Kūdikio netektis. „Moters fantazija žiauresnė nei realybė“

Kaip atsisveikinti su kūdikiu, kuris gimė negyvas ar mirė dar gimdymo namuose? Kaip išgyventi šį netekties sielvartą? Kaip tokiai motinai gali padėti gimdymo namų personalas? Apie psichologinę paramą tokioms moterims Vokietijos „Charité–Virchow“ akušerijos klinikoje pasakoja šios klinikos vyresnioji akušerė Cornelia Burst.

Reklama

Tai ištrauka iš Anos Starobinec knygos „Pažvelk į jį“ (Анна Старобинец. Посмотри на него) Interviu su klinikos vyriausiąja gydytoja Christine Klapp skaitykite čia.

Jūs atsimenate pirmą gimdymą, kai reikėjo priimti negyvagimį?

Žinoma. Kai dar buvau pradedanti akušerė, 1986 m. paskambino pažįstama moteris. Ji pasakė, kad jos artimai nėščiai draugei atsitiko nelaimė – embrionas neturi vienos širdies dalies (kairiosios pusės širdies atrofija) ir gimęs kūdikis neišgyvens. Šita moteris patyrė stresą ir gyveno baimėje. Ji turėjo nuspręsti: iš karto nutraukti nėštumą arba išnešioti iki galo, pagimdyti ir atsisveikinti. Vilties, kad mažylis išgyvens, nebuvo. Tai labai rimta yda – daugiau kaip tris dienas vaikai negyvena. Bet moteris nusprendė išnešioti kūdikį ir paprašė manęs priimti gimdymą. Žadėjau pamėginti. Buvo truputį baisu. Pasakiau: „Dieve, padėk man!” – ir tai buvo gera patirtis. Moteriai atliko anesteziją, jai visai neskaudėjo. Vaikas gimė. Išoriškai jis buvo visiškai normalus, gražus – tikra dovana moteriai. Vaiką iš karto padėjo moteriai ant krūtinės, niekas nepaėmė vaiko ir nesistengė „gelbėti“. Jis išgyveno pusantros dienos. Pirma para buvo visai normali, jis jautiesi gerai.

Bet kaip galima šį laiką suvokti kaip „dovaną“? Jeigu tikrai žinai, kad paskui vaikelio su tavimi nebus? Nejaugi šita moteris neverkė, nepuolė į neviltį visą šį laiką?

Ji buvo pasiruošusi tam, kas įvyko. Vienintelis klausimas buvo: mažylis mirs gimdymo metu ar dar truputį gyvens. Visas likusias nėštumo savaites ji sakė: „Nesiruošiu nutraukti nėštumo pati, tegul gamta sprendžia.“ Tai buvo jos vidinis jausmas, kita moteris gali galvoti kitaip. Žinoma, ji ne iš karto nusprendė išnešioti. Niekas iš karto nesprendžia. Pirmoji reakcija būna beveik visada tokia: „Patraukite tai nuo manęs kaip galima greičiau!“ Reikia laiko apmąstyti situaciją ir susivokti savo jausmuose. Svarbu moters nespausti, kad ji galėtų rinktis... Tai va, po šito įvykio kolegos man sakė: „Nelaiminga Cornelia, tau taip nepasisekė, koks sunkus gimdymas kliuvo tau, kokia baisi patirtis.“ Klausiausi jų ir galvojau, kad iš tiesų – ne. Netgi atvirkščiai, šio gimdymo atmosfera buvo nepaprasta, buvo užsidegusi kažkokia papildoma ypatinga šviesa, kuri užpildė visą kambarį. Gimdyme dalyvavo ir moters vyras. Visi buvo ramūs. Jiems davė kambarį pabūti su vaiku, nors tada, 1986 metais, tai dar buvo nepriimtina. Ši moteris priėmė vaiko gimimą ir šią jo gyvenimo parą su puse kaip dovaną. Ji niekada nesigailėjo. Situacija, kai tu žinai, kad tavo vaikas negyvens, baisi, bet ir joje gali būti šviesių, laimingų momentų.

Laimingų momentų?!

Taip. Po to atvejo supratau, kad jeigu moteris gerose rankose, ji gali netgi tokioje situacijoje pajusti laimę. Tą mažylį pavadino Karlu. Po 2 metų jo mama pagimdė sveiką vaiką, jį irgi pasitikau aš. Bet aš iki šiol su švelnumu prisimenu Karlą. Yra nuostabi nuotrauka, kur Karlas guli mamai ant krūtinės. Nors jo gyvenimas buvo trumpas, bet tai buvo gyvenimas. Patirtis su Karlu buvo svarbi tuo, kad aš supratau galinti padėti moteriai ištverti nepakeliamą naštą, išgyventi tai, kas, atrodo, yra neįmanoma: pagimdyti vaiką ir leisti jam mirti ant krūtinės. Žinoma, ne visos moterys, kurių vaikai pasmerkti mirti, elgiasi taip pat. Aš daug kartų priėmiau gimdymus visiškai „užšalusių“, ,,ledinių“ moterų, kurios nieko nenorėjo – nei pažiūrėti į vaiką, nei prisiliesti prie jo. Man tikrai yra sunkiau, jeigu moteris „ledinė“, bet aš turiu priimti ir tokį moters pasirinkimą. Kai kurios moterys nenori dalyvauti gimdymo procese ir prašo atlikti joms cezario pjūvį. Arba sako: „Kai tik vaikas pasirodys, patraukite jį kaip galima greičiau!“

Šios moterys bijo, kad vaikas bus baisus?

Jie nebaisūs.

Bet juk būna realių, matomų apsigimimų?

Jeigu, pavyzdžiui, yra kokie apsigimimai galvytės srityje, galima apmauti kepurytę. Tai kaip tik ir yra akušerės užduotis – „prezentuoti“ mažylį, kad motinai nebūtų baisu, kad ji pamatytų vaiko grožį. Visai mažiems vaikams naudoju stručių kiaušinių lukštus. Aš paimu lukštus, įdedu į juos, kaip į lopšį, mažylį ir tada parodau motinai.

Jeigu moteris nenori žiūrėti į mažylį nei kiaušinių lukšte, nei be jo ir prašo „patraukti jį kaip galima greičiau“– ar padarote tai, ko ji prašo?

Taip, bet paskui duodu moteriai laiko ir galimybę persigalvoti. Visada turime laiko. Nereikia nieko nuspręsti iš karto, nes vėliau galima labai gailėtis. Pačios svarbiausios valandos – tai 6–8 valandos po gimdymo, būtent tiek laiko reikia moteriai, kad ji vis dėlto panorėtų pamatyti mažylį. Kartais reikia ir daugiau laiko, pavyzdžiui, paros, bet po 24 valandų mažylis atrodo kitaip, jis spėja smarkiai pasikeisti. Tačiau mes vis tiek rekomenduojame pažiūrėti į vaiką, todėl, kad fantazija bet kokiu atveju yra žiauresnė nei realybė. Realybėje tėvai dažniausiai mato būtent grožį. Labai svarbu matyti, kad tai tavo vaikas ir kad jis ne monstras. „O, žiūrėk, jis turi tavo lūpas ir mano nosį!”

O kaip jūs žiūrite į šiuos svetimus, mirusius vaikus?

Taip pat kaip į gyvuosius. Aš su jais darau tą patį, ką ir su gyvais mažyliais: juos maudau, rengiu, su jais kalbuosi.

Apie ką jūs kalbatės su jais?

Aš sakau jiems: „Labas, koks tu gražus! Kaip gaila, kad tavo gyvenimas buvo toks trumpas.“ Jeigu tėvai davė jiems vardą, vadinu juos vardais. Kartais vartoju mažybinius žodelius, pavyzdžiui, „maža žvaigždutė“. Kartais moteris, išgirdusi, kaip aš bendrauju su šiais vaikais, taip pat ką nors pasako vaikui. Ir tai malonios akimirkos, kurios paskui prisimenamos. Gyvenimas tęsiasi. Paprastai moteriai užtenka kelių valandų pabūti su mirusiu vaiku ir „paliesti jį“. Bet kai kurie tėvai dar grįžta. Todėl mes turime specialų šaldytuvą su ventiliatoriumi ir temperatūros davikliu. Mažyliai jame laikomi nuogi tam, kad neatsirastų pelėsis. Jeigu motina nori pamatyti savo mažylį, akušerės užduotis bet kokiu metu aprengti jį ir parodyti... O kai kurie tėvai nori pamatyti vaikus po metų – šiam atvejui mes turime nuotrauką ir pėdos atspaudą. Stengiamės visada daryti nuotraukas ir atspaudus bei atiduoti tėvams, kai jie išsirašo. Mes įduodame uždarytą voką tam atvejui, jei jie nenori matyti šitos nuotraukos dabar, bet, kad jie turėtų galimybę bet kokią akimirką ištraukti nuotrauką ir pažiūrėti.

O kaip jūs padedate moterims psichologiškai?

Stengiuosi dėl jų padaryti viską, ką galiu. Kai kurioms reikia, kad palaikyčiau jas už rankos arba netgi apkabinčiau. Iš pradžių tai atrodė per daug intymu, bet, jeigu kas pats to prašo, vadinasi, taip tikrai geriau. Todėl aš niekada neatsisakau, išgirdusi tokį prašymą. Netgi, atvirkščiai, pasiūlau: „Norite, aš jus apkabinsiu?“ Vieni nori, kiti – ne, o jei moteris dvejoja ir sako: „Aš nežinau“, atsakau: „Pabandykime?“ ir ją apkabinu. Ypač jeigu ji neturi vyro arba vyras apimtas vidinio sąstingio... Moteriai dar gerai padeda ir pėdų masažas. Padeda net ir paprasčiausias rankų laikymas ant pėdų 10–15 minučių. Kai kurios moterys nenori būti apkabinamos, tačiau prisilietimas prie kojų yra būtent tai, ko joms reikia. Kai kurioms moterims taktilinis kontaktas, atvirkščiai, nepriimtinas – tokį jų požiūrį taip pat priimu. Aš joms niekas – ne mylimas žmogus, ne draugas. Aš svetima. Bet kartais būtent svetimi tokioje situacijoje ir gali padėti... Dar dažnai dovanoju moterims kokią smulkmeną, mažą niekutį, kad jos galėtų jį pačiupinėti rankomis. Kartais joms labai svarbu ką nors laikyti rankoje. Moterys padeda šitą daikčiuką į mažylio kapelį arba saugo kaip brangų prisiminimą visam gyvenimui.

O kas tai gali būti per daiktas?

Pavyzdžiui, spalvoti akmenukai arba pakabukas, kuris kabinamas ant lango ir kurio dėka, saulei šviečiant, kambaryje atsiranda daugybė mažų vaivorykščių. Nors ir keista, šitos smulkmenos gali atlikti didį darbą: jos gali padėti. Bet jeigu moteris nenori ar jai atrodo, kad tai niekam tikę daiktai, aš jų primygtinai nesiūlau ir juos pasiimu.