95-mečio jubiliejų atšventęs šilutiškis - kupinas gyvenimo džiaugsmo

95-ąjį jubiliejų atšventęs vyras, kurio net senoliu liežuvis nesiverčia vadinti, išduoda savo ilgaamžiškumo paslaptį, kurios svarbiausia sudėtinė dalis - nuolatinis judėjimas.

Apie save pranešė pats

Svečius, atvykusius Prano pasveikinti tokio garbaus jubiliejaus proga - Socialinės paramos skyriaus vedėją Alvidą Šimelionį, vyr. specialistę Loretą Valienę ir Šilutės seniūną Raimondą Steponkų, vyras pasitiko šypsodamasis. Pats duris atidarė, prie saldumynais apkrauto stalo sodino, o išlydėdamas svečiams dar ir paltus apsivilkti padėjo.

A.Šimelionis pasakojo, kad pranešti, jog netrukus sulauks 95 metų, P.Matuzas į Savivaldybę atėjo pats. O pasirodęs iš karto paklausė, ar gaus tuos pagal tvarką numatytus 175 litus, kuriuos pirmą kartą žmogus gauna sulaukęs 90 metų. Vėliau toks pat sveikinimas skiriamas kas penkerius metus.

„Sakiau tėčiui, kad galiu ir aš į Savivaldybę nueiti, už jį visus reikalus sutvarkyti, tačiau jis užsispyrė, kad viską darys pats.

Vieną dieną sulaukiau skambučio ir tėvelis džiugiu balsu pranešė, kad jau viskas - „valdiški“ reikalai sutvarkyti“, - pasakojo Prano vyriausioji dukra Alma Petrauskienė.

Išvengė tremties

Jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, P.Matuzas, ko gero, gražų jubiliejų būtų ne Šilutėje, o Amerikoje šventęs, nes gimė būtent ten. Į Lietuvą Pranas parvažiavo 1920-aisiais, būdamas ketverių metų, kai jo tėveliai susiviliojo pasiūlymu Gardame malūną nusipirkti.

Tačiau pinigų Amerikoje užsidirbusi šeima paliko ir be malūno, ir be pinigų, nes pardavėjai juos apgavo...

Atgal nebevažiuosi, tad šeima pirmiausia įsikūrė Šyliuose, o vėliau persikraustė į Meškinės kaimą. Laikui bėgant šeima pagausėjo: Pranas „gavo“ vieną brolį ir tris seseris, kurių likimas nepagailėjo. 1948 m. brolis ir seserys buvo išvežti į Sibirą. Brolis iki šiol Rusijoje tebegyvena ir, pasak Prano, lietuviškai jau nei žodžio nebemoka.

P.Matuzui išvengti tokios pat lemties padėjo tai, kad jis, jau būdamas vedęs, nebegyveno tėvų namuose. Tad naktį, kai jo brolis ir seserys, kurių jauniausioji tuomet į 4 klasę ėjo, buvo tempiami iš namų, jo ten paprasčiausiai nebuvo.

Žmoną rinkosi darbščią

Keturis skyrius Šiaudėnų mokyklėlėje baigęs Pranas daugiau jokių mokslų niekur nekrimto, bet rankas nagingas turėjo. Pats savo rankomis namą Meškinėje pasistatė, kurį paskui į Šilutę persivežė, ir visą laiką dirbo, dirbo ir dirbo. Iš pradžių Meškinės kaime pas tėvuką, vėliau, kai 1950 m. persikraustė į Šilutę, kurį laiką darbavosi gaterininku tuometinėje Statybos - remonto kontoroje.

„Vėliau Dirvų gatvėje ūkiskaitinis baras buvo pastatytas. Ten dirbau šaltkalviu, suvirintoju. Dar vėliau įsikėlėm į Remonto statybos valdybą. Iš ten, būdamas 60 metų, išėjau į pensiją“, - pasakojo be darbo tiesiog negalintis būti P.Matuzas.

Darbštuolis Pranas net ir žmoną ne pagal jos grožį ar kaselių ilgumą rinkosi. Sako, kad kaimynė Agnė, mergautine pavarde Mockutė, patikusi dėl darbštumo. „Mačiau, kad nebijo sunkius kibirus nešioti“, - šmaikštavo Pranas.

Gražiai sutardami Pranas su Agne tris vaikus užgyveno - Almą, Danutę ir Vytą. Jie tėveliams net šešis vaikaičius padovanojo, o jau visai netrukus seneliai galės

pasūpuoti ir antrą proanūkį.

Pasirūpina ir žmona, ir dukra

Didžiausias ilgaamžio pomėgis - žvejyba. Sako, dėl to dažnai su žmona bardavęsis, nes kaip tik savaitgalis, taip šeima namie vyro nematydavo. Pastaruosius kelerius metus Pranas nebežvejoja, bet su kitapus gatvės gyvenančiu kaimynu dažnai apie žvejybą pasikalba, pagautus laimikius prisimena. Ir žurnalistams šilutiškis pasakojo, kad didžiausias pagautas laimikis - 7 kilogramus svėrusi lydeka.

Mažesnes sugautas žuveles Pranas vištoms atiduodavo, bet šiemet jas į tvartą atslinkę šeškai išpjovė. „Gal ir gerai, nebereikės jų prižiūrėti“, - atsiduso P.Matuzas.

Rodos, tokiame garbingame amžiuje reikėtų sveikatą patausoti, tačiau Pranas išduoda, kad kaip tik judėjimas ir yra pagrindinis sveikatos šaltinis.

„Dar labai svarbu nerūkyti, velnio lašų - degtinės - negerti“ - ilgaamžiškumo paslaptį išduoda šilutiškis ir papasakoja istoriją kaip būdamas penkerių metų tėvui priklausiusioje vilnų karšykloje ant palangės paliktą cigarą pabandė užsitraukti. Sako, taip bloga pasidarė ir galvelė susisuko, kad nuo to laiko niekad noras ką nors panašaus daryti nebekilo.

Pamena Pranas ir kaip į mokyklą su medinėmis klumpėmis žiemą tekdavo keliauti, ir kaip kartą, būdamas 8-9 metų, miške beganydamas šeimos karvę iš akių pametė. Sako, taip išsigandęs, kad parbėgęs namo iš karto į daržinę ant šieno nuskuodė.

Bijojo, kad tėvai bars, todėl net mamos šaukiamas neatsiliepė. Sulaukęs ryto atgal į miškus išskuodė ir, dievo malone, paklydėlę karvę pats atrado gyvą ir sveiką.

Daug prisiminimų vyro galvoje išlikę, tad ir jie, kartas nuo karto atmintį užvaldydami, padeda vienodai slenkančias dienas praskaidrinti.

Visą dieną po namus Pranas sukasi, tvarkosi, į parduotuvę pats nueina, skalbiasi, pusryčius ir pietus sau, žmonai ir drauge gyvenančiai dukrai Danutei, kuri patyrusi gimdymo traumą, neįgali liko, ruošia. Kojas pailsinti tik vakare laiko lieka. Tada Pranas televizorių pasižiūri.

Ypatingų, sveikų mitybos įpročių Pranas neturi, netgi valgo per riebiai - išduoda dukra Alma. Tačiau bulvės, morkos, kopūstai ant stalo iš savo daržo keliauja. Kas tuos daržus ravi? Ogi pats Pranas keliais per vagas eidamas piktžoles rauna.

„Tenka keliais eiti, nes pasilenkti sunkoka, bet paskui vis tiek nugarą skauda“, - pasakojo Pranas.

„Praėjusią žiemą net išsigandau, kai paskambinęs kaimynas liepė eiti pažiūrėti, ką tėtis daro. Pasirodo, ant stogo užsilipęs buvo“, - ilgaamžio tėčio „nuotykius“ išduoda Alma.

Daugiau tokių „zbitkų“ 95-metis sakė nebekrėsiąs, nes kojelės jau drebėjusios, tačiau būtinai reikėjo kaminą išsivalyti.

Gintarė Plungienė