Apie kojos protezus, Keitelės ežerą ir optimizmą

Praėjusių metų gruodžio 12-osios rytą Ramunė Aleksiejienė, gyvenanti Nemenčinėje, pateko į avariją, po kurios teko amputuoti dalį dešinės kojos. Tačiau ji nuo pat pradžių žinojo, kad tokia būklė – laikina. Ji vaikščios! Tuo optimizmu ji užkrečia ir aplinkinius žmones. 37-erių projektuotoja portalo skaitytojams pasakoja, kas ją įkvepia ir palaiko.

Reklama

Pradėkime nuo avarijos.

Darbo reikalais iš Vilniaus važiavau į Klaipėdą. Eismo ir oro sąlygos buvo prastos, kelias prie Raseinių nenuvalytas. Dvi valymo mašinos atvažiavo tik tuomet, kai mane jau vežė į Kauno klinikas.

Važiavau antra eismo juosta, nes danga buvo švaresnė ir lygesnė. Staiga viename ruože atsirado daug sniego, automobilis slydo. Jis ėmė suktis, vienu momentu tarsi supurtė ir sustojo. Tai truko kelias sekundes. Pasirodo, atsitrenkiau į kelio atitvarą, jis trūko, per bagažinę pralindo iki priekio ir susmigo į dešinę koją. Trūko kelių centimetrų, būtų mane pervėrę kiaurai.

Nejutau skausmo. Maniau, išlipsiu ir išsikviesiu pagalbą. Tačiau pajudėti negalėjau. Telefonas buvo ant keleivio sėdynės, kuri sulindo į prietaisų skydelį. Jaučiausi beviltiškai: negalėjau nei pajudėti, nei paskambinti. Niekas nestojo, nors mojavau. Atrodė, praėjo amžinybė, kol sustojęs vyras iškvietė pagalbą.

Norėjo vežti į Raseinius, bet greitosios gydytoja buvo tokia sutrikusi, kad pasiprašiau vežama į Kauną. Vos pradarė automobilį, sušuko: „O, Jėzau!“, paskui tris kartus nepataikė į veną, ranka buvo mėlyna. Tikrai neturėtų taip būti. Užtat gelbėtojas dirbo labai gerai, užtikrintai. Jis artimiesiems pranešė apie avariją.

Ir tada – tiesiai į operacinę?

Taip, jau viskas buvo paruošta. Operacija truko apie 8 val. Gydytojai jungė kraujagysles, bandė išsaugoti koją.

Kitą dieną darė antrą operaciją, kad „užsikurtų“ kraujotaka. Nelabai ką atsimenu. Ta diena išplaukė iš mano gyvenimo. Tik miegojau. Sesuo sakė, jog sureagavau tik tada, kai dukra paėmė mano ranką.

Na, o trečią dieną atėjo gydytoja ir be skrupulų pareiškė, kad nieko nebus, pjaus man koją. Žinoma, aš iškart į ašaras. Psichologiškai nebuvau paruošta. Sutikite, nekasdienė situacija. O ji man: „Ko čia bliauni, nėra ko, džiaukis, gyva esi“. Džiaugiuosi, bet ne taip reikėtų pranešti tokią žinią. Apskritai po tokių įvykių psichologas turėtų iškart ateiti. Man skyrė, tiesa, tik tada, kai paprašiau. Atėjo ir psichoterapeutas.

Kaip pavyko atsigauti po šoko?

Stresą išblaškė Intensyviosios terapijos klinikos vadovas prof. Vidas Pilvinis. Nuostabus gydytojas, labai šiltas žmogus. Ilgai su manimi kalbėjo, ramino, kad žmonės su amputuotomis galūnėmis ir vaikšto, ir šoka, ir bėgioja. Galiausiai sako: „Prižadėk, kai turėsi protezą, nuvažiuosi į Londono meno galeriją pažiūrėti Akselio Gallen-Kallelos paveikslo „Keitelės ežeras“. Mane jis labai įkvėpė, prie jo praleidau 8 val. Turėtų įkvėpti ir tave“. Taigi pažadėjau, dabar turiu tikslą nukeliauti ir pažiūrėti. Gydytojas V. Pilvinis labai įkvėpė mane, lankė ir tada, kai jo skyriuje nebegulėjau. Džiaugdavausi sutikusi jį koridoriuje.

Traumatologijos skyriuje įsikibusi laikiausi gydytojo rezidento Jaroslavo Tubelevičiaus. Stiprus, geras gydytojas. Atrodo, net mano nuotaikas jautė. Užsukdavo būtent tada, kai krisdavo ūpas. Jis guodė, kad, štai, užsidėsiu protezą, gyvensiu kaip ir gyvenusi. Visuomet ragino negulėti, susitvarkyti, vaikščioti, kažkuo užsiimti. Paskatino vaikštynę mesti ir imti ramentus. Ir iš tikrųjų, kai atsikeldavau, susitvarkydavau ir išeidavau pasivaikščioti, nuotaika visai kita būdavo.

Ar nuotaika dažnai keisdavosi?

Buvo šuolių. Užeidavo liūdesys, norėdavau tik gulėti. Bet keldavausi, kartais ir per prievartą. Iš pradžių buvo sunku, nes prieš avariją susitvarkydavau, gražiai apsirengdavau, pasitempdavau. O čia guliu neplauta galva... Vėliau nuotaikai pakelti ir nagus nusilakuodavau, dukra net plaukus nudažė. Savijauta tikrai visai kitokia. Svarbu neleisti sau apkerpėti.

Šventiniu laikotarpiu palatos durys neužsidarydavo, kasdien lankė tėvai ir draugas. Sulėkė ir draugai. Jie iškart pakeldavo nuotaiką. Bet ir aš juos užkrėsdavau optimizmu, neleisdavau liūdėti, kad taip nutiko.

Gerą stimulą davė tai, kad pavyko išlaikyti šeimos tradicijas. Pirmą Kalėdų dieną dar nuo vaikystės visuomet važiuodavom pas tetą. Ji su giminėmis už torto, kavos ir – pas mane, kad jau aš negaliu pas ją.

Naujieji metai ilgam įsimins. Feisbukas lūžta nuo džiugesio, o aš palatoje viena. Šventės ligoninėje priduoda liūdesio. Draugas paskambino, paprašė susitvarkyti ir laukti. Maniau, jis vienas atvažiuos. O čia – draugų kompanija su troškinta antimi! Jie pasiaukojo ir Naujuosius sutiko ligoninėje.

Sako, nelaimėje draugą pažinsi. Ar buvo tokių, kurie po avarijos nusisuko?

Žinoma, pasitaikė tokių, kurie tiesiog dingo. Bet svarbiau, kad mano gyvenime daug gerų žmonių. Su kai kuriais draugais jau nesusitikdavau, tik kartais socialiniuose tinkluose pasisveikindavome. Vėl pradėjome bendrauti tos, kurios kartu studentų bendrabutyje gyvenome. Bet įspūdis toks, tarsi nebūtų jokios pertraukos. Dabar jos ir padeda, ir palaiko. Jaučiau begalinį šeimos rūpestį, mama ir tėtis kasdien lyg į darbą važinėjo iš Kėdainių. Esu nepaprastai jiems dėkinga.

Draugui norėčiau medalį duoti. Nekalbu vien apie fizinę pagalbą. Jis kasdien iš Elektrėnų atvažiuodavo pas mane. Ir nuo pat pradžių neleido manyti kitaip, sakė: čia – tik laikina, vaikščiosi, jokia tragedija. Neslėpsiu, buvo momentų, kai nepasitikėdavau, sakydavau: „Kam aš tau tokia reikalinga?“. Dabar taip nebemanau.

Nepamiršo ir kolegos. Direktorius ir jo pavaduotojas daug padeda. Jaučiuosi vertinama ir laukiama sugrįžti. Nekantrauju, kada galėsiu vėl eiti į darbą.

Apskritai be palaikymo būtų sunku. Kartais pagalvoju, kaip negera tiem, kurių niekas nelanko.

O kas jums sunkiausia?

Nieko neveikti. Kelis mėnesius iki avarijos gyvenau tikrai intensyviai, daug dirbau, net savaitgaliais netekdavo pailsėti – vis kur nors važiuojame ar šventė kokia. Sportavau kelis kartus per savaitę. Be to, reikėjo savimi, vaikais (greit 17 m. sulauksiančia dukra bei 11 m. sūnumi), namais pasirūpinti. Jau buvau persitempusi, nusilpo imunitetas, pradėjau dažnai sirgti. Vis kartojau, kad noriu atostogų, laikas pailsėti, bet tempo nemažinau. Nemokėjau sustoti, gyvenimas sustabdė.

O perspėjančių ženklų buvo, tik nekreipiau į juos dėmesio. Kurį laiką kankino gera nežadantys sapnai. Pradėjo gesti darbo automobilis, neišlindau iš servisų. O kai man išpuolė ta komandiruotė, labai nenorėjau važiuoti. Kolegoms net sakiau, ką čia sugalvojus, kad jos išvengčiau...

Kartais kankina klausimai: „Kodėl aš? Ką aš padariau ne taip? Už ką?“. Todėl jau seniai noriu pasikalbėti su geru kunigu. Klinikose draugas palydėjo į koplyčią, man labai palengvėjo, bet tąkart kunigo užkalbinti nedrįsau. Drovėjausi pasikviesti į palatą, gal jis ir nevaikšto pas ligonius, nežinau. Bet nueiti vienai – per sunku, nes koplyčia yra trečiame aukšte, lifto nėra, tad nei su ramentais, nei su vežimėliu nepateksi. Bet per Velykas važiuosiu pas tėvus į Kėdainius, jų kunigas labai puikus, tad tikiuosi pasikalbėti. Juk tokia nelaimė prilygsta artimųjų mirčiai, ją patyrę pereina tuos pačius etapus: iš pradžių neigimą, kad taip nutiko, paskui – kaltę, ateina ir pykčio etapas, depresija... Reikia pasikalbėti.

Ar bendraujate su panašaus likimo žmonėmis?

Mačiau televizijos reportažą. Sužavėjo mergina, kuriai po gripo komplikacijos amputavo koją. Jos drąsa mane labai įkvėpė – laksto po Europą ir kalnus su metaliniu protezu, net neslėpdama jo. Laiminga ir nekompleksuoja. Tad iškart susiradau ją. Nes iš pradžių gėdijausi aplinkinių žvilgsnių, bijojau net į koridorių išeiti. O išėjus palengvėjo, džiaugiausi kaip vaikas, kad galiu vaikščioti. Pamažu pripratau prie žvilgsnių, net juokinga, kai žmonės atseit nežiūri, bet iš tiesų smalsauja. Kaip bebūtų, kol kas ramiau jaučiuosi ilga suknele.

Ką tik grįžau iš Valakampių reabilitacijos centro. Ten visai kita atmosfera, nes visi vienodi: protezai, ramentai, vežimėliai. Apskritai man ten labai patiko, geras fizinis parengimas, mankštos. Kartu buvo 76 m. vyras. Aš net nepastebėjau, kad jis su protezais. Pasirodo, ir automobilio neperdarė, vairuoja su mechanine greičių dėže. Ir aš žinau, kad vairuosiu automobilį. Neįsivaizduoju gyvenimo be jo.

Dar susipažinau su Laurynu. Du protezai jam netrukdo savanoriauti Afrikoje, slidinėti, buriuoti, dalyvauti velomaratone. Tai teikia vilties ir man. Be to, jis yra psichoterapeutas, kartą per savaitę valandą kalbamės „Skype“.

O dabar beliko laukti protezo?

Kai žaizda užgis, tuomet tik. Šią savaitę dar darė operaciją. Devinta jau, bet ką darysi. Nuo narkozės sušlubavo atmintis, labai slenka plaukai, nusilpo imunitetas. Vis jaučiu vadinamuosius fantominius skausmus – atrodo, kad man skauda nupjautą kojos dalį. Nors negali skaudėti to, ko nėra. Bet, matyt, smegenys nenori priimti realybės. Gerai, kad nereikia vartoti nuskausminamųjų.

Biržely (bent taip aš planuoju) bus antra reabilitacija, po kurios jau galėsiu vaikščioti su laikinu protezu. O po penkių mėnesių jį pakeisiu nuolatiniu. Na, toks ir nuolatinis – po trejų metų reikės naujo.

Tačiau labiausiai noriu sutvarkyti formalumus. Įsivaizduokit, policija manęs iki šiol neapklausė. Kvietė apklausai, tačiau buvau ligoninėje, o jie, aiškino, nevažiuoja. Kažkodėl Darbo inspekcijos darbuotoja galėjo atvykti į ligoninę ir apklausti. Tiesiog patys surašė protokolą, kad aš nepasirinkau saugaus greičio. Bet jie net nežino, kokiu važiavau! Kodėl atitvaras trūko? Jis turėjo amortizuoti automobilį. Policija nepaėmė atitvaro, net nepadarė avarijos nuotraukų. Maža to, jie nori mane nubausti, nes sukėliau eismo įvykį!

Kadangi nėra policijos išvados, „Sodra“ moka ne visą ligos išmoką. Valstybinėms institucijoms nelabai rūpi, kaip gyvens žmogus. Bet čia – Lietuva. Reikia tikėtis, kada nors pasikeis situacija. Viena žinau – man viskas bus gerai, tikiu, kad vaikščiosiu, vairuosiu automobilį ir gyvensiu taip pat gerai, kaip iki avarijos.