Psichiatrijos ligoninės - uždaros bendruomenės su savitomis taisyklėmis?(7)

Per 20 metų mes, lietuviai, įpratome į fizinę negalią turinčius savo tautiečius žiūrėti nebe nuostabos pilnomis akimis, bet sielos ligoniai, tai yra – psichikos sutrikimų turintieji – vis dar nesijaučia esantys visavertė mūsų visuomenės dalis. Ką tik per Lietuvą nuvilnijus žiniai apie senutę iš Neringos, ištremtą į psichiatrijos ligoninę, o jos šeimos gydytoją galimai pasisavinus pacientės gyvenamąjį namą, per pastaruosius tris mėnesius žuvus dviem Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo pacientams, panūdome sužinoti, kas gi iš tiesų vyksta už tokių įstaigų durų.

Reklama

Prisipratina vaistais?

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialą mirtimi paženklino rugsėjo 7 d. pro langą iš trečio aukšto ant Puodžių gatvės grindinio iššokęs ir mirtinai susižalojęs devyniolikmetis V. P. Dar kvėpuojantis jaunuolis buvo išvežtas į uostamiesčio universitetinės ligoninės reanimacijos skyrių, bet jau nebeatsigavo.

Iš tos pačios įstaigos vos prieš du mėnesius  neaiškiomis aplinkybėmis dingęs 25 metų pacientas R. J. rastas leisgyvis prie daugiabučio. Apie šį incidentą „Vakarų Lietuvos medicina“ jau rašė rugsėjo 5 d., bet tą kartą į straipsnį nesudėjome visko, kuo skundėsi velionio brolis Romualdas J. Klaipėdiečio liejamos nuoskaudos leido suprasti, jog ligonių, sergančių sielos ligomis, žūtis – baisiausia, bet anaiptol ne vienintelė problema psichiatrijos ligoninėse.

Minimoje įstaigoje šiemet gydėsi ir Romualdo J. sesuo. Kaip portalui tvirtino klaipėdietis, kai ji pasijutusi geriau ir panorusi išeiti iš ligoninės, taip paprastai to padaryti negalėjo. „Gydytoja niekaip nenorėjo jos išleisti, ir pagaliau, nusileidusi mūsų, artimųjų, prašymams ir reikalavimams, prieš išleidžiant seserį, jai buvo suleisti kažkokie vaistai, nuo kurių jai pradėjo tirpti visas kūnas, - pasakojo Romualdas J. – Man teko kalbėti su įvairiais žmonėmis, kurie tvirtino, kad panašiai organizmą veikia ir kai kurios narkotinės medžiagos. Ir žmogus tol nenurimsta, kol vėl negauna kitos dozės. Ir mano sesuo labai panoro grįžti į ligoninę, nes tikėjo, kad ten jai bus geriau, todėl sugrįžo. Iš tiesų ten jai vėl pagerėjo – nežinau, gal buvo suleisti kiti vaistai, neutralizuojantys pirmųjų poveikį“.

Vis dėlto po kurio laiko klaipėdietė ištrūko iš Bangų gatvėje įsikūrusios įstaigos ir gydymą tęsė, lankydama terapinius užsiėmimus Bokštų gatvėje, kur, anot jos brolio, į pacientus žiūrima visai kitaip, jie laikomi visaverčiais žmonėmis.  „O Bangų gatvėje net negalima lankyti ligonių kada nori. Jei tik jie ko nors įsinori, kad ir susitikti su artimaisiais ar jiems paskambinti, tuoj suleidžiama raminamųjų – kad tik darbuotojams būtų ramu“, - tikino portalo pašnekovas.

Gydytoja nekomentuoja

Dar vienos istorijos, kurioje irgi figūruoja psichiatrijos ligoninė – Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentas Švėkšnoje, – išsamiau išnarplioti nepavyko. Mat departamento vedėjas Artūras Mažrimas paaiškino negalįs komentuoti situacijos, nes esąs tik administracijos vadovas – minimą Neringos senolę į jo vadovaujamą įstaigą paguldžiusi gydytoja psichiatrė Jolanta Kuprinskienė, gydžiusi – Liubovė Pranevičienė. Su vadovo paminėtomis medikėmis „Vakarų Lietuvos medicinai“ taip ir nepavyko susisiekti, o visos šios istorijos kaltininkė, Neringos šeimos gydytoja Olga Fedorčeva, privertusi žurnalistę laukti atsakymo iki baigsis jos darbo valandos (teiravomės, kaip ir kodėl ji nusiuntusi

pacientę į psichiatrijos ligoninę ir kaip ten esti su senutės namu), pasitenkino lakoniška fraze: „Iki šiol nesu gavusi jokio skundo, nemačiau jokio pareiškimo, kuriame būtų paminėta mano pavardė, todėl nekomentuosiu situacijos, kol nebus atliktas tyrimas“. Dar pasitikslinus, ar tokio atsakymo žiniasklaidos atstovui tikrai reikėjo laukti nuo ryto iki 16 valandos – negi tiek pasakyti gydytoja negalėjusi ryte, vos atsiliepusi į „Vakarų Lietuvos medicinos“ skambutį, O.Fedorčeva paaiškino tuo metu turėjusi pacientų, ir kalbėti šia tema tikrai negalėjusi.

Bėga ir iš kalėjimų

Taigi, kas vyksta už psichiatrijos ligoninių durų, jei, net atmetus visus dar nepagrįstus kaltinimus, vis tiek išlieka negražiai iškalbingas faktas – per tris mėnesius žuvo du tos pačios įstaigos jauni pacientai? Beje, susidarė įspūdis, kad išgirdęs tokį tiesų klausimą, Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovo pavaduotojas psichiatrijos reikalams Algirdas Narinkevičius lyg ir nenorėjo pripažinti tokio fakto, bet po išsprūdusio paprieštaravimo patikslino, jog pirmasis, R. J., vidurvasarį pabėgo iš gydymo įstaigos. „O žmonės juk pabėga ir iš kalėjimų“, - taip mėgino pateisinti atsakingų darbuotojų neapsižiūrėjimą jų vadovas.

Kalbėdamas apie tiesiai pro ligoninės langą iššokusį pacientą, pašnekovas pripažino – nelaimė buvusi itin netikėta. „Nes šis skyrius dirba laisvu režimu, čia gydosi tie pacientai, kurie patys pageidauja medikų pagalbos, todėl jų nereikia ir izoliuoti, - kalbėjo A. Narinkevičius. – Šis jaunuolis taip pat pats kreipėsi į mus, norėdamas gydytis, visiškai neturėjo suicidinių minčių. Turintys jų žmonės paprastai net ir nesikreipia profesionalios pagalbos“.

Tačiau pokalbio metu gydytojas paaiškino, jog sutrikusios psichikos pacientus suicidinės mintys gali užklupti ir labai netikėtai – čia jų nebuvo, o jau po valandos yra. Todėl, anot pašnekovo, net ir savanoriškai besikreipiantys pagalbos visuomet patikrinami.

O po nelaimės įstaiga imsis kokių nors priemonių užbėgti už akių tokiems įvykiams ateityje? „Be abejo“, - patikino A. Narinkevičius, tačiau konkrečiai neįvardijo, kokių. Tik paminėjo dažnesnį ir akylesnį pacientų testavimą, norint nustatyti, ar jis neturįs polinkio į savižudybę.

Beje, Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, kasmet uostamiestyje pro gydymo įstaigų langus iššoka vienas ar du klaipėdiečiai. Tiesa, ne visuomet taip gyvenimą baigia būtent psichiatrinių ligoninių pacientai.

Ne konclageris

Gydytojui keliame klausimą ir dėl Romualdo J. minėtų psichikos ligonių teisių ribojimo. „Ar jūs galvojate, kad čia koks nors konclageris?! – net šūktelėjo, išgirdęs klausimą. – Vieną kartą reikia visuomenei paaiškinti, kad čia gydomasi laisvai, pacientai supažindinami su medikamentais, kuriuos jiems siūlome. Jei žmogus nenori, jis gali grįžti į namus – tai jo valia, išskyrus labai retus atvejus, kai teismo sprendimu skiriamas priverstinis gydymas. Paprastai tai būna tie atvejai, kai pacientas kelia pavojų aplinkiniams“.

Kolegai antrino ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento vedėjas A. Mažrimas. Anot jo, per pusantrų metų, kuomet einąs vedėjo pareigas, įstaiga ne tik negavusi nė vieno skundo, bet, priešingai, nuolat vienokiu ar kitokiu būdu – žodžiu ar raštiškai – sulaukia daugybės padėkų už čia suteiktas paslaugas. „Psichikos liga – ne kūno, o sielos ir dvasios liga, ir jokiu būdu negalima žeminti tokio ligonio, kaip ir jokių kitų. Mūsų įstaigoje darbas grindžiamas pagarba pacientams ir siekiu jiems suteikti kuo geresnės kokybės paslaugas“, - teigė pašnekovas.

Išeitis - atsiverti

Psichiatrai ar jų vadovai neišvengiamai bus priversti teisintis nesantys „blogiukai“ tol, kol šalyje neįvyks sveikatos reforma. Tuo įsitikinęs Vilniaus universiteto Vaiko raidos centro konsultantas, buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, psichiatras Dainius Pūras. „Lietuvos psichiatrija yra uždara ir vis nenori sekti Vakarų, kurie jau seniai pastebėjo psichikos ligonius esant labiausiai pažeidžiamą pacientų grupę, pavyzdžiu. Juk jei jis ir pasiskundžia netinkamu elgesiu su juo, gydytojas visuomet gali numoti ranka: „Ai, jis nusišneka, juk psichikos ligonis“. Taip viską ir galima įvardinti kaip nusišnekėjimą, - „Vakarų Lietuvos medicinai“ kalbėjo D. Pūras. – Todėl, atkreipusios dėmesį į šią problemą, Vakarų psichiatrijos ligoninės atsivėrė nepriklausomiems stebėtojams, kurie į įstaigą gali patekti bet kuriuo metu ir bendrauti su pacientais, gindami bei atstovaudami jų teises. Mes šito siekiame ir Lietuvoje, bet tokiai reformai priešinasi patys psichiatrai, tvirtindami ir patys galį save stebėti bei kontroliuoti“.

D. Pūras pabrėžė anaiptol nenorįs teigti, jog mūsų šalies psichiatrija apskritai esanti nekokybiška. „Tik noriu akcentuoti, jog esant uždarai sistemai susiformuoja paternalistinis valdžios modelis, kuomet kas nors viršiausias priima sprendimus už žemesnius. Šiuo atveju tas viršiausias yra gydytojas, kuris sprendžia už ligonį, o tai visiškai ne šiuolaikis modelis. Net ir psichikos ligonis turi teisę pats nuspręsti, kokius vaistus jam vartoti, ir panašiai. Žinoma, tais momentais, kai užeina psichozė – ne, bet jai praėjus. Mūsų šalies psichiatrija turi atsiverti, tuomet ir psichiatrams nebereikės teisintis“.