Nueitos mylios: dvasinė senėjimo paieška

Dabartinis mokslas stovi ant didžiulių atradimų slenksčio. Žmonija laukia argumentuotų atsakymų ne iš politikų ar religijų atstovų, netikrų pranašų, bet iš mokslininkų, kruopščiai dirbančių įvairiose srityse, ypač tyrinėjančių mūsų gretutinius artimiausius pasaulius ir erdves.

Reklama

Pastarieji atradimai iš esmės sudrebino mokslo paradigmą, požiūrį į pasaulį, erdvės ir laiko sampratą. Metafiziniai apmastymai veda prie archainės teorijos, kad pasaulis - tai viena milžiniška gyva būtybė, viena milžiniška sąmonė, turinti valdymo struktūrą, kuri žaidžia pati su savimi ar savo elementais. Ir visa tai akivaizdžiu faktu tapusi stulbinanti paslaptis, kurią mes esam bejėgiai komentuoti, nors pats žmogus yra šios struktūros elementas. Vienintelė nekintama konstanta šiandien yra procesų cikliškumas.

Taigi žmogus yra kosminės sistemos dalis, jo kūne neišvengiamai vyksta procesai, vienas iš jų, pagrindinis, - tai gyvenimas. Visą šį laikotarpį vyksta energiniai mainai. Šis modelis įprastai taikomas fiziniam kūnui.

Daugeliui mokslininkų neduoda ramybės klausimas: kas lemia fizinio kūno trumpalaikiškumą, kokie pagrindiniai faktoriai turi lemiamą reikšmę? Nėra įrodymų, kad dvasinis kūnas sensta taip pat greitai, kaip fizinis. Priešingai, kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo daugiau jis sukaupęs dvasinės patirties ir informacijos. Tai reiškia, kad dvasinės veiklos kreivė per visą žmogaus gyvenimą intensyviai kyla tik aukštyn. Galbūt dėl šios priežasties Rytų šalyse seni žmonės nuo neatmenamų laikų yra labai gerbiami.

Kadangi fizinis ir dvasinis kūnai yra visuma ir jie vienas nuo kito nėra atsiejami, dėl to galima drąsai traktuoti, kad fizinio kūno egzistavimo laikotarpis yra ypač trumpas. Atrodo iš tiesų keistai: gyvenimas vyksta materialioje dimensijoje, tačiau tas pats materialusis žmogaus kūnas ilgai egzistencijai čia yra nepriimtinas, trapus ir netgi svetimas. Kartu jis mielai laukiamas gretutinėje erdvėje, žmonių vadinamame danguje. Yra nemažai pavyzdžių ir aprašymų išlikusiuose ir šventuose raštuose bei mūsų gyvenime, kada žmogus su fiziniu kūnu vizualiai išnyksta ir sugrįžta visų akivaizdoje, jam būnant visos sąmonės, arba kūnas paimamas į gretutinę erdvę po mirties. Šias praktikas yra įvaldę jogai ir ninzės. Tačiau kol kas tai nėra priimtina visuomenei, nes šioms praktikoms, kaip ir senatvei, reikia ruoštis visą gyvenimą.

Yra vienas labai svarbus patarimas prieš pradedant specifines technikas ir pratimus, turintis bendro su perspektyva ir požiūriu. Tai tikėjimas savimi. Beje, pratimai ir praktikos suteikia galimybes ar programas išvystant ir kontroliuojant dvasios veiksmus. Žmonėms beveik neįmanoma įvykdyti ką nors, jei jie netiki savimi, netiki,  jog turi gebėjimą sėkmei. Kartais nepasitikėjimas gali būti labai subtilus. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie taiko dvasines praktikas arba, neturėdami tam galimybių, tiesiog mintimis pabėgę nuo materialaus laikino pasaulio bėdų ar nepritekliaus, yra tarsi mažos saulės bendruomenėje. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad šie žmonės yra greta mūsų, bet kartu  yra ir danguje, o jų veido išraiškoje švyti nenusakomas amžius.

2000-2008 metais Pietų Danijos universiteto genetikai atliko 400 dvynių mokslinius tyrimus ir patvirtino, kad jeigu sulaukęs daugiau nei 70 metų atrodai jauniau už savo bendraamžius – gyvensi ilgiau. Pagyvenusio žmogaus išorė - tai ilgaamžiškumo įrodymas.

Dažnai tenka išgirsti kalbant: „Nieko gero iš tos senatvės; nieko ta senatvė neduoda; kam senas žmogus reikalingas?“. Aš tikrai nesutinku su šiais pasakymais. Kaip tai neduoda, dar ir prideda. Kodėl nereikalingas, net labai! Pajuokaukime truputį. Vaistų pramonės gamintojai labai džiaugiasi turėdami nuolatinius savo produkcijos vartotojus, kurie jiems krauna neįsivaizduojamus turtus. Vilioja gražiais pažadais apie stebuklingas tabletes, papildus, kurie daro poveikį svorio mažinimui, lygina raukšles, atitolina senatvę ir taip toliau. Ar pastebėjote, kiek reklamos farmacijos kompanijos daro spaudoje, radijuje bei televizijoje? Kokia gerovė ir rūpestis sklinda padėti žmonėms, tačiau vaistą niekaip negalima pateikti mažesne kaina! Leiskite užduoti paprastus klausimus. Kas daugiau uždirbs: tas, kuris išras vaistą, nuo kurio žmogui nereikės kreiptis į gydytojus, ar tas, iš kurio nuolat pirks tabletes? Arba vartos piliules, kurios maskavimo simptomais imituos ligą ir žmogus bus priverstas kreiptis į gydytoją, kuris vėl skirs vaistus ligai pašalinti.

Senėjimas yra susietas su ląstelės dalinimosi proceso pakenkimu. Visiškai neseniai amerikiečių mokslininkai, tyrinėdami vėžio ligą, laboratorinėse pelėse stebėjo naujai atrastų dviejų genų funkcijas. Vienas iš jų senėjimą skatino, kitas stabdė. Šis atradimas buvo visiškas netikėtumas. Yra žinoma, kad senstančių ląstelių genetinės charakteristikos sugadintos. Šios ląstelės išskiria baltymus, kurie pakenkia aplink esančias kitas ląsteles, atitinkamai pažeisdamos organų funkcijas. Ląstelių senėjimo mechanizmo pakenkimas priveda prie nekontroliuojamo ląstelių dauginimosi, t.y. vėžinių susirgimų. Mokslininkų nuomone, galima pabandyti kurti vaistus, kurie paveiktų atitinkamus mechanizmus ir padėtų kovoti su daugeliu ligų, kuriose ląstelių senėjimas atlieka pagrindinį vaidmenį.

Amerikoje buvo atlikta daug tyrimų apie senėjimą ir būdus, kaip reikėtų sulėtinti šį procesą. Konkuravo daug įmonių pristatydamos savo  antisenėjimo produkciją. Tačiau nebuvo ir nėra nė vienos įmonės, kuri pateiktų visus atsakymus į užduotus klausimus. Yra tam tikrų detalių pasiūlymuose, kurie sudaro gerą įspūdį, tačiau visumoje niekaip neatitinka keliamų reikalavimų. Taip ir norisi paklausti: ar gamintojai patys vartoja savo sukurtus vaistus, koks darbuotojų skaičius vartoja produkciją? Pastaruoju metu pradeda atsirasti vaistai, pavadinti ne vaistais, bet desertu. Ypač siūlomi vartoti svorio mažinimui, raumenų auginimui ir senatvės stabdymui. Tačiau tokios tabletės, kuri būtų sukurta sielai gydyti, nebuvo, nėra ir niekada nebus. Jas pagamina tik pats žmogaus organizmas savo giliu vidiniu gydymu.

Amerikiečių  mistikas Edgaras Keisis, kuris per 40 metų atliko keliolika tūkstančių telepatinių bei prekognicijos skaitymų ir gydymo seansų, kurie pasitvirtindavo daugiau nei 99 procentų tikslumu, rekomenduodamas pacientui dietą, padėsiančią kūnui atgauti prarastą sveikatą, dažnai kalbėdavo apie gyvenimo tikslą. Jis visada primindavo, jog Dievas iš tikrųjų yra mūsų šaltinis, o gyvenimas Žemės planetoje yra galimybė tobulėti ir vėl sugrįžti prie šio šaltinio, kuris yra mūsų tikroji lemtis. Kiekvienas žmogus gyvena Žemėje su tam tikru sielos tikslu, kurio niekas kitas negali atlikti. Kai kurių žmonių tikslas gali būti susijęs su profesine veikla, kitiems tai kasdienybė. Ieškoti ir suprasti gyvenimo ir sielos tikslus - iš tikrųjų tai procesas, trunkantis visą gyvenimą. Savo žinias kaupdami ir įgydami, atrandame vis daugiau galimybių savo gyvenimo misijai atlikti. Kiekviename kūne glūdi visos jam reikalingos gydymo galios. Nes gydymas yra dieviškosios prigimties.

Kas gydo mūsų ligas? Iš visatos sklindantis šaltinis. Prisiderinant prie dieviškosios įtakos jis gali mus paveikti stimuliuodamas gamtos valdomus slaptus centrus. Nes visos šios jėgos sklinda iš vieno šaltinio, o vaistų vartojimas stimuliuoja tik kūno atomus. Metafizikoje yra žinoma, kad kiekviena ląstelė atitinka visatos modelį. Norint daugiau sužinoti apie savo dvasinio vidaus sandarą ir geriau jį suprasti patartina užsiimti meditavimu. Vaizdžiau sakant, pamatyti save iš vidaus į išorę.

Jūsų siela bendrauja su jumis visą laiką, o jos didžiausias noras yra įvykdyti jūsų tikslą šiame gyvenime įgyjant patirties.  Norėdami sužinoti užuominas apie savo tikslą, užduokime sau šiuos klausimus: „Kodėl mano širdis linksmai dainuoja? Kada savo gyvenime galiu jaustis stebuklinga prasme? Kokiais būdais galiu jausti pašaukimą tarnauti kitiems? Kada jaučiuosi arčiausiai Dievo?“. Atsakymai į šiuos klausimus būtų tokie: esame arčiausiai savo gyvenimo tikslų, kai apie juos linksmai galvojame. Kada apima baimė, vadinasi, esame gyvenimo stebuklo įtakoje. Galime tarnauti kitiems, kai giliai suvokiame savo ryšį su Aukščiausiu protu.

Didžiausia pagalba fiziniam kūnui yra jo balanso atkūrimas, kartu jam palengviname vidinio gydymo svarbą. Vaizdžiai tariant, ar verta dažyti brangiais dažais ir poliruoti automobilio išorę, dažyti laivą, ar namą, jeigu vidus beviltiškai supuvęs? Taip yra ir su žmogumi. Kito vidus būna dvasiškai labai išsekęs. Nors jaunas amžius, tačiau nuo gyvenimo linksmybių nusialinęs jis atrodo senesnis negu dešimt metų ar daugiau vyresnis už jį žmogus. Norint atkurti pusiausvyrą, nors ligos procesas kiekvienam skirtingas ir reikalauja gydytojų sprendimo, pirmiausiai reikia žmogų nuteikti, kad jis pats gali ligą iš vidaus išstumti lauk, bent į kūno išorę.

Kūno energinio balanso atkūrimas neįmanomas, jeigu nėra tinkamos mitybos. Švieži vaisiai ir daržovės privalo sudaryti 80 proc. kasdien suvartojamo maisto kiekio, kartu su 6-8 stiklinėmis švaraus vandens. Apie vandenį reikėtų pasakyti, kad tai yra kosminis stebuklas greta mūsų, kurio nenorime pripažinti ar paprasčiausiai ignoruojame jo savybes. Daugybė žmonių skundžiasi nuovargiu, vidurių užkietėjimu, virškinimo, odos, svorio ir pirmalaikio senėjimo problemomis. Esant inkstų uždegimui reikia gerti daug vandens, kad šlapimo rūgštis ir nuodingos medžiagos, kurios buvo susikaupusios, būtų pašalintos, o visų šių sąlygų apraiškos yra dehidratacija. Nedaugelis žmonių supranta, kad skystis mūsų kūne yra  įmagnetinamas ir dėl elektrolitinių dalelių trūkumo ar nebuvimo įvyksta fizinio kūno magnetinių polių praradimas. Vaizdžiai tariant, jų nebuvimas prilygsta senai prarūgusiai kūdrai, kurioje knibžda gyvenimas, bet gyvastis niekada nebuvo išėjusi iš savo duobės šimtus metų. Jeigu nėra energijos judėjimo, pagal elektrovaros dėsnį, nuo pliuso link minuso, teigiamos link neigiamos: kraujotaka, limfa, visi vidaus organai ir smegenys - ramūs. O ramų vandenį kažkas nuolat drumsčia.

Yra pripažinta, kad maisto produktų deriniai, jų cheminė sudėtis virškinimo procesui, gaminimo būdai ir psichikos požiūris valgio metu veikia kaip vieninga sistema. Toksinų valymas iš kūno ir kalorijų apribojimas - tai vienas iš gyvybės pratęsimo būdų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pats geriausias kūno išvalymo procesas ir balanso atkūrimas yra badas. Gali būti naudojama pati geriausia dieta, tačiau jeigu periodiškai nebus valomi toksinai ir jų sankaupos iš kūno, geras rezultatas nebus pasiektas. Gamta gydo, ji yra įvairių gydymo sistemų pagrindas. Kadangi gamta yra dieviškoji institucija, vadinasi, turi tiesioginį ryšį su holizmo ideologija.

Kas yra įveikimas? Metafizinis įveikimas - tai patvirtinimas, kad Kūrėjas yra aukščiausia žmogaus tapatybės esmė ir veiksmas, kuris sąlygoja tokį patvirtinimą. Kiek jūs siekiate įveikti? Ką jūs manote apie savo galimybes? Ar jūs tikrai galvojate nugalėti vien todėl, kad jums labai daug kartų nepasisekė praeityje? Ar jūs manote, kad esate beveik numatytas nesėkmei? Tai yra tokios mintys, kurias žmogaus protas  šiandien užduoda ne vienam. Svarbu tai, kad ateitis neskuba duoti atsakymus į tokius klausimus. Jei žmogus patyrė savo pastangomis įveikdamas problemas nesėkmių periodą, tampa aišku, jog kažkas turi pasikeisti. Tai toks pakeitimas, kuris įvyks tik savo pastangų dėka! Išoriniai gyvenimo pakitimai pradės sekti nurodytu kursu. Kad būtų galutinai įveiktos problemos išorėje, pirmiausiai jos turi būti įveiktos viduje. Tikėjimas, žinios pajautimas ar jausmas, kad Kūrėjas yra jumyse, negali būti nieko panašaus į melą. Kūrėjas ar gamta nesiekia nubausti savą kūrinį. Dažnai galvokite apie žodį „pats“ kaip apie pasitikėjimą savimi įveikiant įsipareigojimus, pirmiausiai duotus sau. Pasitikėjimas savimi yra tas pats, kas reali akistata su gamta, visata, kosmosu. Žinant, kad Žemės gamta yra dieviškoji dalis, reiškia jūs pasitikite Kūrėju, kuris yra jūsų viduje. Tuo pačiu galima teigti, kad žmogus turi vidinių resursų senatvės atitolinimui. Ir absoliučiai turi visas galimybes tais resursais naudotis gydant vienintelę pasaulyje nepaprastai sunkiai įveikiamą ligą – tinginystę.

„Jaunumas juk tiesiog vadinamas sveikata. O senėti ir sirgti lyg būtų gretimu vyksmu. Bet senėjimas iš tikrųjų reiškia sąmoningumo atsitraukimą iš kūno gyvenimo, o sergant sąmoningumas dar stipriau, nors ir labai keistai veikia“.

„Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gydyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti“.

Turbūt nereikia pristatyti, kas šių eilučių autorius, nors šiems išminties krislams jau per šimtą metų, tačiau jie yra neužmirštami, amžini kaip Dvasia, nuo kurios sklinda šviesa. Toks buvo Vilhelmas Storosta, slapyvardžiu Vydūnas. Tuometine kalba šnekant, vydūnais arba dvasregiais buvo vadinami aiškiaregiai.

Žmogus amžinai gyvena dvasiniame plane, o materialiame pasaulyje, idealioje vietoje tobulinti savo gabumus, jis būna trumpai. Čia jis yra tam, kad išmoktų kūrybos ir išėjęs išbandymus išlaikytų egzaminą „Žmogaus–Kūrėjo“ vardui įgyti. Žemė - tai bandymų poligonas ir ,,kadrų kalvė“ nuolat besivystančiai Pasaulėdarai.

Šiandien ir dabar kiekvienam žmogui būtina suprasti ir atsakyti pačiam sau į klausimus: „Kodėl aš esu čia, Žemėje?“, „Kas man davė teisę gyventi?“, „Už ką aš atsakingas ir kam?“, „Koks mano buvimo Žemėje tikslas ir paskirtis?“. Į šiuos pateiktus klausimus atsakymą duos sąmonės išvystymo lygis ir nurodys gyvenimo tikslą, kuris tęsis toliau arba nutrūks. Artėja momentas, kada žmonės priartės prie ribos, už kurios įvyks perėjimas į naują kitų virpesių lygmenį arba kelias į niekur.

Apie kokį lygmenį kalbame? Mokslininkai, tyrinėdami smegenų veiklą, nustatė ir kvantinėje psichologijoje laikoma, kad sąmonė atitinka elektros dalelių judėjimą. Kvarkas, arba energijos dalelė, gali vienu metu egzistuoti dviejose vietose - net nejudėdamas erdve. Tegali pasakyti, kad stebima dalelė tebuvo tame taške, kuriame ji buvo stebima, t.y. žmogaus protui suvokiant tos dalelės ten jau nėra. Tai galima patvirtinti, kad mūsų mintis ar siela yra 4 matavimų. Noriu priminti, kad žmonija ir visa materiali aplinka šiuo metu egzistuoja 3 matavime. Mes negalime persikelti iš vienos vietos į kitą neužtrukę kažkiek laiko. Tačiau, nedarydami jokių judesių erdvėje, galime stebėti, kaip bėga laikas. Mūsų minties ir sąmonės jutimai apibrėžia, ką mes priimame iš šio pasaulio. Pvz.: išlydint į kelionę mums artimą brangų žmogų, pusvalandis prabėga kaip 5 minutės, bet 30 min. laukiant - kaip gera valanda. O ypač medituojant išnyksta laiko sąvoka. T.y. mūsų sąmonė yra anapus laiko, nes sąmonės jutimai vienu metu gali būti dviejose erdvės vietose - nekeliaujant per laiką ir erdvę. Taigi netrukus įvyks perėjimas į naują pažangią būseną, kurioje įgysime naujų dvasinių sugebėjimų.

Vykstant kartų mainai, vieni išeina, kiti ateina. Kas pakeis senyvus ar ilgaamžius? Pastebėti unikalūs iki šiol žmonijoje per keletą tūkstantmečių nežinomi atvejai apie masišką visai naujo mentalinio žmogaus tipo atsiradimą žemėje, mūsų visuomenėje. Taigi  jie vadinami įvairiai: žvaigždžių, indigo ar krištoliniai vaikai. Jie  pavieniai pastebėti maždaug prieš 30 metų, turi šalutinius požymius, pvz.: didesnį atsparumą teršalams, tačiau padidėjusį jautrumą cukrui ir maisto priedams. Tai vaikai, gimę su meno, kalbų ir dvasinių dalykų pažinimu, įstabiu protu. Jie yra labai savarankiški, judrūs. Yra sakančių, kad tai naujo žmonių evoliucijos žingsnio šaukliai. Indigo terminą apie 1982 metus įvedė parapsichologė Nancy Ann Tappe, sukūrusi žmonių klasifikavimo sistemą pagal auros švytėjimą. Jie viskuo skiriasi nuo kitų – svarsto pasaulio problemas, demonstruoja nepaprastus sugebėjimus, išsiskiria elgesiu, pasižymi lyderio savybėmis ir tuo neatitinka įprastų lavinimosi standartų. Jų aura tamsiai mėlynos (indigo) spalvos. Jie pasižymi unikaliais sugebėjimais: skaityti mintis (telepatija), aiškiaregystė, pranašavimas ir ateities įvykių numatymas (prekognicija). V.I. Vernadskis tyrinėjo protą, suformulavęs noosferos (proto sferos, kurioje kaupiamos teisingos žinios ir su kuria visiškai suderintas žmogaus protas) koncepciją. Jis sakė, kad 21 amžiuje žmonės išmoks bendrauti su noosfera intuicijos būdu. Būtent toks yra indigo vaikų pažinimo būdas, intuicija jiems parodo vienintelį teisingą atsakymą. Mokslininkai įdėmiai juos stebi, bet kol kas iš šalies. Paprasčiausiai trūksta paruoštų specialistų su jais užsiimti. Nes mūsų pedagogai kol kas neturi metodinės ar mokymo medžiagos apie bendravimą su naujos kartos žmonėmis, kurie taip pat santūriai visuomenę stebi ir laukia momento ar signalo iš visatos apie intensyvių permainų pradžią.

Kas pakeis mus, išeinančius į užtarnautą poilsį ar begalybę? Kieno rankos ir protai perims tolesnę mūsų visos gyvasties ir planetos globą? Kas taisys mūsų padarytas intelektualines ir gyvenimo klaidas? Gal pagaliau žmonija turės tikrus dieviškuosius mokytojus, vydūnus,  kurie dabar būdami jaunais žmonėmis ar vaikais keleriopai mus pranoksta savo išmintimi.