Apie skonius ir prieskonius(2)

Jau tūkstančius metų Ajurveda apdainuoja prieskonius kaip „ stebuklingus“ maisto produktus.  Jų egzotinės spalvos ir svaiginantis aromatas paprastą patiekalą gali paversti įspūdingo skonio švente. Dar daugiau -  visi prieskoniai turi sveikatinančių savybių, todėl kiekvienas jais gardintas patiekalas stiprina sveikatą, padeda pasiekti fizinę ir dvasinę pusiausvyrą, suteikia džiaugsmo.

Daugiau kaip prieš 5 tūkstančius metų, arijų civilizacijos (ji pasauliui paliko kanonizuotus sakralius Vedų tekstus) klestėjimo laikais, vadovautasi nuostata, kad maistas turi žmogui būtinų subtiliųjų energijų. Jų trūkumas daro neigiamą įtaką sklandžiai proto ir jausmų veiklai. Šiais laikais kartais nesuprantame, kodėl slegia prasta nuotaika, vargina bendras suglebimas, apima nepasitenkinimas gyvenimu.  Atsakymas paprastas: kenčiame tada, kai negauname kurios nors rūšies subtiliosios energijos, kitaip tariant,  kurio nors skonio. Tai trikdo asmenybės saviraišką: žmogui nepavyksta realizuoti net pusės tų galimybių, kurias gavo gimdamas. Pavyzdžiui, nepaisant visų pastangų, protas nesugeba tapti aštrus, mąstymas – kritinis, kalba – įtikinama. Disharmonija tarp siekio ir rezultato nuolat didėja  ir  neigiamai veikia fizinę bei  psichinę sveikatą.

Subtiliąsias energijas (praną) žmogaus organizmui perimti bei skirti padeda skonio receptoriai. Egzistuoja 6 pagrindiniai skoniai: aštrus, sūrus, rūgštus, saldus, kartus ir aitrus. Į juos orientuoti vedinės mitybos pagrindai.

Skonių savybės

Šeši skoniai, pagal Ajurvedą,  padeda palaikyti trijų došų (Vata, Pita ir Kapcha) balansą, kartu  atlikdami organizme svarbias funkcijas. Kokiu santykiu kuri doša vyrauja mūsų organizme, priklauso iš dalies nuo to, koks ar kokie iš šešių skonių vyrauja mūsų kasdieniniame maiste ir mitybos įpročiuose.

Saldžiu skoniu pasižymi visi cukrūs ir krakmolai. Rūgštus skonis būdingas rūgštiems  augalams ir produktams, kurie patyrę rūgimo procesą. Sūriu skoniu pasižymi druskos ir šarmai. Aštrus paprastai yra visų aromatinių eterinių aliejų (aromatų, kvapų) skonis, taip pat jis tolygus pikantiškam, dygiam, kandžiam ar aitriam skoniams. Kartus skonis būdingas daugumai vaistų ir vaistažolių, o aitrus pasižymi sutraukiančiomis burnos ertmę (seilių liaukas) savybėmis ir yra produktuose, turinčiuose taninų.

Kiekvienas skonis pasižymi tam tikra energija, t.y. šaldančia arba šildančia. Aštrus skonis paprastai būdingas pipirams, imbierui ir kitiems deginantiems prieskoniams, dėl to yra šildantis. Paprastai padauginus aštraus maisto išmuša prakaitas ar karštis.

Produktai, pasižymintys rūgščiu skoniu, tokie, kaip citrusiniai arba rauginti produktai, taip pat yra šildantys. Rūgimo procesas vyksta išsilaisvinant šilumai.

Druska taip pat šildanti – prakaitas, išsiskiriantis sušilus, yra sūrus, o jei druska papuola ant žaizdos, patiriame deginantį pojūtį.

Saldus skonis, atvirkščiai, yra šaldantis, nes cukrūs pasižymi atpalaiduojančiu, raminamu poveikiu. Paprastai nusiraminame (ataušiname vidinį karštį) suvalgę ką nors saldaus.

Kartus skonis taip pat yra šaldantis ir dominuoja bemaž visose vaistažolėse, mažinančiose karščiavimą. Visi kartūs produktai pasižymi antiseptinėmis savybėmis, mažinančiomis uždegiminius procesus.

Aitrus (gaižus) skonis suriša ir sutraukia, t. y.  šaldo.

Dominuojant maiste vienam ar kitam skoniui, gali išsibalansuoti došos. Ir atvirkščiai – įtraukus tam tikrų skonių produktus į racioną,  došų disbalansą galima sureguliuoti.

Atsižvelgiant į subtiliosios Saulės energijos („Tejas“, tariama „tedžas“) aktyvumą dienos metu, per pusryčius turėtų dominuoti saldus,  pietų metu – visi šeši,  vakarop – prėskas skonis, arba ryškiai išreikštų skonių nebuvimas maiste.

Žinotinos prieskonių paslaptys

Prieskoniai – tai natūralus polivitaminų šaltinis. Prieskoniams spalvos ir nepaprastų galių suteikia saulė. Kuo jos daugiau, tuo prieskoniai vertingesni. Patartina kaip prieskonius rinktis tuos augalus, kurie auga arčiau pusiaujo. Taip gautume daugiau veikliųjų medžiagų.

Prieskoniai patys yra natūralūs antibiotikai, todėl jų galiojimo laikas neribotas, tik svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus: prieskoniuose ir jų mišiniuose neturi būti cheminių priedų skoniui, kvapui, spalvai ar birumui palaikyti; prieskonius reikia saugoti sausoje ir tamsioje vietoje.

Daugelį  prieskonių prieš dedant į patiekalus reikėtų pakepinti ghi ar aliejuje. Aukšta riebalų temperatūra skatina išsiskirti lakiąsias medžiagas, todėl prieskonių kvapas ir skonis sustiprėja 2-3 kartus. Riebaluose tirpsta daugelis vitaminų, todėl mūsų organizmas juos geriau įsisavina

Kaip pasigaminti ghi

Lydytas sviestas (ghi) – idealūs riebalai kepti, virti, skrudinti, prieskoniams kepinti. Turi riešutų aromato, yra skaidrios gintaro spalvos. Jame nėra pieno tirščių ir cholesterino.

Ghi gaminamas iš 82% riebumo sviesto. Kaitinkite sviestą dideliame puode ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Kai iškils baltos putos, liepsną  sumažinkite. Jeigu kaitinsite ghi ant pernelyg stiprios ugnies, jis patamsės ir skleis aitrų kvapą. Ghi gaminimo laikas priklauso nuo sviesto kiekio (žiūrėti lentelėje).

Pagamintas ghi turėtų būti aukso spalvos ir visiškai skaidrus. Košdami per marlę, pilkite į stiklainius. Neuždengę atvėsinkite iki kambario temperatūros. Sandariai uždarytas ir laikomas vėsioje vietoje ghi išliks šviežias kelerius metus.