Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Aldona Kerpytė: “Gyvenimo viršvalandžius paskyrėme tarnystei kitiems”(2)

Laima Švedaitė | 2011-05-19 21:26:57

Viena iš Klaipėdos apskrities moterų,  sergančių onkologinėmis ligomis, draugijos “Zunda” įkūrėjų, dabar - Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė prisimena, kad prieš vienuolika metų pirmosios jai paskirtos chemoterapijos metu ligoninėje, stebėdama kitas kenčiančias moteris, pagalvojusi: “Dieve, jei būsiu gyva, norėčiau rūpintis tokiomis kaip jos”. “Net neįsivaizdavau, kaip tai turėtų atrodyti”, - šypteli A. Kerpytė.

Aldona Kerpytė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Aldona, Jūsų tyli malda išsipildė su kaupu - liga atsitraukė, šiandien padedate ne tik vėžiu sergančioms moterims, bet ir vyrams, ligonių artimiesiems, ir tai tikriausiai dar net ne pusiaukelė. Bet priminkite, nuo ko viskas prasidėjo. Ką išgyvenote išgirdusi savo diagnozę?

Kai sužinojau apie savo ligą, man buvo 39-eri. Buvau pasinėrusi į darbą, organizavau  įvairius projektus. Gyvenimas kaip tik atvėrė galimybes dirbti, studijuoti, dalyvauti  tarptautiniuose projektuose, stažuotėse. Vieną dieną pajutau, kad jau per daug visko, kad sukiesi kaip voverė rate ir viskas nebetenka prasmės: lyg gyveni, bet tas gyvenimas tarsi be skonio, nes tu tampi kažkokia funkcija. Lyg ir yra nuostabiausių dalykų, bet kažkas - ne taip. Gal  kokius metus meldžiau Dievą, kad pakeistų mano gyvenimą: pati pasakyti “Ne” nemoku, nes daug kas iš tavęs kažko tikisi, tu nenori nieko nuvilti, pats irgi nori išnaudoti visas galimybes, bet nebepajėgi. Kartą netyčia pasitikrinau ir išgirdau, kad man - trečia kiaušidžių vėžio stadija. Kai po pirmos chemoterapijos grįžau iš Vilniaus į Klaipėdą, atsirėmiau į sieną ir prisiminiau - juk prašiau Dievo, jog pakeistų gyvenimą. Bet ar aš tokio norėjau?! Pati nežinojau, kokio gyvenimo noriu, bet tuo metu viskas pakeitė prasmę. Apsidžiaugiau, kad galėsiu pasakyti “Ne”, išeiti iš to voverės rato. Pirmus metus gydžiausi ir į darbą nėjau septynis mėnesius. Pradžioje man atrodė, kad tas laikas tuščiai praeis, bet paskui supratau, kad laikas eina dar sparčiau: vidine prasme nueini didesnį atstumą negu kad bėgdamas per gyvenimą  su didžiuliu krūviu. Tas laikas viską sustatė į vietas.

Kaip gimė “Zunda”? Įvairiuose interneto portaluose tebeskelbiami šios draugijos kontaktai, bet, jei teisingai supratau, jos jau nebėra?

“Zunda” gimė natūraliai, iš vidinio poreikio. Labai sunkiai pakėliau pusės metų chemoterapijos kursą, buvo noras, kad kažkas pasipasakotų, kaip gyvena su vėžiu, bet niekas nenorėjo kalbėtis. Bent jau man pasitaikė tokie, kurie sakė - nenorim nė prisiminti, nelįsk. Aš savo gydytojo klausinėjau, ar nėra kokios organizacijos Klaipėdoje, nes nevažinėsi į Kauną ar Vilnių. Apie mano norą išgirdo Milda, Žibutė, dar viena moteris ir pradėjo mane judinti. Juokauju, jog štai kas būna, kai moterys pradeda kalbėtis - tebesikalbame jau dvyliktus metus.

Nenorėjome išskirti kurio nors vieno vėžio, dėl to įkūrėme Klaipėdos apskrities moterų, sergančių vėžiu, draugiją. Juk visas mus vienijo bendra problema - ligos metu patiriamas stresas ir dvasinės pagalbos poreikis, juolab kad yra moterų, kurios serga ir krūties, ir gimdos vėžiu - nebėgiosi į kelias draugijas. Klaipėdos universitetinė ligoninė mums buvo net skyrusi kabinetuką susitikimams. Eidavome ir į ligoninėje vykdavusius informacinius renginius apie vaistus, chemoterapijos poveikį, pykinimą, lėtinį nuovargį, tačiau informacija kartodavosi ir mes beveik atmintinai viską išmokome. Kartu supratome, kad tai nepaguodžia, ramybės nesuteikia. Po gydytojams skirtų konferencijų, kur išgirsdavome statistiką, su kokiu vėžiu kiek gyvenama, atrodydavo, kad viskas prarasta, liko suskaičiuotos dienos. O iš tiesų yra ne taip. Nuo pat pradžios kartu mes esame su Milda, kuriai tuo metu buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, prognozuotas labai trumpas gyvenimas, bet ji gyvena jau dvyliktus metus. Atsimenu, kaip po vienos iš tokių konferencijų su ja dar nuėjome į medikų banketą, įsipylėme po taurę vyno ir pasakėme: „Mums reikia kito kelio“.

Dar tais pačiais metais pradėjome rinktis Kretingoje prie vienuolyno. Iš ten mes išeidavome džiūgaudamos, ramios, su viltimi. Paskui ten pradėjo rinktis daugiau žmonių - klaipėdiškių, šilutiškių, vasaromis užsukdavo ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, ir iš Panevėžio. Pradėjo ateiti vyrai, šeimų nariai - net nepastebėjome, kaip išaugome. 2004 metais susirinkimais susidomėjo brolis Benediktas. Pradėjome galvoti, ką daryti toliau. Sukūrėme “Vilties piligrimų” bendruomenę ir pradėjome dairytis, kas vyksta pasaulyje. Pamatėme, kad yra tautų, kurios rūpinasi savo žmonių dvasine, psichologine sveikata. Galima sakyti, kad “Vilties piligrimų“ pagrindu išaugo šv. Pranciškaus onkologijos centras. “Vilties piligrimų” bendrija egzistuoja ir šiuo metu, bet ji yra įėjusi į  centrą. Čia mes atiduodame visą savo širdį, jėgas tam, kad galėtume savo patirtimi pasidalinti su kitais. Kai supranti, kad tau tai yra jau dovanotas laikas ir kad jis - ne tik dėl savęs, tada yra toks stimulas gyventi, tokia motyvacija...

Suprantu, kad, be rūpesčių onkologijos centro statybomis, labiau orientuojatės į vienas kito išklausymą, dvasinį palaikymą, o ne kovas dėl kokių nors vaistų ar gydymo?

Apie vaistus mes apskritai nekalbame, nes tai - medikų kompetencija ir mes nenorime peržengti jų dėl to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienam taikomas individualus gydymas. Nereklamuojame jokių vaistų, papildų, nes neturime teisės to daryti. Vienintelis žmogus, kurį kartais pasikviečiame, yra gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia, kuris kalba apie žoleles kaip apie profilaktiką, bet ne gydymą.

Ar nesusigundo Jūsų bendruomenės žmonės alternatyviais gydymo būdais?

Šiandien yra daugybė alternatyvių gydymo būdų, bet kiek jie yra atsakingi, neaišku, tad mes rekomenduojame kreiptis į normalias ligonines, o ne “gydytojus”, kurie neatsako už tave. Yra tokių, kurie žmogui, gaunančiam chemoterapiją, taiko kokį nors savo gydymą ir neleidžia apie tai gydytojui sakyti, atkalbinėja sergančiuosius nuo chemoterapijos. Ir yra buvę žmonių, kurie gydosi ne taip, kaip gydytojas paskyrė, o prieš mirtį prašo pasakyti, kad kiti taip nedarytų. Mane pačią buvo apstoję labai daug norinčių išgydyti. Pavyzdžiui, yra gydančių telefonu. Jeigu tau nepadeda, tada pakelia kainą. Žmonės su savo bejėgiškumu, atrodo, atiduotų viską, o kiti to tik ir laukia. Aišku, būna unikalių atvejų - skaičiuojama, kad yra apie 13-15 proc. stebuklingų išgijimų, kurių medicina negali paaiškinti. Bet čia jau neaišku, ar žmogaus valioje tą padaryti pačiam.

Dažnai rengiate susitikimus? Kur jie vyksta? Ar sulaukiate naujų žmonių?

Renkamės kiekvieną šeštadienį Pranciškonų vienuolyne Kretingoje. Ateina ir naujų žmonių. Vieniems tinka būti bendruomenėje, kitiems - ne. Bet kas kiek nori, tiek ir gali lankyti – visiška laisvė. Vieni žmonės krizei praėjus gyvena toliau ir nenori nieko prisiminti, o kiti tampa labai gerais savanoriais, galinčiais kalbėtis su tais, kuriems yra ką tik diagnozuota liga. Anglijoje savanoriauti priimami tik tie žmonės, kuriems po ligos būna praėję dveji ar treji metai, nes tai nėra lengva: reikia turėti psichologinės ir dvasinės stiprybės išklausyti kitą, matyti, kaip jam liga vystosi. Turi išmokti atskirti save nuo kito, kad nesusikoncentruotum į liūdną patirtį, neperkeltum tos  patirties sau. Juk susitinki ir su tais žmonėmis, kuriuos į amžinybę palydi.

Nors artimųjų skausmas yra ne mažesnis. Dabar matome, kad jiems kartais reikia daug daugiau pagalbos negu ligoniui, nes jie nori pasirodyti tokie stiprūs, o išėję už durų vos ant kojų laikosi. Jiems reikia ir ligonį slaugyti, ir šeima rūpintis, ir į darbą spėti. Kai kuriems ligoniams reikia išmokti priimti artimųjų pagalbą, nes žmonėms, įpratusiems prisiimti atsakomybę vos ne už visą giminę, būna didžiulis stresas, kai reikia pačiam priimti pagalbą. Ypač vyrai linkę užsidaryti, nesikalbėti. Taip jie dar pasunkina savo artimųjų gyvenimą.

Šv. Pranciškaus onkologijos centre bus vietos ir sergantiesiems, ir jų artimiesiems?

Priimsime ir žmones, netekusius savo artimųjų. Stengsimės, kad ten būtų šilti, jaukūs, ne valdiški namai, kur patekęs kiekvienas žmogus galėtų išsiskleisti, suprasti, kas jis yra, kaip nori gyventi, ir išvažiuotų su viltimi. Arba oriai pasiruoštų savo, kaip mes sakome, naujajam gimimui, nes tokiu metu žmonės dažnai išgyvena vienatvę. Rygoje buvo atvejis, kai tėveliai išsiskyrę, dirba užsienyje, o vaikelis, kuriam atliekamos chemoterapijos, paliktas. Jam jau artėja mirtis. Mamos nėra. Tėvo nėra. Atvažiuoja tik į laidotuves. Kokiame sąmyšyje yra toks vaikas?! Kai jam per meno terapijos užsiėmimą paprašė pavaizduoti šeimą, jis padėjo tris drakonų figūrėles: mama - drakonas, tėvas - drakonas, ir jis pats – drakonas. Kai jo paklausė, kodėl, atsakė: “Jie nekenčia vienas kito, manęs nemyli, ir aš jų nemyliu, nes jie mane paliko...”

Dar šiemet pradėsime statyti informacijos ir meno terapijos centrą, kuris kitų metų rudenį jau turi būti atvertas. 2012 metais prasidės antros dalies statybos, kur bus teikiamos kitos paslaugos. Norėčiau pabrėžti, kad tai bus tikrai ne kokia ambulatorija ar ligoninė, kaip mus kartais vadina. Lietuvoje dar sunku suprasti, kad dvasinė, psichologinė pagalba yra labai svarbi. Siūlosi ir slaugytojai ateiti, bet ten vyks dvasinė sielogyda, psichologinės, meno, muzikos, judesio terapijos, galima bus pasidaryti atpalaiduojamąjį masažą, veiks informacinis centras, vaikų kambarys, kirpyklėlė, kur bus galima prisitaikyti sau peruką, savitarpio pagalbos grupės, dienos centras tiems, kurie bijo būti vieni.

Buvo sunku atrasti vietą tokiai paslaugai - ne medicina, ir neaišku kas. Sveikatos sistema mūsų nepriėmė, socialinėje sistemoje iki šiol irgi nebuvo nieko panašaus. Mums valdininkai sakė: “Nėra tokių paslaugų”. Bet sakau: „Mes žmonės esame, tai jūs kaip nors įvardinkite“. Galiausiai apskrities prašymu ministerija įtraukė mus į socialinių paslaugų katalogą. Taip atsivėrė kelias į Europos Sąjungos struktūrinius fondus. Dabar jau lengviau.

Ar tai bus nemokamos paslaugos?

Toks mūsų siekis. Labai daug besigydančiųjų nuo vėžio prasiskolina, nebežino, iš ko atiduoti, nes gydymas yra labai brangus. Žmonės gauna mažą invalidumą - 300-400 litų, tai kartais galvoja: ar man valgyti ir mirti, nes negaliu vaistų nusipirkti, ar man gydytis nuo  vėžio ir mirti badu? Lietuvoje beveik nėra vidutinio sluoksnio, nors net vidutiniam sluoksniui gydymas yra brangus. Ir žmogus tikrai praranda orumą dėl finansinės padėties. Žinau, kad vienas žmogus, kuriam šiuo metu sprendžiasi, ar skirs valstybė finansavimą, ar ne, ruošiasi namą parduoti. Ne paslaptis yra tai, kad ligoniai kompensuoja ir tą atlyginimų skirtumą, kurį valstybė turėtų mokėti mūsų gydytojams.

Tai nepagerina paciento ir gydytojų tarpusavio santykių. Ar matote prošvaisčių, kad situacija keistųsi į gerąją pusę?

 Anksčiau sakydavo, kad geras gydytojo žodis pusė ligos išgydo. Geras, nenupirktas kontaktas yra labai svarbu, bet kol kas nematau, kad greitai kas nors pasikeistų. Tam reikia abipusio gydytojų ir pacientų noro bei pastangų. Vis dėlto kadangi dabar deklaruojami geresni pacientų bei gydytojų santykiai ir bendradarbiavimas, tai reikėtų tai ir įgyvendinti, galbūt įnešant pokyčių į paslaugų sistemą. Žinau, kad užsienyje, bent jau Anglijoje, yra nepriklausomi pacientų atstovai, kurie išklauso ligonių skundus, pageidavimus ir eina į kontaktą su ligoninės administracija, kad pagerintų situaciją: jei įvyko koks konfliktas, kad ligoninė žinotų, kaip jaučiasi pacientas ir kas jam būtų geriausia.

Viena lietuvė onkologė po daugybės metų darbo praktikos užsienyje pastebėjo, kad pas mus  gydytojas - bosas, o ten yra atvirkščiai: ligonis yra bosas, o gydytojas - tas, kuris teikia paslaugas. Būtinas pokalbis, išaiškinimas, koks yra gydymas. Aišku, mūsų gydytojams neužtenka tam laiko, dideli krūviai, bet būtina tai keisti, kad žmogus nesijaustų pas gydytoją atėjęs kaip išmaldos, kaip malonės prašyti. Juk duodamas Hipokrato priesaiką gydytojas pasirenka tarnauti žmonėms.

Ką manote apie vėžio profilaktiką, gydymą mūsų šalyje?

Jei nors dalis pinigų, kurie pastaruosius 10 metų buvo skirti naujai medicinos technikai įsigyti, būtų buvę panaudoti profilaktikai, būtų daug geriau. Jau patys medikai sako, kad medicinos technikos pakanka, ir ne tam reikia leisti pinigus. Keista ir tai, kad kai dar galima sugriebti vėžį, skiriamas paprastesnis gydymas, o kai jau nebeįmanoma, skiriami brangūs vaistai, kurie jau irgi mažai ką gali padaryti. Patvirtintos gydymo metodikos tinka ne kiekvienam, o gydytojas negali keisti metodikos. Man atrodo, kad ne įstatymo raidės turime laikytis ir ne žmogus turi prie jos prisitaikyti, bet būtent metodikos prie žmogaus. Pati profilaktikos ir gydymo sistema tikrai nėra gera, bet džiaugiamės, kad turime gerų daktarų. Jaučiame ir slaugytojų didesnį rūpestį, kitokį santykį su žmogumi. Žmonės tikrai daug dažniau apie jas sako gerų žodžių.

Ačiū. 

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Kokios klaidos daromos prie šventinio stalo?
Likus vos kelioms dienoms iki Velykų, daugybė žmonių pradeda planuoti, kokie patiekalai nuguls ant stalo šalia margučių....
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ kviečia paminėti autizmo mėnesį
Pasaulinė autizmo suvokimo, priėmimo diena – balandžio 2 d. Visas mėnuo yra skiriamas veikloms, susijusioms su aut...
Kaip tinkamai išsirinkti veido kremą iš plataus asortimento?
Tinkamo veido kremo pasirinkimas labai svarbus. Prie odos poreikių ir trūkumų pritaikyta kosmetikos priemonė veiksmingai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų