Psichiatrijos ligoninėje vis dar nesaugu: nusižudė pabėgęs prieš pusmetį žuvusio paciento brolis(38)

Praėjusią savaitę iš sanitaro rankų ištrūkęs  uostamiesčio Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo pacientas, laisvėje pagyvenęs kelias dienas, pasikorė. Savižudis - prieš pusmetį pabėgusio iš tos pačios įstaigos ir rasto negyvo Rolando J. brolis. Akivaizdu, kad įstaiga nesugeba užtikrinti pacientų saugumo, bet net ir po tokių skaudžių nelaimių nesutinka to pripažinti.

Reklama

Po kelių dienų pasikorė

Rugsėjį aprašėme istoriją, kaip dvi savaites R. J. kūnas buvo laikomas neatpažintas, kol pagaliau apie jo mirtį pranešta ir artimiesiems ( „Mirtis už ligoninės sienų – neatsakyti artimųjų klausimai“ ). Tąkart ligoninės paciento šeimos nariai net nežinojo apie giminaičio pabėgimą. Šįkart įvykiai klostėsi vėl labai panašiai. To paties velionio brolis Rimvydas J. , vedamas iš naujai suremontuotų patalpų į senesnes, pabėgo nuo sanitaro. Pabėgęs iš ligoninės jis apsistojęs pas seserį – tad istorija ir skiriasi tik tuo, kad artimieji žinojo apie savo šeimos nario pabėgimą. Deja, įvykių baigtis tokia pati – ligonio mirtis. Tačiau prieš pusmetį žuvusio R. J. žūties aplinkybės buvo neaiškios – jaunas vyras rastas negyvas prie daugiabučio, o šįkart buvo akivaizdu, jog jo brolis gyvenimą baigti nutarė pats. Pasikorė.

Rimvydas J. gydėsi Ūmių psichozių skyriuje, kaip kadaise ir jo brolis. Ir analogiškai nebuvo adekvačiai įvertinta jo sveikatos būklė. Prieš pusmetį žuvęs jaunuolis, teigiama, taip pat buvo išrašytas iš ligoninės. Rimvydas irgi ne šiaip sau buvo vedamas iš vieno pastato į kitą – buvo nutarta, jog jo būklė pagerėjusi. Tai „Vakarų Lietuvos medicinai“ patvirtino ir filialo vadovas Algirdas Narinkevičius. Tačiau paprašytas išsamiau papasakoti apie minimą įvykį, A. Narinkevičius siūlė kreiptis į Ūmių psichozių skyriaus vedėją  Veroniką Žalimienę.

Deja, į pastarąją kreiptasi buvo dar anksčiau – ji žurnalistę ragino bendrauti su A. Narinkevičiumi. O išgirdusi pirmąjį klausimą pirmiausia atšovė: „Nesąmonė! Niekas iš ligoninės nepabėgo“. Tačiau pasitikslinus, kad kalbama apie praėjusios savaitės atvejį, kai pacientas pabėgo nuo sanitaro, vedusio jį į kitą skyrių, fakto nebeneigė, bet paaiškino būtent tą dieną buvusi  konferencijoje. „Bet telefonu nekalbėsiu, nes nežinau, su kuo kalbu. Jei norite – susitikime arba geriau kalbėkite su filialo vadovu A. Narinkevičiumi“ ,- šitaip pokalbį užbaigė skyriaus, niekaip nesugebančio išsaugoti savo pacientų, vedėja.

Stengiasi iš visų jėgų

Taigi V. Žalimienės nurodyto asmens tiesiai klausiame, kodėl Psichiatrijos filialas nesugeba užtikrinti pacientų saugumo – per pusmetį pabėgo net trys pacientai, iš kurių du mirė nesava mirtimi, o vienas per vieną dieną sugebėjo pabėgti net du kartus (apie tai rašėme sausio 30 d. straipsnyje „Pacientas tą pačią dieną iš Psichiatrijos filialo pabėgo du kartus. Kas vyksta?“).

„Visų pirma turiu paaiškinti, kad neįmanoma visiškai išsaugoti sergančių tokiomis ligomis pacientų, - tvirtino A. Narinkevičius. – O šis pacientas jau buvo labai neblogos, stabilios būklės, todėl buvo išrašytas iš stacionaro. Sunku dabar pasakyti, kodėl jis pabėgo. O prievarta jį laikyti Ūmių psichozių skyriuje mes negalėjome, nes jis apskritai į ligoninę atsigulė savo noru, pats pasiprašęs“.

Straipsnio autorei susidarė įspūdis, kad pašnekovas kiek painiojasi savo pasakojime. Mat pašnekesio pradžioje A. Narinkevičius pabrėžė, jog „tai nebuvo pabėgimas“. Vis dėlto kalbai tęsiantis toliau pripažino, jog jaunuolis ištrūko, vedamas iš vieno ligoninės pastato į kitą. Prisimenant ir skyriaus vedėjos pirmąją reakciją į žurnalistės skambutį, galima daryti išvadą, jog Psichiatrijos filialo darbuotojai, ar bent jau – vadovybė, pacientų pasišalinimo iš įstaigos teritorijos nelaiko pabėgimu. Veikiausiai tokiu terminu apibūdinamas tik ligonių pasišalinimas iš pastato?

Atkreipus dėmesį, kad, ko gero, įstaiga nededa „visų pastangų“ (nors vadovas tuo tikino) pacientų saugumui užtikrinti, jei per pusmetį ne vienas iš jų sugeba pabėgti, filialo vadovas aiškino, jog „pabėgimas pabėgimui nelygus“.

Netikslumų nebuvo

Ar filialo vadovas nemano, kad buvo netiksliai įvertinta Rimvydo J. sveikatos būklė, jei tą pačią dieną pervedamas į kitą skyrių jis pabėgo, o po kelių dienų net nusižudė? „Nemanau, kad netiksliai. Niekada negalime žinoti, kas gal nutikti. Be to, mes nieko nežinome apie aplinkybes jo namuose, kas jam nutiko, todėl nežinome, kodėl jis nusižudė. Tai įvyko ne ligoninėje“, - aiškino portalo pašnekovas.

Kaip pacientas sugebėjo pabėgti nuo ilgametę patirtį turinčio sanitaro? Gal ligoninės darbuotojas tuo pačiu metu vedė ne vieną ligonį? Atsakydamas A. Narinkevičius pabrėžė, kad buvo vedamas vienas Rimvydas J., o sulaikyti jaunuolį, jo manymu, buvo labai sudėtinga. „Kaip sulaikys jauną, energingą vyrą?“ – klausimu į klausimą atsakė.

Paprašytas tiksliau nupasakoti, kurią dieną tiksliai minimas jaunuolis pabėgo ir kaip tai nutiko, A. Narinkevičius tikino negalįs to padaryti, nes neturįs dokumentų po ranka. Ar filialo vadovas negali įsidėmėti, kada iš jo vadovaujamos įstaigos pabėgo pacientas, kuris netrukus ir nusižudė? Atsakydamas pašnekovas įtikinamų argumentų nepateikė, bet siūlė išsamios informacijos teirautis  V. Žalimienės, kuri, kaip jau žinome, dar nekalbesnė.

Atsakinga valstybė

Pašnekinti RKL vyriausiojo gydytojo Romaldo Sakalausko „Vakarų Lietuvos medicinai“ nepavyko – vadovas atostogauja. Taip pat – ir pavaduotojas medicinai Zigmas Juzumas. Vakar sekretorė portalui sakė, jog kalbėti galima su kitu pavaduotoju – Mindaugu Kundrotu, bet jam prisiskambinti irgi nepavyko.

„Be jokių abejonių, paciento pabėgimą teisinti ligos diagnoze – labai silpnas argumentas, - „Vakarų Lietuvos medicinai“ savo nuomonę sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. – Tad kam tuomet apskritai reikia tokių įstaigų, jei jos nesugeba užtikrinti paciento saugumo?! Juk biudžetui kainuoja išlaikyti tokias ligonines. Tai tikrai labai silpnas argumentas, jei apskritai jį galima laikyti argumentu“.

Į institutą, direktoriaus teigimu, dar nėra kreipęsis nė vienas mūsų tautietis, skųsdamasis savo giminaičio priežiūra psichiatrijos įstaigose. „Tačiau užsienio šalyse tokių skundų tikrai yra, žmonės bylinėjasi ir prisiteisia iš valstybės žalos atlyginimą. Ir šiuo atveju jei koks giminaitis bylinėtųsi dėl šio atvejo, jis bylinėtųsi ne su įstaiga, o su valstybe. Nes jos pareiga yra užtikrinti savo piliečių saugumą uždarose jai priklausančiose įstaigose (psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, areštinėse)“, - kalbėjo H. Mickevičius.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt