Apie žarnaknisį ir metalus, kuriais dažniausiai apsinuodijama

Kas atsitinka apsinuodijus metalais? Kaip išsivalyti, t.y. „detoksikuoti“, organizmą? Ar sveika valytis žarnyną? Atsakymai - ištraukose iš knygos „Toksikologo užrašai“. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru.

Reklama

Apie „detoksikaciją“

Nuo sovietinių laikų išliko daug mitų apie nuodingąsias medžiagas, kurių randama augaluose, maisto produktuose, prieskoniuose. Kai Ukmergės teismo pastate buvo aptikta gyvsidabrio, įtarimai dėl apsinuodijimo šiuo metalu pasipylė kaip iš gausybės rago. Gyvsidabris yra skystas metalas. Patekęs į žmogaus virškinamąjį traktą, jis negali padaryti nieko blogo. Esu matęs, kaip atrodo rentgeno tyrimo, atlikto vyrui, kuris netyčia laikydamas burnoje termometrą nurijo ne vieną milimetrą gyvsidabrio stulpelio, nuotrauka. Šis vyras taisė namų rūsyje šildymo katilą. Kad termometras nesudužtų, įsidėjo jį į burną. Kažką darant jam trakštelėjo dantyse, ir sunkesnis už vandenį gyvsidabris lėtai nuslinko gerkle žemyn.

„Ar dabar mirsiu? Aš juk ne kvailas, nesižudžiau, bet taip atsitiko. Man reikia paskambinti žmonai“, – teisinosi ligoninėje atsidūręs vyras. Tąsyk nieko baisaus neatsitiko, gyvsidabrio rutuliukai buvo išsibarstę kaip karoliai po visą žarnyną ir gražiai atrodė rentgeno nuotraukoje. Nurytas gyvsidabris nepavojingas, kur kas toksiškesni organiniai gyvsidabrio junginiai, nes juos puikiai pasisavina organizmas.

Daugybei žmonių kas nors sutrinka, bet tai nereiškia, kad visi jie apsinuodijo sunkiaisiais metalais. Netrūksta norinčių „išsivalyti“ inkstus, kepenis, pašalinti šlakus. Netradicinės (gal natūraliosios, nežinau, kaip tai vadinti) medicinos šalininkai detoksikuoja organizmą šalindami medžiagų apykaitos produktus net per padus. Turėdamas gydytojo toksikologo licenciją negalėčiau to pasiūlyti, nes tuo netikiu. <...>

O prieš gerą dešimtį metų Lietuvoje kaip iš gausybės rago pasipylė apsinuodijimo švinu atvejai. Kai kurie gudrūs specialistai buvo sumanę net vaikus gydyti dėl apsinuodijimo švinu universaliais priešnuodžiais, kurių šalutinis poveikis taip pat žalingas.

Man keista, kad apsinuodijimą švinu gydytojai nustato iš akių rainelės, plaukų, šlapimo, nors vienintelė patikima metodika – tirti švino kiekį kraujyje. Visame pasaulyje taip diagnozuojamas apsinuodijimas švinu, o Lietuvoje bandoma išrasti dviratį. Nepaisant to, norinčių išsitirti, ar organizme nėra švino, nė kiek nemažėja. Manau, laikas išsklaidyti šiuos mitus. Tai nėra lengva, nes kiekvienas populiarus žurnalas jaučia pareigą priminti savo skaitytojams, kad be detoksikacijos juos gali apnikti įvairios ligos.

„Detoksikuodami“ verslininkai tik darosi pinigus, ne daugiau. Jie tikina, esą taip įmanoma išvalyti tarpląstelinį skystį, limfą, kraują, vidinę terpę. O kur įrodymai? Kur mokslo duomenimis pagrįstos išvados? Mes, toksikologai, esame blogi, nes vieninteliai nedetoksikuojame. „Šiandien išvalykite inkstus, o rytoj – kepenis“, – kai manęs to paprašo, patariu tokiam žmogui gerti aliejų, citrinų sultis ir būtinai įdėti gabalėlį marinuoto bizono šūdo.

Žmogaus organizmas tobulas, jis prisitaiko prie visko. Yra nedaug atvejų, kai organizmui reikia padėti detoksikuotis. Žarnyno valymas nesusijęs nei su gydymu, nei su sveikatinimu. Egiptiečiai apie tokį metodą sužinojo stebėdami gandrinius paukščius ibius. Senovės egiptiečiams šie paukščiai buvo kulto objektas. Jei per kelis tūkstantmečius medicina nepažengė į priekį, galime remtis senovės egiptiečių išmintimi. Nebūkime naivūs, pasvarstykime, kiek klizma gali veikti žarnyną. Ji siekia tik dalį storosios žarnos, o didžioji dalis medžiagų pasisavinama plonojoje žarnoje. „Valydami“ storąją žarną žmonės veltui tikisi, kad jiems pavyks pasiekti plonąją žarną. To padaryti neįmanoma.

Apie žarnyno valymo naudą nėra išsamių mokslinių studijų. Jei man kas nors parodys tokią studiją, kur dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių, tapsiu klizmų propaguotoju. Vienintelis patikimas šaltinis – amerikiečių rašytojo Samuelio Shemo romanas „Dievo namai“, kuriame rašoma apie „žarnaknisį“. Tai – amerikiečių literatūros klasika, skaičiau ir juokiausi, nes tai puiki satyra. Būsimiems medicinos studentams vertėtų pavartyti šią knygą. Joje autorius demaskuoja šiuolaikinę mediciną ir atskleidžia operacinių užkulisius.<...>

Švinas, nitratai ir gyvsidabris – trys cheminės medžiagos, dažniausiai siejamos su apsinuodijimo grėsme.

Apie apsinuodijimą švinu

Dulkės, uolienos, dirvožemis, pelenai, anglys, miškų gaisrai, netgi Ramusis vandenynas, kuriame atsiveria ugnikalniai, – visa tai yra švino šaltiniai. Šiluminės katilinės, kurios naudoja anglis, išskiria į atmosferą ir tam tikrą kiekį švino, kaip ir šiferio stogai, betoninės pastatų sienos. Pakilusios į orą švino junginių dulkės nukeliauja ne vieną tūkstantį kilometrų.

Apsinuodyti įmanoma kvėpuojant švino junginiais, šio metalo gali patekti į organizmą su maistu ir vandeniu, o kartais netyčia nurijus. Sovietiniais laikais būdavo plačiai naudojamas benzino priedas tetraetilšvinas – sunkus kvapus skystis. Per savo praktiką sutikau mažiausiai 50 pacientų, apsinuodijusių šia chemine medžiaga. Vairuotojai pildavo tetraetilšvino į benziną, norėdami padidinti oktaninį skaičių nuo 76 iki 92. Prisimenu, kartą Gariūnuose sudužo tetraetilšvino indas, gaisrininkai šią vietą aptvėrė gyvąja grandine, o vėliau daugelis jų atsidūrė ligoninėje, nes tetraetilšvinas labai toksiškas. Dabar daugumoje Europos valstybių naudojamas benzinas, kurio sudėtyje nėra švino.

Švino junginių pasitaiko ir dažuose. Tik 1975-aisias JAV buvo uždrausta dėti švino į dažus, nes tai buvo pagrindinis apsinuodijimo švinu šaltinis.

Švinas – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų metalų. Romos imperijos gyventojai naudojo švininių vamzdžių vandentiekį, saugojo vyną švino induose, bet vyno rūgštis pagreitindavo šio metalo tirpimą, todėl dalis jo patekdavo į gėrimą. Švinas pasižymi tuo, kad veikia spermos kokybę, todėl sumažėjo romėnų vaisingumas. Vokiečių kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno kurtumas taip pat galbūt susijęs su apsinuodijimu švinu. XIX amžiuje švinas buvo naudojamas spaustuvėse, tais laikais apsinuodijimas švinu buvo ir dažytojų profesinė liga. Šis metalas kelia grėsmę ir vitražų kūrėjams, juvelyrams, keramikams, nes glazūros sudėtyje yra švino oksidų. Švino yra akumuliatoriuose, todėl žmonės, mėgstantys patys įkrauti akumuliatorių, rizikuoja apsinuodyti šiuo metalu. Apsinuodijimo pavojus kyla suvirintojams, metalo apdirbėjams, nes daugelis jų dirbdami neužsideda respiratorių, akis saugančių šalmų. Šauliai, ginkluotųjų pajėgų kariai taip pat rizikuoja apsinuodyti švinu. Yra žmonių, nukentėjusių nuo kulkų, kurių neįmanoma pašalinti iš organizmo, nes jos įstrigusios arti gyvybiškai svarbių arterijų ir organų. Ilgainiui švinas tirpsta organizme.

Kinai tradiciškai naudoja šviną liaudies medicinoje. Todėl visada verta pasidomėti, iš ko pagamintas augalinis mišinys, atkeliavęs iš tolimosios Kinijos į Lietuvą. Šioje šalyje kasamose akmens anglyse taip pat yra didesnė švino koncentracija. Elektroninių prietaisų maitinimo elementuose taip pat yra švino, todėl jie turi būti renkami ir perdirbami – pažeidus šių elementų apvalkalą į aplinką patenka švino druskų.<...>

Įkvėptas švinas dažniausiai iškosėjamas, o virškinamajame trakte šis metalas greičiau pasisavinamas. Organinių švino druskų gali patekti į organizmą per odą, švinas dažniausiai kaupiasi kauluose ir dantyse. Šis metalas pasižymi tuo, kad patekęs į organizmą užima cinko ir geležies vietą, tai lemia kraujodaros sutrikimus, taip pat sutrinka biologiškai aktyvių medžiagų neuromediatorių, atsakingų už informacijos perdavimą, gamyba. Švinas pasišalina su išmatomis, prakaitu ir šlapimu. Raumenyse švino kiekis perpus sumažėja po kelių mėnesių, bet gali praeiti ne vienas dešimtmetis, kol švinas pasišalins iš kaulų.

Sumažėjęs apetitas, silpnumas, pilvo pūtimas, pykinimas, vėmimas, užkietėję viduriai – tai taip pat gali būti apsinuodijimo švinu požymiai. O sunkesniais atvejais nustatomi kepenų, inkstų pažeidimai, kraujo kūnelių irimas. Kadangi švinas veikia nervų sistemą, žmogus gali netekti sąmonės, bet tokių atvejų pasitaiko retai.

Vaikai jautresni švinui. Apsinuodiję šiuo metalu, jie tampa nenuoramomis, būna dirglesni, sutrinka jų dėmesys, lėčiau vystosi protiniai gebėjimai, jiems būdingi elgesio sutrikimai, gresia mažakraujystė. Kartais nustačius, kad vaikas hiperaktyvus, kaltė verčiama švinui ir pradedama jo ieškoti, nors ligos priežastis – visai kita. Priešnuodžių nuo švino yra, tačiau jie gali būti skiriami tik tada, kai švino kiekis kraujyje viršija tam tikrą koncentraciją. Kad gydytojas galėtų skirti priešnuodžių, būtina toksikologo konsultacija – tai numato teisės aktai.

Bus daugiau