11 metų Gabrielė: „Neįsivaizdavau, kaip galima gyventi be akinių“

Esu Gabrielė Šedbaraitė, šiais metais baigiau 5 klasę Šakių „Varpo“ mokykloje. 2014 m. vasaros gale maža mergaitė sulaužė mano akinius ir man teko savaitę pabūti be jų. Jaučiausi labai blogai. Kol mano akiniai buvo taisykloj, prasidėjo mokslo metai, o aš nieko nemačiau. Mama pradėjo domėtis, kaip gali man padėti, ir internete rado stovyklos „Laisvės kodas. Šalin akinius!“ skelbimą. Mes tuo susidomėjome, mama susisiekė su Sigita ir užregistravo mane į stovyklą.

Reklama

Akiniai, koreguojantys žvairumą – nuo 1 m. 8 mėn. visam gyvenimui?

Akinius išrašė nuo žvairumo tada, kai man buvo 1 metai 8 mėn. Pradėjo nuo +3 dioptrijų, o kas pusmetį storino, kol galiausiai pasiekėm +5,5 dioptrijas. Būdama maža nesupratau, kam jie reikalingi, bet artimieji sakė, kad to man reikia, kad tai gydo. Bet juos tik storino, storino ir storino. Jeigu daktarai mano, kad akiniai gydo, tai kodėl sako, kad jie visam gyvenimui?

Nuo tokio amžiaus nešiodama akinius dar prieš gerą pusmetį neįsivaizdavau, kaip galima būti be jų. Atsikėlusi ryte buvau įpratusi savo mažyte rankute pirmiausia susirasti akinius. Buvo nutikę keletas traumų. Jeigu aš nebūčiau nešiojus akinių, tos traumos būtų buvusios daug švelnesnės. Dėl tų nelemtų akinių net kvadrato mokykloj negalėjau žaisti. Mūsų mokykloj vienai mergaitei kvadrato metu akiniai ant veido sutrupėjo. Tai aš nenorėjau tokio įvykio.

Norint atsikratyti akinių reikia pastangų ir tikėjimo

Atėjus 2014 m. rudens atostogoms aš išvykau į stovyklą. Ten pirmą dieną surinko visų akinius, užklijavo dėžę ir paslėpė. Tuo metu tai atrodė košmaras, bet dabar atrodo normalu. Ketvirtą stovyklos dieną vakarinėse mankštose man kažkas truktelėjo akyje ir aš nubėgau pas mamą. Mama pastebėjo, kad aš jau nebežvairuoju.

Kiekvieną rytą nuo stovyklos atidarymo iki išvykimo aš dalyvavau visose mankštose ir maudydavausi šaltame vandenyje. Iš stovyklos grįžau įsikvėpusi: nenešiojau akinių ir keletą savaičių reguliariai dariau pratimus tris kartus per dieną. Mačiau neblogai, bet vis tiek į mokyklą akinius dėdavausi. Kiek vėliau, praradusi entuziazmą, aš vėl pradėjau nešioti akinius. Iš pradžių tik mokykloj pamokose, paskui namie, o galų gale aš akinius nusiimdavau retai.

Prisimindama įspūdžius iš rudens stovyklos, nutariau važiuoti ir į pavasario stovyklą. Ten taip pat sekėsi puikiai, maudžiausi kas rytą. Kai grįžau iš pavasario stovyklos akinių net į rankas nepaėmiau. Aš tiesiog dariau pratimus ir tikėjau, kad gerai matau. Ir tikrai gerai mačiau. Tereikia tik šiek tiek pastangų ir tikėjimo.

Gydytojai mano regos pagerėjimą pripažino

Gydytojams apie akinių atsikratymą nieko nesakiau. Tiesiog nenorėjau, kad jie nepatikėtų tuo ir nuteikinėtų mane nešioti akinius, ką jie ne kartą darė. Daktarai mano regos pagerėjimus pripažino nežinodami, kokiu metodu pradėjau geriau matyti.

Pamenu, kai po pirmos regėjimo atstatymo stovyklos nuvykau pas daktarę, pas kurią visada važiuodavau kas pusę metų. Norėjau, kad išrašytų silpnesnius akinius, bet nieko nesakiau apie stovyklą. Daktarė patikrino regėjimą ir pasakė, kad mano matymas tikrai pagerėjo, bet atsivertusi medicininę kortelę pamatė, kad man neseniai keitė akinius, todėl silpnesnių neišrašė, liepė nešioti tuos pačius pasakiusi „palauksim kito karto“.

Mano gyvenimas pasikeitė

Atsisakius akinių mano gyvenimas pasikeitė į gerą pusę. Man nereikia rūpintis jų saugumu. Nebereikia vakarais jų padėti į saugią vietą, o ryte užsimerkus eiti jų pasiimti. Jeigu užmiegi mašinoj su akiniais, vėl vienos problemos. Be akinių galiu drąsiai visur dalyvauti, jaučiuosi laisva.

Akių gydytojai dirba savo darbą taip, kaip juos mokino dirbti. Bet aš manau, kad akinių galima atsikratyti jų nenešiojant. Nes regėjimą gali atsistatyti pats žmogus. Nors kuo daugiau žmonių tai daro vienoj vietoj, tuo smagiau. Tai žinau iš savo patirties.

Norint, kad kuo daugiau vaikų atsistatytų regėjimą, visų pirma reikia pačių vaikų noro. Galėtų mokyklose būti pratimų pertraukėlės ir visa tai vyktų žaidimų forma. Aišku, kad galėtų būti ir darželiuose. Tada į mokykla ateitų vis mažiau ir mažiau akinius nešiojančių vaikų. O norint, kad būtų noras, reikia kad tai būtų įdomu.

Pomėgis – maudynės lediniame vandenyje

Pirmą kartą aš išsimaudžiau Šakių Gulbių ežere prieš dvejus su puse metų. Jaučiausi keistai, neįprastai, bet vėliau tas jausmas tapo malonumu. Vasarą maudausi kaip ir visi, bet žiemos taip pat nepraleidžiu. Tik norint išsimaudyti šaltame ar lediniame vandenyje būtina sušilti. Stovyklų metu rytais prieš maudynes mes visada sušylame.

Su draugais apie maudymąsi nelabai pakalbėsi, o mano šeima tam pritaria. Ne vieną kartą maudėsi kartu su manim. Keli giminaičiai mano, kad galiu susirgti. Nors dar nė karto po maudynių nesirgau. Manau, kad kiti vaikai bijo šalto vandens, nes yra prigąsdinti, kad gali susirgti. Nors tai yra nesąmonė. Maudydamasis žmogus kaip tik pasveiksta.

Patariu visiems išsimaudyti šaltame vandenyje, bet jei neturite galimybės, tai bent po šaltu dušu!

Sveikuolių gyvenime mažiau kančių

Visi suprantame kad žmonių yra visokių. Yra mano gyvenimo būdu besidžiaugiantys žmonės ir mano gyvenimo būdą kritikuojantys žmonės, kurie mano, kad negaliu maudytis šaltame vandenyje, kad turiu valgyti mėsą, žuvį ir kiaušinius, kurių nevalgau jau daugiau kaip penkerius metus. Yra žmonių, kurie mano, kad sveikas gyvenimo būdas yra tik neteisingai mąstančiųjų pramanai. Visi žmonės gyvena savo gyvenimą, pagal savo gyvenimo būdą. Bet kažkurie nuo savo gyvenimo būdo kenčia. Sveikuolių gyvenime niekas nekenčia nuo alkoholizmo, ligų, depresijos, kitų dalykų. Čia visi laimingi.

Sigita Kriaučiūnienė,

www.sveikuoliai.lt