Ar bėgimas – tikrai nauja mada?

Ne vienas sporto mėgėjas pastebi, kad didmiesčių gatvėse ir parkuose padaugėjo jo bendraminčių. Regis, žmonės dažniau sėda ant dviračių arba aunasi bėgimo batelius ir įveikia ne po vieną kilometrą. Tačiau ar tai didėjantis žmonių susirūpinimas savo sveikata, besikeičiančios vertybės, o gal tiesiog grįžimas prie to, kas buvo kiek primiršta?

Reklama

Tobulesnis sportinis inventorius

Tie, kas nebandė detaliau pasidomėti sportu, turbūt nė nežino, kad sporto prekių parduotuvėse parduodami ne tik šiaip treningai ir sportiniai bateliai. Visi treningai ir bateliai yra suskirstyti pagal sporto rūšis.

Maža to, pavyzdžiui, bėgimo bateliai būna skirti skirtingoms pėdoms – su aukšta, vidutine arba žema keltimi. Tam nustatyti net atliekamas dinaminis pėdos tyrimas. Sakoma, kad parinkus tinkamiausią batų porą išvengiama traumų ir bėgti kur kas lengviau.

Žmonėms, stokojantiems motyvacijos sportuoti, įkvėpimo teikia net telefonų gamintojai. Jie kuria specialias integruotas programas, kurios siunčia signalus iš batų į telefoną, o po treniruotės pateikia duomenis, per kiek laiko buvo nubėgtas vienas ar kitas atstumas. Šie pasiekimai bėgiko pageidavimu gali būti automatiškai publikuojami jo socialinių tinklų paskyrose. Ir sau džiugu stebėti, ir draugams smagu pasigirti.

Visi šie „blizgučiai“ kainuoja. Masinio bėgimo renginio Vilniaus maratono organizatorius Evaldas Martinka aiškino, kad norint įsigyti gerus bėgimo batelius ir aprangą, gali tekti pakloti iki tūkstančio litų. Šių investicijų turėtų pakakti daugiau nei metams. O jeigu sporto naujokas norėtų stebėti savo pasiekimus, jam tektų savo piniginę patuštinti dar bemaž tūkstančiu litų pulsometrui ir specialiems telefonams bei jutikliams, integruotiems į batus.

Populiarėja bėgimo renginiai

Viešosios įstaigos „Tarptautinis maratonas“, organizuojančio Vilniaus maratoną, direktorius E. Martinka tikino pastebėjęs, kad kasmet daugėja bėgimu susidomėjusių žmonių. Tai, anot jo, įrodo ir vis didėjantis Vilniaus maratono dalyvių skaičius. Pernai bėgikų buvo 2 tūkst., o šiemet organizatoriai tikisi sulaukti bent puse tūkstančio dalyvių daugiau.

Norintieji dalyvauti mėgėjų ir profesionalų varžybose, net nesitikėdami jokių medalių, pakloja iki 200 litų už galimybę nubėgti 42 kilometrus, iki 120 Lt – už 21 kilometrą ir iki 40 litų – už bėgimą mažajame maratone, t. y. 4 kilometrus.

„Žmonės ima suvokti, kad ne darbas ir pinigai viską lemia, kad sveikata yra itin svarbi. O bėgdamas žmogus pailsi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – kalbėjo aštuntą kartą organizuojamo renginio vadovas.

E. Martinka pastebėjo, kad Lietuvoje bėgimas populiaresnis tarp išsilavinusių ir vidutines bei aukštesnes pajamas turinčių žmonų, vis daugėjo bėgikų klubų. Bėgimo mėgėjai noriai prisideda ir prie „Vilniaus maratono“ iniciatyvos rengti nemokamas treniruotes Vilniaus Vingio parke, kurias veda bėgikas ir treneris Povilas Rakštikas. Į jo vadovaujamas treniruotes keturis kartus per savaitę ateina apie 30-40 žmonių, o išvis dalyvavę yra per šimtą.

Pastebima, kad vis aktyviau sportuoti ima jaunimas, nors klasikiniam 42 kilometrų maratonui ruošiasi jau subrendę žmonės. Toks fizinis išbandymas nerekomenduojamas aštuoniolikmečiams.

E. Martinka ypač džiaugiasi, kad bėgimas tampa šeimos gyvenimo dalimi.

Pavyzdžiui, pernai Vilniaus maratone dalyvavo aštuoniolika vienos giminės narių. Yra organizuojama ir speciali Vilniaus maratono rungtis tėvams ir vaikams.

Lietuva atsilieka nuo kaimynių

E. Martinka pasakojo, kad pasaulyje maratonas jau yra tapęs ne sportiniu, o socialiniu reiškiniu. Pavyzdžiui, Niujorke ar Čikagoje į šiuos ištvermės reikalaujančius bėgimus registruojasi po 45 tūkst. dalyvių. Renginių organizatoriai yra priversti riboti dalyvių skaičių. Tiesa, Lietuvai iki to dar toli.

„Lietuva nėra didelis kraštas, mes neturime tiek gyventojų. Tai, kad bėgimas Lietuvoje labai populiarus, būtų galima tvirtinti, jeigu į Vilniaus gatves per vieną renginį išbėgtų apie 15 tūkst. žmonių“, – svarstė E. Martinka.

Vis dėlto ne tik nedidelis Lietuvos gyventojų skaičius lemia mažesnį bėgikų renginiuose masiškumą. Bėgimo populiarumas – ir tradicijų bei reklamos reikalas.

Pašnekovas pasakojo, kad mūsų regiono maratono lyderiai yra Lenkija ir Latvija. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad Rygos maratonas vyksta jau 20 metų. Į Rygos maratoną noriai registruojasi didelių tarptautinių kompanijų darbuotojai. Pavyzdžiui, vienas bankas kasmet į masines bėgimo varžybas deleguoja bent po šimtą bėgikų.

Tačiau tai, anot „Tarptautinio maratono“ direktoriaus, nereiškia, kad savo malonumui po miesto parkus bėgiojančių žmonių Lietuvoje yra mažiau. Tiesiog specialiame renginyje dalyvauti dar nėra taip populiaru. Tam reikia subrandinti gilesnes tradicijas.

Klaipėdiečiai džiaugiasi bėgimu prie jūros

Pajūryje taip pat organizuojamos ne vienerios bėgikų varžybos. Vienų iš populiariausių – „Gintarinės jūrmylės“ – iniciatorius, ilgų nuotolių bėgimo čempionas ir treneris Mykolas Tumėnas prisiminė, kad prieš vienuolika metų 1, 3, arba 6 jūrmylių, distanciją užbaigė 60 dalyvių, o po metų jau per 300. Šis skaičius kasmet didėjo.

Dabar „Gintarinės jūrmylės“ varžybos, kurių trasa nusidriekia Smiltynės mišku ir paplūdimiu, pritraukia daugiau nei tūkstantį dalyvių.  Anot M. Tumėno, augo ir renginio dalyvių meistriškumas, sulaukta čempionų ir iš kitų šalių.

Bėgimo renginiai – ne populiarumo rodiklis

Vis dėlto 71-erių metų nusipelnęs lengvosios atletikos treneris M. Tumėnas netryško optimizmu kalbėdamas apie naują bėgimo madą Lietuvoje.

„Nepasakyčiau, kad matau daugiau sportuojančių žmonių. Gal dviračiai tapo populiaresni. Bet man rodosi, kad anksčiau žmonės daugiau bėgiojo, daugiau jų matydavau miške. Dabar vis dėlto jaučiasi krizė. Jauni žmonės važiuoja dirbti ar mokytis – kur jau čia bebėgsi. Nelabai yra ir kas studentus ar moksleivius „šefuotų“, skatintų tuo užsiimti“, – apgailestavo ilgametis treneris.

Vyras nelinkęs sureikšminti bėgimo renginių populiarumo, nes yra nemažai žmonių, kurie tik juose ir bėga – „nuo akmens prie akmens“.

„Pavyzdžiui, Klaipėdoje būna Vilties bėgimas, kuriame žmonės tiesiog gatvėje pamatę, kad kažkas vyksta, ima bėgti kartu. Tačiau trūksta masiškumo ir meistriškumo. Mažėja moksleivių skaičius, atsiranda problema treneriams surinkti grupes. Lietuvoje populiarus krepšinis, o bėgimas, maratonas – sunki rungtis. Jai pasiruošti reikia sąlygų: ir avalynės, ir pavalgyti, ir apsirengti. Nors inventoriaus bėgimui yra itin daug, tačiau žmonės pinigų neturi. Ateina vaikeliai bėgioti, bet juk reikia juos ir apauti, ir aprengti”, – mintimis dalijosi M. Tumėnas.

Grįžtama prie tikrųjų vertybių

M. Tumėnui antrino ir penkiasdešimt metų bėgiojantis treneris P. Rakštikas. Bėgimo veteranas patvirtino, kad prieš penkiasdešimt metų bėgiojo daugiau žmonių nei dabar. Gausus sporto mėgėjų būrys būdavo matomas ne tik parkuose ir miškuose, bet ir per sporto renginius.

Anot sportininko, dabar bėgikų padaugėjo nebent lyginant su Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, kai žmonės buvo labiau susirūpinę ne savo sveikata, o materialine gerove.

„Džiugu, kad pastaraisiais metais žmonės ima atsigręžti į kitas vertybes, ne tik į turtą. Gal kartu su jaunesne karta ateis ir į Lietuvą supratimas, kad sportas neprasideda ir nesibaigia, jis neturi būti orientuotas į medalius. Tai kiekvieno mūsų gyvenimo, kultūros dalis“, – apibendrino P. Rakštikas.