„Žmogų puošia darbas, mediką – kalėjimas“(11)

Stebint nūdienos medicinos sistemos ir teisės netobulumo akibrokštus, kiekvienam mąstančiam kyla klausimas: „Ar mūsų visuomenėje dar liko dėkingumo ir pagarbos medikui jausmas?“. Nejaugi šalies ekonominė, teisinė, kultūrinė, vertybinė sistema per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų šimtmečius vyravusį paternalistinį mediko ir paciento santykį pavertė visiškos nepagarbos ir neapykantos, o kartais ir pasipelnymo šaltiniu?

Įvykiai ir juos lydintys teismų sprendimai šokiruoja šiandienos medikų ir medicinos studentų bendruomenę. Trys jauni medicinos specialistai praktiškai be įrodymų siunčiami į laisvės atėmimo įstaigą dėl jiems pareikštų kaltinimų darbo metu įvykdžius sunkų kūno sužalojimą spardant, mušant ir netgi šokinėjant ant ligonio. Maža to, kaltinimus pateikęs asmuo stacionarizuotas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę sirgo alkoholiniu delyru ir jam diagnozuota ūmi psichozė. Žinoma, žmogui, nesusidūrusiam su psichikos ligoniu, o juo labiau su ligoniu, esančiu psichozės būsenos, ši situacija atrodo absurdiška, smerkianti ir diskredituojanti visą medicinos personalą. Paprastumo dėlei pasakysiu, jog žodis delyras yra kilęs nuo lotyniško žodžio delirare, reiškiančio išprotėti. Jo metu visiškai sutrinka dėmesys ir pasireiškia nekoordinuotas, sunkiai prognozuojamas elgesys, galimai lydimas iliuzijų, haliucinacijų. Pasireiškus psichozei ligonis neretai tampa agresyvus ir  praranda santykį su realybe. Jis netenka gebėjimo suvokti aplinką, nebegali orientuotis erdvėje ir laike. Vaizdžiai kalbant, tokią ligonio būseną, kokią išgyveno nukentėjusysis, galima būtų iliustruoti paveikslu, kuriame ligonis yra visų įvykių centre, jam baisu, jį puola ir gąsdina įvairiausi gyviai, būtybės, realybėje egzistuojantys daiktai dažnai įgauna fantastinį pavidalą ir ligonį terorizuoja, jis ginasi, taip dažnai nukenčia medicinos personalas ir pats ligonis. Man, kaip medicinos studentui, kyla natūralus profesinis klausimas, ar gali ligonis, būdamas tokios būsenos, suprasti ir įvertinti aplinką, kuomet psichopatologijos fundamentai teigia, kad ryšio su aplinka delyru ir ūmine psichoze sergantis žmogus paprasčiausiai netenka? Mums, būsimiems medikams, nesuvokiama, kaip teismas gali nuteisti kolegas, remdamasis kaltinimais ir liudijimais žmogaus, kuris nė nesuprato, kur yra. Žmogaus, kuris dar prieš patenkant į gydymo įstaigą grūmėsi su pareigūnais. Kurio erdvės vertinimas buvo absoliučiai sutrikęs ir kuris kėlė grėsmę sau ir aplinkiniams.

Trys jauni sveikatos priežiūros specialistai, remiantis tokiais liudijimais, siunčiami kalėti. Kiekvienam medikui šioje vietoje reikia suklusti ir paklausti savęs:  galbūt aš būsiu kitas? Šiandien medicinos personalas nebeteko ir pagarbos, ir žmogiško orumo. Dirbdamas nuolatinės įtampos ir didžiulio krūvio sąlygomis, slaugytojas gauna apie tūkstantį litų, gydytojas – dukart tiek. Tokia yra nuolatinės rizikos kaina atliekant savo tiesiogines pareigas patekti belangėn. Manau, tokie pavyzdžiai kaip šis atskleidžia viena didžiausių mūsų visuomenės ydų. Tai vertybinės sistemos degradacija, kasdienybėje įprasminama pastoviais kaltinimais ir bandymu morališkai ar finansiškai pasipelnyti iš to žmogaus, kuris prisiekė savo darbu pirmiausia nepakenkti. To, kuris dirba naktimis ir gelbsti gyvybes. Galų gale to, kuris paskyrė savo gyvenimą pagalbai ir paramai.

Jaunų medikų bendruomenė masinės emigracijos kontekste savo tėvynėje jaučiasi nesaugūs. Kiekvienas paciento vizitas, kiekviena suteikta planinė ar skubi pagalba šiandien yra potencialus ieškinys. Sprendimai teismuose priimami neatsižvelgiant nei į paciento diagnozę, nei į aplinkybes, nei ekspertų išvadas, nei klinikinės praktikos algoritmus. Daugybė gerų specialistų, praradę užtikrintumą ir teisę į orų ir teisingai apmokamą darbą, jau paliko Lietuvą. Ar tokia visuomenės pozicija ir šalies teisinių institucijų požiūris netaps dar vienu medikų emigracijos varikliu? Šis skaudus šiauliečių pavyzdys rodo, jog medikų bendruomenė privalo išlikti vieninga ir ginti savo teises.  Visame pasaulyje ligoniai miršta nuo ligų ir jų komplikacijų, o   Lietuvoje -  nuo gydytojų ir medicinos personalo. Ūminės psichozės ir haliucinacijų apimto ligonio liudijimu, neatsižvelgdami į fundamentalią psichopatologijos teoriją, jau patikėjo du teismai. Ar tarp daugybės dešimčių paciento teisių, apibrėžtų bioetikos įstatymais, dar gyvos liko tos dešimt paciento pareigų?

Medikams nėra mokama po pusę milijono  litų už kiekvieną išgelbėtą gyvybę. Maža to, apie sėkmės atvejus medicinoje niekas netgi nešneka. Jais tepasidžiaugia gydytojų ir studentų bendruomenė. Tačiau būtent tokios sumos šiandien Lietuvoje priteisiamos už mediko klaidą. Visiems natūralu ir suprantama, jog buhalteris, prekybininkas, vadybininkas, ekonomistas ar analitikas gali padaryti klaidų. Tačiau mediko klaida – neatleistina. Nė vienam banko analitikui už neteisingai prognozuotą finansinių rinkų scenarijų pareigūnai dar neuždėjo antrankių, o štai vienos Kauno ligoninės medikės padaryta klaida jos gyvenimo dosjė jau papuošė šiuo aksesuaru.

Mediko profesija archetipiškai siejama su pašaukimu, pasiaukojimu ir pagarba. Vis dėlto šiandien visuomenė pamiršo, jog už baltų chalatų ir stetoskopų yra šis tas daugiau. Jog kiekvienas medikas – tai žmogus, kuris pasirinko šią profesiją skatinamas vidinių vertybių. Ir tol, kol visuomenės akyse mediko darbą vainikuos kalėjimo belangė, sveikatos priežiūros paslauga taps vis nekokybiškesnė, skurdesnė ir sunkiau prieinama.

Stiprybės kolegoms, tapusiems šios absurdiškos situacijos įkaitais.

Justas Simonavičius,

Lietuvos medicinos studentų asociacijos narys,

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas