Ar daug žinome apie savo tautinę mediciną?

Šis klausimas vis buvo keliamas septintojoje klubo „Žolinčių akademija“ konferencijoje, į kurią gydymosi vaistiniais augalais entuziastai tradiciškai susirinko Kauno miesto savivaldybėje. Pirmoji jų, prieš septynerius metus vykusi Pažaislio vienuolyne ir pavadinta šaknų švente, skatino žolininkus vartoti daugiau šaknų, nes jos kasamos rudenį, būtent jose šiuo metų laiku slypi visa augalų galybė.

Reklama

Klubo prezidentė Danutė Kunčienė septintosios konferencijos įžangoje akcentavo, kad vėlyvas ruduo – pats tinkamiausias metas žolinčiams susitikti ir mokytis. Tai skatina ir pats ilgių mėnuo, kai gamtoje gyduolių beveik neliko, dauguma darbų nudirbti, tad metas susieiti, pasikalbėti, vieniems kitus padrąsinti, gal ir apsiprašyti už kokį nors aplaidumą, nepadarytus darbus.

Žemaitijos kaimo patirtys

Kas mums tautinė medicina? To pasiteirauta D. Kunčienė pažymėjo, kad daug jos receptų sužinojo iš savo močiutės ir kaimynių, kurios buvo žolininkės, gydydavo žmones nuo įvairių ligų, įsiskaudėjus pilvui ar sąnariams, prireikus užkalbėdavo rožę.

„Mūsų kaimynystėje gyveno garsi žiniuonė – įvairūs žmonės eidavo pas ją. Ji ne tik turėdavo prisirinkusi vaistinių augalų, virdavo tepalus, bet ir naudojo įvairių gyvūnų taukus, kailius ir išmatas. Kaip vaikui tai buvo labai keista. Ji turėjo savo kambarį, daug užrašų. Gaila, kad tada niekas jais nesusidomėjo ir neperėmė tų žinių“, - vaikystę Žemaitijos kaime prisiminė D. Kunčienė.

Dabar turime daug gydytojų ir farmacijos pramonė išvystyta, bet žmonės, įsitikinę, kad cheminiai vaistai ne tik gydo, bet turi ir pašalinio poveikio, pradeda suprasti ir tautinės medicinos vertę, nori išbandyti receptų, padėjusių jų proseneliams.

Pamatinės ligos

Lietuvos homeopatų asociacijos prezidentas doc. dr. Almantas Bagdonavičius pranešime nagrinėjo lietuvių etninės medicinos dėsnius. Pasak jo, nemažai net žolininkais save vadinančių žmonių Ajurvedą ar tradicinę kinų mediciną žino geriau negu tautinę. Norėdamas kiek sumažinti šią „baltą dėmę“, mokslų daktaras tyrinėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyve, Vilniaus universiteto rankraštyne, Istorijos instituto rankraščių skyriuje ir įvairių muziejų fonduose saugomus senus užrašus gydymo tema.

Doc. dr. A. Bagdonavičius atkreipė dėmesį, kad dabartinių ligų pavadinimų tautinės medicinos archyve neverta tikėtis aptikti. Jį ypač domino pamatinės ligos (taip vadintos genetikos nulemtos ligos, kurios sudaro kitų ligų pagrindą), įvardintos kaip gumbas, votis, kaltūnas. Galima sakyti, kad terminas „gumbas“ apibūdino piktybinius ir nepiktybinius auglius, kitų terminų atitikmenų šiandien sunku rasti – taip apibūdinti destruktyvūs pokyčiai žmogaus organizme.

Pagrindinis gydymo principas

Pasak doc. dr. A. Bagdonavičiaus, pagrindinis gydymo principas buvo išvesti ligą iš vidaus į išorę, iš viršaus į apačią. Tam naudotos ir vaistinės arbatos, skatinančios prakaitavimą, ir įvairių gyvūnų dalys, užkalbėjimai, prašant Dangaus kūnų ar šventųjų, čysto vandenėlio ar akmenėlio paimti ligą, padaryti švarų ligonio vidų ir pan.

„Mūsų tautinė medicina vadovavosi panašiais į homeopatijos principais, kad panašus gali gydyti panašų, ligos simptomų negalima slopinti, o reikia juos „išvesti į išorę“. Karščiavimo neslopindavo, kartais net sąmoningai siekdavo jį sukelti, nes kūno temperatūrą pakėlus iki 40 laipsnių šilumos, virusai nesidaugina“, - pasakojo gydytojas homeopatas.

Vienas gydymo būdų, kai niekas nepadėdavo, pasak doc. dr. A. Bagdonavičiaus, buvo net užleisti žmogų kaltūnu - tai pastangos „išvesti ligą iš vidaus į išorę“, kad žmogui palengvėtų.

Ir pirties fenomenas

Lietuvos homeopatų asociacijos prezidentas pažymėjo, kad mūsų tautinė medicina naudojo gana įvairių gydymo priemonių, ne vien vaistinius augalus, suprato apie įvairių organų tarpusavio ryšius. Labai svarbi sveikatinimosi priemonė ir net gydymo procedūrų vieta mūsų protėviams buvo pirtis.

Pasak žymaus Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istoriko, etnografo, mitologo ir kunigo Mato Pretorijaus, net ir didžiausias vargšas prieš samdydamasis tarnauti būtinai pasidomėdavo, ar būsimas jo šeimininkas turi pirtį. Jeigu jos nėra, dažnas eidavo ieškoti kitos tarnystės vietos, nesudomindavo ir didesnis užmokestis.

Kodėl įsikaitinę pirtyje žmonės bėga maudytis į šaltą vandenį? To pasiteiravęs A. Bagdonavičius konferencijoje išgirdo daug atsakymų: siekiant grūdintis, treniruoti kraujagysles...

Dar 17 a. M. Pretorijus aiškino, esą negalima per ilgai laikyti atvirų porų, kad neišsektų gyvybinė energija, todėl išsikaitinus pirtyje reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, kad poros užsidarytų.

„Dažnai manome, kad tautinė medicina - tai prietarų ar keistenybių kratinys, bet anaiptol taip nėra. Kad ir kraujavimo slopinimas uždedant voratinklį nėra antisanitarinis, dabar nustatyta, kad kraujo krešėjime dalyvaujantis baltymas fibrinas yra panašios sandaros ir struktūros medžiaga, iš kurios sudarytas ir voratinklis“, - sakė doc. dr. A. Bagdonavičius.

Apibendrindamas jis sakė, kad mūsų tautinę mediciną drąsiai galima statyti šalia didžiųjų Rytų šalių medicinų, tik ją įvertinti iš menkų nuotrupų reikia didelio išprusimo ir pasiruošimo. Apmaudu, kad ja nesididžiuojame, naudojamės tik maža dalimi to intelekto, nėra net išlikusių žinių sąvado.

Augalų ir mineralų bendrystė

Klubo viceprezidentas Marius Lasinskas, beje, turintis farmacininko išsilavinimą, kalbėjo apie vaistinių augalų ir mineralų bendrystę. Pasak jauno žolininko, išlikę daug pasakojimų, kaip ne tik vaistiniai augalai, bet ir akmenys pagelbėjo žmogui įvairiose situacijose.

Dažniausiai sveikatai palaikyti ir ją saugoti naudoti titnagas, sudarytas iš įvairių mineralų, ir gintaras. Abiejų jų patariama po kelis gabaliukus įdėti į geriamą vandenį ligų profilaktikai.

Gintaro gabaliukų dėdavo vaikams į lovytes, moterys karolius nešiodavo ne tik norėdamos pasipuošti, bet ir apsisaugoti nuo įvairių ligų, išgyti.

Pasak M. Lasinsko, labai dažnai gydymui naudodavo druską. Prie ligonio padėdavo ir palaikydavo druskos tirpalo, kad sugertų ligą. Jis patarė grįžus po darbo labai apsunkus nusimaudyti po dušu, išsitrinti druska, vėl persilieti vandeniu – jausitės kaip iš naujo gimęs.

Žolininkas akcentavo, kad augalai veikia greičiau, efektyviau, mineralai – lėčiau, bet taip pat gali daug mums padėti.

Ir pateikė idėją, kaip atskirti tikrą žolininką nuo tik besidominčio vaistiniais augalais. Tikrasis ravėdamas daržą beveik jokių žolių neišmeta, susidžiovina: „Bus puikūs vaistai“, o tik besidomintis nemažai jų meta ar kompostuoja.