Vilimantas Zablockis. Žmogaus sveikatos dvasiniai šaltiniai

Per visą žmonijos istoriją visiems tiems, kurie išsiskirdavo iš minios, būdavo klijuojamos etiketės: bedievių, mistikų, nusidėjėlių, maištininkų, revoliucionierių, nepritapėlių, neurotikų, anarchistų, nuotykių ieškotojų, išdavikų, atradėjų, svajotojų, tyrinėtojų – šį sąrašą galima tęsti. Tačiau bet koks nukrypimas nuo priimtų normų kelia pavojų. Visi anksčiau paminėti keistuoliai greičiausiai žinojo, kad rizikuoja savo gyvenimu. Nes jei ir yra kaina, kurią privalu sumokėti už veiksmus ir jų pasekmes, kiekvienas turi apie tai žinoti prieš imdamasis veikti. Žinau tai iš asmeninės patirties, o jūs ateityje galbūt tuo įsitikinsite patys.

Reklama

Siekti dvasinio gyvenimo – visiškai natūralu. Žmonės yra dvasinės sielos, tad materialioje aplinkoje negali būti laimingi. Dabar tiek daug žmonių dirba dėl mokslo ir ekonomikos pažangos, tačiau laimės jie neranda, nes tai nėra tikrasis gyvenimo tikslas. Šiuolaikinėse medicinos personalo ruošimo įstaigose moko: norint išgydyti ligonį, reikia surasti ligos priežastį ir pašalinti ją. Tačiau oficialioji medicina jų tiesiog nežino. Ji jų ieško. Jau seniai. Tačiau dar neatrado. Tiesiog paradoksas. Iš vienos pusės, kad išgydytume ligonį, turime žinoti ligos atsiradimo priežastis ir pašalinti jas, o iš kitos pusės – tos priežastys medicinai nežinomos. Vadinasi, oficialioji medicina nepašalina ligos. Ji tiesiog palengvina ligonio kančias.

Atėjo laikas įrodyti, kad turime kurti visuomenę, puoselėjančią pagarbą asmeninėms žmogaus teisėms ir orumui, skatinančią ugdyti asmeninę stiprybę, dorą, pasitikėjimą savimi ir kartu siūlančią atrasti gilesnį ryšį su mus supančiu dvasiniu pasauliu.

Sutapatindamas šio straipsnio medžiagą su savo asmenine patirtimi bandysiu pateikti pasaulyje žinomą išėjimo iš kūno reiškinį, (OBE, Out-of-Body Experience) pagal Robertą A. Monroe, Monroe instituto įkūrėją JAV.

Autoriaus mąstymas ir tyrimai rėmėsi Vakarų civilizacijos tradicijomis. Todėl norėdamas kuo daugiau surinkti informacijos ir nuodugniai ištirti šį keistą bei nepažintą reiškinį, jis savo verslo bendrovėje įkūrė mokslinių tyrimų padalinį, kuris vėliau virto Monroe institutu. Tikslas buvo Nepažinimą paversti Pažinimu, tai reiškė, kad reikėjo įsisavinti ir išmokti kontroliuoti išėjimo iš kūno gebėjimą. Šiuolaikiniu požiūriu, OBE yra sąmonės būsena, kuomet žmogus suvokia save kaip atskirą ir atsiskyrusį nuo fizinio kūno. Tai gali būti keliolikos centimetrų ar už tūkstančių kilometrų atitolęs atstumas. Žmogus šioje būsenoje geba mąstyti, veikti ir suvokti lygiai taip pat kaip ir įprastiniame fiziniame būvyje. Kontroliuojamas išėjimas iš kūno yra bene veiksmingiausias būdas, kuris atsiveriančius patyrimus veda į Kitokį Suvokimą. Pirmasis ir tikriausiai svarbiausias patyrimas - tai suvokimas, jog žmogus egzistuoja ir po fizinės mirties.

Viena iš didžiausių kliūčių, trukdančių įvaldyti išėjimo iš kūno procesą, yra baimė – baimė mirties bei to, kas nežinoma. Šioje būsenoje žmogus pamato save tokį, koks iš tiesų yra. Pasąmonė, besislepianti už daugybės savitvardos sluoksnių, pranyksta. Žmogus yra įsitikinęs, kad bet koks tokios jo veiklos paviešinimas pakenktų kaip patikimo verslo partnerio ir intelekto reputacijai. Tikėtina, kad pritaikius kitokius kriterijus, šis reiškinys bus įrodomas ir mokslinei bendruomenei, ir žmonijai apskritai. Bet kol kas mums yra

žinomas tik tas metodas, kuris remiasi asmenine patirtimi. Galbūt ateityje atsiras ir kitų priemonių, kurias pasitelkus šį reiškinį bus galima įrodyti. Svarbu pabrėžti, kad sąmonė OBE būsenoje gerokai skiriasi nuo sąmonės fizinio būdravimo būsenoje. Iš pradžių atrodo, kad žmogus netenka intelektinio gebėjimo analizuoti – arba bent jau ne taip, kaip yra įpratęs. Tačiau vėl grįžus į fizinį sąmoningumą, šis gebėjimas atsikuria. Ne mažiau svarbu ir tai, kad būdamas OBE būsenos, žmogus sužino, jog jis yra daug daugiau negu vien fizinis kūnas. Visi atsakymai yra atviri ir prieinami žmogui, turinčiam ryžto ir drąsos savęs paklausti, kaip ir kodėl jis egzistuoja. Ieškodami atsakymo, galbūt nebūtinai išgirsime tai, ką norime, tačiau neabejosime, jog atsakymas yra teisingas.

Energetinėje sistemoje, esančioje anapus, pakanka tik panorėti ką nors nuveikti ir veiksmas įvyksta kone akimirksniu. Mes suprantame tik tą dalį, kuri tiesiogiai siejasi su gyvenimo Žemėje patirtimi. Galima pamėginti nupasakoti ir kitokius išgyvenimus, tačiau dažnai tam pritrūkstame žinių ir patyrimo, kurie leistų potyrį tiksliai nusakyti ar su kuo nors palyginti. Keblu tampa potyrį net suprasti, o juolab – grįžus paaiškinti. Todėl nereikia stebėtis, jei grįžus į fizinį būvį skruostais staiga ima riedėti ašaros. O atsitinka štai kas: mes žengiame anapus, tolyn už Pažįstamos Teritorijos vien tam, kad grįžtume pažinę svarbias tiesas. Galbūt mums pasiseks savo tiesą įrodyti kitiems, o galbūt ir ne. Daugelis nė nebando įtikinėti kitų – jiems visiškai užtenka asmeninio suvokimo. Gal būtent ši priežastis pasąmoningai įkvepia įvairiems moksliniams tyrinėjimams. Logiški aiškinimai, kad milijardinės sumos, išleidžiamos astronominiams tyrinėjimams, kosminiams zondams, radijo teleskopams ir panašiai, sugrįš, atrodo silpnai pagrįsti. Pasąmoninis noras atrasti Namus čia daug labiau įtikinamas.

OBE būsenoje yra galimybė detaliai gauti visą informaciją apie savo fizinį kūną. Pakitimus organų veikloje, psichologinę savijautą ir pan. Pavyzdžiui, žmogus labai bijo susirgti vėžiu. Jeigu nuskaitydami informaciją pasitelkiame OBE būseną, gali būti, kad pamatysime šią baimę, o ne tiesą. Norint sužinoti aukščiausią tiesą, pirmiausiai reikia susijungti su Kūrėju. Kuo dažniau susijungiame su Kūrėju, tuo geriau išmokstame nuskaityti kūno informaciją, gydyti ir paliudyti, nes vizija tampa tikrove.

Gydymas šiuo būdu reiškia ne tik fizinio kūno, bet ir proto bei dvasios išgydymą. Tai daroma pakeičiant informaciją, siunčiamą į DNR. Mokslas jau įrodė, kad DNR yra kosminės kilmės struktūra.

OBE būseną žmogus pasiekia medituodamas, gilindamas savo žinias šioje srityje per ilgalaikius užsiėmimus. Grįžęs į fizinį kūną žmogus dažniausiai būna gerai nusiteikęs, pailsėjęs, ramus. Visų problemų ir rūpesčių tarsi nebuvo. Kartu atmintyje išlieka neįkainojami įspūdžiai iš transcendentinių kelionių. Ypač kai susitinki savo šeimos narius ar draugus, jau palikusius mūsų pasaulį.

Taigi: mes patys turime galimybę kurti tą pasaulį, kuriame gyvename. Prisiimti atsakomybę už jį. Tarp pačios Realybės ir mūsų pasaulio yra neišvengiamai didelis skirtumas.

Šis pranešimas buvo skaitomas 2017 metų tarptautinėje Vydūno konferencijoje Klaipėdoje