Profesorė L. L. Griciūtė: „Svarbu įsisąmoninti, jog vėžio galime išvengti“(1)

Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos viceprezidentė prof. habil. dr. Laima Liudvika Griciūtė savo gyvenimą paskyrė eksperimentinei ir profilaktinei onkologijai. Ji ne vienerius metus dirbo Prancūzijoje, grįžusi į Lietuvą toliau tyrinėjo kancerogenų poveikį navikams atsirasti bei plėtotis. Garsi mokslininkė sako, jog apie vėžį reikia daugiau žinoti ir tas žinias panaudoti tam, kad jos būtų suprastos bei panaudotos visuomenės labui.

Reklama

Jūsų šeimoje nebuvo medikų. Kaip pasukote šiuo keliu?

Tiesa, nebuvo mūsų šeimoje nei medikų, nei sodininkų. Prisimenu, rodos, ketvirtame pradžios mokyklos skyriuje mokytoja Onutė Kazakaitytė davė užduotį – parašyti, kuo būsime užaugę ir kodėl. Parašiau norinti būti gydytoja arba sodininke, nes šios specialybės naudingos žmonėms. Gal mano tėveliai (rašytojas ir žurnalistas Augustinas Gricius bei Anelė Oškinaitė-Gricienė) taip išauklėjo? Negaliu tiksliai pasakyti. Bet svajonę tapti medike įgyvendinau.

Kodėl pasirinkote onkologiją ir mokslinę kryptį?

Prof. V. Girdzijauskas organizavo mokslinės medicinos kursą, į kurį mus ir pakvietė. Jis teigė, kad medicina – ne tik gydymas, bet ir mokslas. Tuo metu onkologija, kaip mokslas, pas mus tik formavosi.

1952 m., gavusi gydytojos diplomą, įstojau į aspirantūrą Eksperimentinės medicinos institute ir buvau komandiruota 3 metams į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Medicinos mokslų akademijos Onkologijos institutą. Tuo metu tai buvo viena iš pažangiausių onkologijos įstaigų Sovietų Sąjungoje.

Tiesą sakant, praktinė medicina mane taip pat domino, bet susiklostė taip, kad teko rinktis mokslinę kryptį. Savo draugei Jūratei, su kuria kartu atvykome į aspirantūrą, pasakiau, kad parašysiu disertaciją, o tada pradėsiu gydyti. Tačiau ji tik pasijuokė, kad jei įlįsiu į mokslą, ten ir pasiliksiu. Taip ir buvo.

Pradėjau dirbti eksperimentinėje laboratorijoje, šis darbas man labai patiko. Būtent čia parengiau ir apgyniau daktaro disertaciją eksperimentinės plaučių kancerogenezės klausimu. Po aspirantūros kvietė pasilikti, bet labai norėjau namo, tuo labiau kad Vilniuje jau buvo įkurtas Onkologijos institutas.

O kaip tais laikais jums pavyko ištrūkti į Prancūziją, juolab jūsų šeima buvo grįžusi iš tremties Altajaus krašte?

Pirmiausia reikėtų papasakoti, kaip atsirado Tarptautinis vėžio tyrinėjimų centras. Po II pasaulinio karo Prancūzijai vadovavo Šarlis de Golis. Jo draugas, beje, gydytojas, susirgo ir greitai mirė nuo vėžio. Prezidentą tai sukrėtė: „Ką mes darome? Mes tik galvojame apie karą, o ne apie tai, kaip galime kovoti su vėžiu“. Ir jis pasirūpino, kad ekonomiškai stiprios valstybės įkurtų šį centrą. Į jį pradėjo kviesti gabius jaunus medikus ir mokslininkus iš viso pasaulio, skirti jiems stipendijas.

Siuntė specialistus ir Sovietų Sąjunga. Tačiau mažai kas mokėjo užsienio kalbų. Iš Lietuvos išrinko mane, mokančią prancūzų kalbą, ir profesorių Mečį Stukonį, kalbantį angliškai. Taigi 1967 m., gavusi Tarptautinio vėžio tyrinėjimo centro stipendiją, metus stažavausi Radžio institute Paryžiuje.

1974 m., laimėjusi konkursą, patekau į Tarptautinio vėžio tyrinėjimo centrą Lione (Prancūzija), čia 6 metus dirbau Aplinkos kancerogenų laboratorijos vedėja. Mane kvietė pasilikti ir ilgiau, tačiau pagal tuometinius Sovietų Sąjungos įstatymus negalėjau ilgiau pasilikti užsienyje, kitaip būčiau tapusi tėvynės išdavike.

O grįžusi į Lietuvą tęsėte tyrinėjimus?

Žinoma, ten galimybės buvo didesnės. Bet ir čia toliau tęsiau pradėtus darbus su chemikais ir epidemiologais. Mes padėjome Lietuvoje naujos vėžio profilaktikos srities – chemoprofilaktikos – mokslinius pagrindus.

Mano mokslinė veikla – vėžio formavimosi ir plėtotės tyrinėjimai bandymais su gyvūnais. Tyrinėjau plaučių kancerogenezę, alkoholio, papildomų poveikių reikšmę vėžio formavimuisi ir plėtotei.

Organizavau kancerogeninių medžiagų paplitimo Lietuvoje tyrimą, kurį vykdė Onkologijos ir fizikos instituto darbuotojai. Sudarėme 44 Lietuvos administracinių rajonų žemėlapius, kuriuose parodytas šių rajonų atmosferos oro užterštumas ubikvistiniais kancerogenais.

Dalyvavau Vilniaus universiteto fizikų inicijuotame mokslo projekte, kurio tikslas – lazerio spindulių poveikio įjautrinimas kai kuriais chemikalais. Tai – naujas navikų gydymo būdas. Už šį darbą 2002 m. mūsų grupei buvo skirta Valstybinė mokslo premija.

Be to, mano pastangomis įkurta Lietuvos onkologijos centro Aplinkos kancerogenų laboratorija. Taip pat skaičiau pranešimus tarptautiniuose kongresuose, konferencijose bei simpoziumuose.

Tiek metų jūs tyrinėjote, tad pasakykite, ar reikia bijoti vėžio.

Malonumas menkas sirgti bet kuria liga, taip pat ir vėžiu. Tik jo reikia ne bijoti, bet daryti, kad išvengtume. Juk nė vienas navikas nesusiformuoja staiga, o atsiradimo priežasčių yra daug. Svarbu, kad žmonės žinotų ir įsisąmonintų, jog galima jo išvengti, tik reikia šiek tiek pastangų.

Aišku, kai kurie navikai susiformuoja ne dėl cheminių medžiagų poveikio, pavyzdžiui, gimdos kaklelio ar kepenų vėžys, nuo kurių plačiai rekomenduojami skiepai. Iš pradžių labai priešiškai juos vertinau. Dabar manau, kad mes tik po kokių 20 metų galėsime pasakyti, skiepai padeda išvengti vėžio ar ne.

Yra dalykų, kurie iš karto nepriimami, bet vėliau paaiškėja, kad jie naudingi. Bet būna ir atvirkščiai – visiems atrodo, kad tai – puiku, galiausiai paaiškėja priešingas dalykas. Taigi reikia laiko tam, kad pamatytume, kiek jie naudingi.

O kaip mes galime apsisaugoti nuo vėžio?

Tai, kad mityba turi įtakos vėžiui atsirasti, galbūt ir susiformavusiam navikui plėtotis, neabejotina. Maiste gali būti kancerogeninių medžiagų, kurios susidaro degant kokiai nors medžiagai, auginant netinkamomis sąlygomis, apdorojant ir pan. Kai kurie maisto produktai dėl savo sudėtinių dalių yra naudingi žmogaus organizmui, o kiti, ypač dideliais kiekiais, gali jam kenkti. Gera mityba – nedaug raudonos mėsos, ypač rūkytos ar sūdytos, daug augalinio maisto: daržovių, vaisių, grūdinių kultūrų. Svarbu nevartoti daug gyvulinių riebalų, vengti svorio didėjimo ar nutukimo, kuris yra piktybinių navikų rizikos veiksnys.

Dar labai svarbus fizinis aktyvumas, kuris leidžia sunaudoti organizme besikaupiančias riebalų atsargas. Jis yra tikras antsvorio ir nutukimo priešnuodis.

Kenksmingi įpročiai taip pat didina riziką susirgti vėžiu. Visuomenėje labiausiai paplitęs rūkymas. 20-30 proc. mirčių nuo vėžio yra būtent nuo rūkymo. Rūkaliai rizikuoja susirgti ne tik plaučių, bet ir kitų organų navikais.

Alkoholiniai gėrimai yra kai kurių piktybinių navikų susiformavimo priežastis. Saugi alkoholio dozė nenustatyta. Ir reikšmės turi ne gėrimo rūšis, o etanolio kiekis jame. Siekiant vėžio profilaktikos, nerekomenduojami jokie alkoholiniai gėrimai.

Žinoma, įtakos turi ir aplinkos užterštumas, ir paveldimumas, ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau mitybą ir fizinį aktyvumą mes galime kontroliuoti, o kenksmingų įpročių – atsisakyti.

Ar sergamumas piktybiniais navikais vienodas visose šalyse?

Jis yra skirtingas. Kaip ir kai kuriose žmonių grupėse. Neturtingose ar mažai pasiturinčiose Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalyse dažniau sergama burnos ertmės, gerklų, ryklės, stemplės, pirminiu kepenų ir gimdos kaklelio vėžiu. Turtingesnėse, kuriose gerai išvystyta pramonė, dažnesni gaubtinės žarnos, plaučių, krūties, kiaušidžių, gimdos ir prostatos navikai.

Pastaruoju metu palankiai vertinama Viduržemio jūros šalių mityba, kai vartojama daug vaisių, daržovių, vietoj gyvulinių riebalų naudojamas alyvuogių aliejus. Ypač patraukliai atrodo graikai, kurie mieliau renkasi žuvį, sūrį, daržoves, riešutus, javų produktus ir mažiau nei italai ar prancūzai vartoja vyno. Tokia mityba mažina vėžio riziką, neskatina nutukimo.

ES šalyse su antsvoriu susiję 5 proc. visų piktybinių navikų: 3 proc. moterų ir 6 proc. vyrų. Mažiausias su antsvoriu siejamas vyrų navikų procentas Graikijoje (2,1 proc.), didžiausias moterų - tarp ispanių (8,8 proc.).

Bet reikia pasakyti, kad tinkamas mitybos pobūdis negali būti vienodas visame pasaulyje. Visai tikėtina, kad pietų šalių gyventojų mityba nebūtų optimali šiauriečiams. Vis dėl to rasinių skirtumų ir klimato įvairovės reikšmė mitybai nėra pakankamai ištyrinėta.

Jūs priklausote Lietuvos gydytojų asociacijai „Už žmogaus gyvybę“?

Taip, aš esu šios asociacijos, kuri priklauso Pasaulio gydytojų federacijai, narė. Čia susibūrę tie žmonės, kuriems svarbi žmogaus gyvybė, kurie puoselėja gyvybės kultūrą.

Šios asociacijos iniciatyva 1997 m. Lietuvoje buvo priimta atnaujinta Hipokrato priesaika. Ją pasirašė Lietuvos mokslo elitas - 42 habilituoti mokslo daktarai profesoriai. Ji skelbia: „visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą“. Beje, lietuviai pirmieji Europoje atnaujino šią priesaiką.

Visuomenei, ko gero, žinomiausi mūsų projektai prieš eutanaziją, abortus, žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimus ir pan. Asmeniškai aš esu kategoriškai nusistačiusi prieš eutanaziją ir abortus.