti rododendruose ir jiems gimininguose augaluose (Rhododendron, Kalmia, Pieris). Tai – grajanotoksinas.

Niekam nepatarčiau gerti rododendrų (Rhododendron L.) lapų arbatos, nes gali smarkiai pablogėti savijauta, o pykinimas, vėmimas, letargija, silpnumas gali trukti kelias dienas. Rododendrai įdomūs ir tuo, kad gali būti nuodingas ir iš šių augalų bičių suneštas medus.

Nuodingi gali būti ir žiemą vasarą žaliuojantys krūmai, iš kurių sodinamos gyvatvorės. Nieko blogo nenujausdami, daugelis žmonių Lietuvoje augina ir nuodingus medžius bei krūmus. Prie sodybų, gyvatvorių nėra užrašų, kad šių augalų negalima liesti rankomis. Pavyzdžiui, puošnus kukmedis (Taxus bacatus), kuriame yra nuodingos medžiagos taksino, neretai sodinamas parkuose, soduose. Lietuvoje jis įtrauktas į Raudonąją knygą. Prisivalgius kukmedžių sėklų, gresia apsinuodijimas.

Kadaise šių medžių Lietuvoje netrūko, tačiau jie buvo išnaikinti dėl puikios medienos, o Vidurio Europoje auga apie 10 giminingų kukmedžio rūšių.

Taksinas veikia širdį stipriau nei rusmenės glikozidai. Nuo­dingi ne tik spygliai, bet ir sėklos, o vaisius valgomas. Įtarus apsinuodijimą kukmedžių spygliais ar sėklomis, nukentėjusįjį būtina guldyti į ligoninę, ypač vaikus, ir stebėti bent parą, nes taksinas gali sukelti gastroenteritą, pažeisti inkstus, kartais nuo jo mirštama per kelias valandas.

Žaliasis maras, prasčiausias importuotas augalas, Stalino kerštas – taip apie Sosnovskio barštį, atkeliavusį prieš 50 metų iš Kaukazo į Lietuvą, kalba ne tik botanikai, bet ir toksikologai. Šį augalą būtina naikinti, nes jis sparčiai plinta. Kasmet kiekvienas barštis subrandina dešimtis tūkstančių sėklų, kurias išbarsto maždaug keturių metrų spinduliu.

Nėra tokios vasaros, kad medikams nereikėtų padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo Sosnovskio barščių. Į Lietuvą barštis atgabentas manant, kad tai gali būti pašaras galvijams. Tačiau pažeistas augalas išskiria skaudžiai deginančias sultis, kurios yra tokios pavojingos, kad prieš penkerius metus Sosnovskio barštis buvo įtrauktas į naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą.

Augalo sultys nudegina odą. Nudegimai ypač stiprūs, kai odą apšviečia saulė. Paveiktos vietos parausta, gali iškilti pūslių.

Naikinant Sosnovskio barščius, reiktų dėvėti neperšlampamus drabužius, gumines pirštines, o akis apsaugoti akiniais, kad ant jų neužtikštų sulčių. Paprasti drabužiai nelabai tinka, nes per juos sultys gali prasiskverbti ir sudirginti odą. Be to, reikėtų imtis papildomų atsargumo priemonių. Jei pjaunama žoliapjove, būtina naudoti respiratorių, nes kylantys sulčių lašeliai gali patekti į kvėpavimo takus ir nudeginti vidaus gleivinę.

Kodėl Sosnovskio barštis toks pavojingas? Visos šio augalo dalys turi furanokumarino, sukeliančio fotodermatozę. Todėl Sosnovskio barščius pavojinga ne tik liesti, laužyti, bet ir būti arti jų – augalai gali apnuodyti net kvėpavimo organus.

Šviesa ir drėgmė gali šimtus kartų sustiprinti nuodingų medžiagų poveikį. Jei rasotą rytą ar po lietaus žmogus prisilies ne tik prie Sosnovskio, bet ir prie sibirinio barščio, vaistinės gelsvės ar pastarnoko, gali išberti odą. Tai nebus alerginė reakcija.

Fotodermatozę sukeliančių furokumarinų dažniausiai aptinkama sibiriniame barštyje (Heracleum sibiricum), vaistinėje šventagaršvėje (Angelica aechangelica), vaistinėje gelsvėje (Levisticum officinale). Furokumarinų toksiškumas priklauso nuo saulės šviesos intensyvumo. Ultravioletiniai spinduliai aktyvina furokumarinus, kurie jungiasi su timinu ir baltymais.

Debesuotą ir apsiniaukusią dieną furokumarinai veikia kur kas silpniau. Patekę į kraujotaką furokumarinai sukelia fotosensibilizaciją – padidina odos jautrumą šviesai (ypač jautrūs šviesaus gymio žmonės). Šie junginiai yra ir kontaktinio dermatito priežastis.

Furokumarinų ir ultravioletinių spindulių paveikta oda parausta, patinsta, susidaro pūslių, o kartais – sunkiai gyjančių opų. Padidėjusi odos pigmentacija gali išlikti keletą mėnesių. Nuo tokių bėdų gelbsti emulsijos ir kremai, turintys ultravioletinių spindulių filtrus. Reikėtų pasirinkti preparatus, nepraleidžiančius ultravioletinių spindulių (apsauginis faktorius 21–35).

Odos pažeidimų gali atsirasti ir dėl sisteminio fotosensibilizuojamojo poveikio. Pavyzdžiui, geriant jonažolių arbatą padidėja odos jautrumas ultravioletiniams spinduliams. Todėl ši arbata netinka susiruošus į paplūdimį pasilepinti saulės voniomis.

Atropinas, hiosciaminas ir skopalaminas – augalinės kilmės nuodai, kuriuos žmonija nuo seno vartojo gydyti ligas, nuodyti priešus ir svaigintis. Tokį poveikį atspindi augalų pavadinimai: paprastoji durnaropė (Datura stramonium), juodoji drignė (Hyoacyamus niger), vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna).

Dvejinimasis akyse, išsiplėtę vyzdžiai, karšta ir paraudusi kūno oda, sutrikęs rijimas, psichozė, haliucinacijos, koordinacijos sutrikimai – apsinuodijimo šiais augalais požymiai. Darželiuose auginamų šunvyšnių žiedai būna rausvi, rudenį vietoj jų subręsta tamsiai violetinės uogos. Šunvyšnėmis apsinuodijusiam žmogui kyla haliucinacijų, išsiplečia akių vyzdžiai, jis pradeda kliedėti.

Klastinga ir nuodingoji šunpetrė, jeigu ji kaip piktžolė suveša petražolių lysvėje. Jauni šunpetrių lapai panašūs į petražolių, tačiau jų apatinė dalis blizga. Šunpetrę nuo petražolės įmanoma atskirti pagal kvapą, primenantį česnaką.

Vaikai gali apsinuodyti žaisdami su neįprastai atrodančiomis durnaropių sėklų dėžutėmis. Medicinos literatūroje aprašytos vaikų mirtys nuo kelių atropino miligramų. Kita vertus, kai kam nusišypso laimė – yra žinoma atvejų, kai žmogus pasveikdavo ir nelikdavo jokių šalutinių reiškinių netgi tada, kai į organizmą patekdavo visas gramas atropino.

Kad išvengtume apsinuodijimo nuodingais augalais, turime mokytis juos atpažinti, paaiškinti vaikams, kad jų negalima liesti. Būtina atsiminti, kad ne visos augalo dalys yra valgomos – net ir tų augalų, kurių vaisiais gardžiuojamės. Nepažįstamų augalų geriau neliesti, nerauti, o prieš sėdant miške ar pievoje ant žemės reikėtų atidžiai apžiūrėti tą plotą. Prieš apželdindami savo sodybas pasidomėkite, ar pasirinkti augalai nėra nuodingi. Tai padės padaryti augalų žinynai ir medicininė literatūra.

Taip pat skaitykite

Augalai – keršytojai, svaigintojai ir žudikai

Augalai – keršytojai, svaigintojai ir žudikai (2)