Ketvirtadienis, 2024.07.18
Reklama

Žmogaus pašaukimas kaip trileris

Daiva Ausėnaitė | 2015-04-04 00:01:11

Idėją pokalbiui apie žmogaus pašaukimą kaip trilerį, pasak diskusijos iniciatoriaus Andriaus Navicko, inspiravo keletas knygų, viena iš jų „Kelio bendrija“. Trys dvasingi žmonės susėdo pakalbėti apie iššūkius, dvasingus ir nebūtinai, kuriuos tenka kiekvienam patirti, pasirinkus vienokį ar kitokį pašaukimą. Pokalbyje dalyvavo interneto dienraščio bernardinai.lt redaktorius filosofijos daktaras Andrius Navickas, priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas bei Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas.

Varpas
Algirdo Kubaičio nuotr.

Andrius Navickas. Vis prisimenu Abraomą, kuris vieną dieną išgirdo žodžius „eik“. Labai keisti žodžiai. Įsivaizduokime, gyvenate sau, įsipatoginę, įsitvirtinę, pensijai užsidirbę, ir staiga išgirstate vakare balsą – dabar emigruok, kur nors į Moldovą. Kaip suprasti, kad tas balsas yra Dievo ir jis kalba apie gyvenimo kelionę, o gal čia tik vidurio amžiaus krizė? Pamenu Žano Polio Sartro išsireiškimą: kai šnabžda Dievas: „Imk, Abraomai, Izaoką ir paaukok jį“ – kaip suprasti, kad čia Dievo balsas, o ne velnio? Mes daug balsų girdime, dažnai sakome „vidinis balsas pasakė“, bet tai, matyt, nėra pašaukimas. Noriu paklausti jūsų, kaip jūs supratote, kad jus šaukia, kad šaukia ten, kur reikia. Paprastai sakoma, kad kai žmogus girdi balsus, nebūtinai tai pašaukimas, gal tai liga?

Kęstutis Dvareckas. Mano galva, terminas liga labai išraiškingas. Kai tu esi užkrečiamas tuo pašaukimu, matai, kad lyg yra begalė lengvesnių kelių, galimybių, bet vis tiek supranti arba mėgindamas jais eiti supranti, kad kažko esminio netenki. Kad gal tai nėra pagydoma liga. O kaip atpažinti? Aš turbūt kalbėčiau apie Viešpaties nuolankumą, nebuvo man balsų ryškių, buvo nuolat pasikartojantis Viešpaties vedimas, toks ramus, tylus ir ilgesingas ir visada stiprėjantis. Kai viskas svyruoja ir abejonės purto gyvenimą, tas tikrumas kelio, kuriuo esu kviečiamas eiti, išlieka; nepaisant daugybės nepasisekimų, nuopuolių – tas kvietimas ryškus.

Man patiko, kad ir šiandien susiduriu su tuo, ko Viešpats tikisi, nori, trokšta, kad aš daryčiau, kad pats tapčiau laimingu. Vienas bičiulis mane nuramino – tu nepanikuok, Viešpats neišdidus, jeigu tu eisi ne ten, jis pasikartos. Viešpats nesibodi keletą kartų pakartoti. Ir aš šiandien nepuolu stačia galvą daryt kažką, bet jeigu neatstoja, jeigu jaučiu, kad turiu tai daryti, kam Viešpats kviečia, tuomet stengiuosi atsiliepti ir daryti.

Andrius Navickas. Skaitant jūsų istoriją, matyti, kad jau nuo vaikystės buvo užsispyręs noras būti kunigėliu. Netgi su tėvais teko ginčytis. Iš kur čia toks pašaukimas? Tuo metu lyg ir filmų tinkamų nerodė?

Kęstutis Dvareckas. Kad Liudo Vasario istorija daugeliui jau buvo žinoma mokyklos suole (juokiasi).

Andrius Navickas. Bet mes žinom, kuo ji baigėsi.

Kęstutis Dvareckas. Neperskaičiau iki galo turbūt (juokiasi). Juokauju, perskaičiau, ir ne kartą. Aš drįsčiau sakyti, kad per mano negalias Viešpats mane kviečia. Tikrai ne per mano galimybes ir galias. Tikriausiai pirmoje klasėje dėl vaikiškų priežasčių garsiai pasakiau, kad noriu būti kunigu, ir tas noras niekur nedingo. Jis kartais pritildavo, ypač paauglystėje diskotekoje, kartais kaip tik padėdavo gauti dėmesio iš merginų. Kai sakai, kad padraugausim, kol dvylika baigsiu, nes paskui į seminariją...

Tas pašaukimas buvo ir vaikiškas, ir maištaujantis, paaugliškas, visoks kitoks, bet jis niekur nedingo. Jis tikrai nebuvo ir nėra toks, kad Viešpats mane pastebėjo kaip kažkam tinkamą ir įdarbino mane pas save įmonėje. Toli gražu. Jis tikriausiai pamatė mano silpnumą ir negalią, suprato, kad be to prapulsiu, nužmogėsiu, ir kviečia eiti šituo keliu ne dėl to, kad kažkam to reikia, bet kad man to reikia.

Andrius Navickas. Kunige Algirdai, jūsų situacija kitokia – iki dvyliktos klasės gyvenai be Dievo. Atsitiktinai pasitaikė, kad atsiuntė Dievas kažkokią tikybos mokytoją, kuri tau ir neturėjo dėstyti. Labai keistai patį sužvejojo.

Algirdas Toliatas. Šventam Rašte yra Jeremijo žodžiai: „Suviliojai mane, Viešpatie, ir aš leidausi suviliojamas“. Man buvo panašiai – Dievas mane suviliojo, netiesiogiai, Dievas turi šimtus būdų suvilioti žmogų. Nebuvau labai tikintis, nors nebuvo ir svetimos visos tos praktikos. Esu iš tikinčių šeimos, bet sovietmečiu reikėjo slėptis ir slėpti, tai tiesiog ta tradicija man nieko nesakė. Paskui sutikau žmogų, kuris gyveno su tikėjimu, ir tuomet man buvo didelis klausimas: jeigu Dievas yra, tai keičia viską! Tada atsirado tas begalinis poreikis įsitikinti. Kažkodėl taip susišvietė, kad geriausias būdas tai padaryti bus seminarijoje. Ar gali žmogus geriau pažinti Dievą nei aukodamas mišias, studijuodamas, gilindamasis?

Dabar, kai žiūriu į savo gyvenimą, kitų krikščionių, kunigų gyvenimus, matau, kad Dievas visus veda labai skirtingais keliais. Nebūtinai tie, kurie išoriškai arčiausiai Dievo, yra arčiausiai su juo vidumi. Yra begalė kelių. Kęstas minėjo negalią, manau, negalia ir galia yra šalia. Kartais būtent per negalią Dievas labiausiai prabyla. Ta kelionė su Dievu yra tikras detektyvas. Niekada nežinai, kuo ji pasibaigs.

Kai studijavau Romoje, vienas profesorius sako: „Aš esu toks dėkingas visiems eretikams“. Bažnyčia savo prigimtimi, kaip ir daugelis iš mūsų, esame tinginiai. Atsisėdam ir džiaugiamės savo pasiektais rezultatais. Eretikai yra tie, kurie mums neleidžia ramiai sėdėti, kurie priverčia ieškoti atsakymų į klausimus, suformuluoti problemas ir ieškoti sprendimų. Visa tai priverčia mus leistis į kelionę, migruoti, augti; problema tampa galimybe. Sunkiose išbandymų akimirkose žmogus labiausiai auga.

Nereikia bijoti suklysti. Kalbėjom, kaip išgirsti tuos balsus – negirdžiu ir aš tų balsų, apart to vidinio širdies balso. Gyvenimas duoda mums savo ženklus. Jeigu mes juos seksime ir klausysimės, pamatysime, kad žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimą, neatsitiktinai ateina. Knygos, kurios patenka į mūsų rankas, neatsitiktinai patenka. Problemos, kurios mus ištinka, net sunkumai ir išbandymai – neatsitiktinai. Tai tylus Dievo vedimas.

Andrius Navickas. Pašaukimas neuždeda mums uniformos. Mes kartais galvojam, kad krikščionybė uždeda uniformą ir visi tampa vienodi. Ne visi kunigai tokie gražūs kaip Kęstutis ir Algirdas, ne visi kunigai geri ir dori. Pašaukimas – tai ne kunigystė, tai ir santuoka, tai kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias. Baisiausia tikriausiai yra nebūti savame kelyje. Kęstuti, buvo laikas tavo gyvenime, kai pabandei kurį laiką būti ne kunigu. Kaip supratai, kad negali be kunigystės? Suprantu, kai negali be žmonos, ji - kažkas tokio apčiuopiamo, o kunigystė...

Kęstutis Dvareckas. Mano istorija paženklinta tokio didesnio nuopuolio, po kurio buvau dar kartą kviečiamas labai intensyviai permąstyti su prašymu kaip nors išmelsti malonės. Pasukau kitų pašaukimų link, buvau kviečiamas gyventi ne kunigaujant. Aš labai kabinausi į kunigystę, kai buvo tas mano nuopuolis, nes galvojau, kad vienintelis dalykas, kas manyje liko švento – tai kunigystė. Bet ir ją iš manęs paėmė. Ir drįsčiau sakyti – ačiū Dievui. Maniau, kad mano vertė Dievo akyse yra nulemta užimamų pareigų arba tarnystės. Tai nėra tiesa. Nesvarbu, kuo mane laiko žmonės, nesvarbu, kuo aš užsiimu ir kaip tai vertinama žmonių akyse, Dievui jau esu mylimas, jo širdies dalis. Aš galiu blaškytis po gyvenimą, tuo liūdinsiu Dievą ir bausiu save, bet neužgesinsiu Dievos meilės.

Atsimenu, kai buvau pirmame kurse, mane kvietė atlikti praktiką narkomanų reabilitacijos bendruomenėje, sakiau - visus juos reikia į Mėnulį, kad beviltiška jiems patarnaut. Kai jau pats tapau priklausomas ir turėjau rinktis bendruomenę, kurioje sveiksiu, man buvo pasakyta: jeigu nori sveikti – tai tik į tą bendruomenę. Tai buvo sunkus, bet tikras, geras laikas. Praplėtęs sampratą, privertęs suformuluoti, kas man svarbu, išmokęs sakyti žodį ne, nes man atrodė, kad nekrikščioniška sakyti ne. Buvo man tik duotas Dievo žodis ir tas įpareigoja iki šiandien.

Andrius Navickas. Kaip būnant kunigu nepasmerkti savęs vienatvei? Kunigas vienas, be šeimos, tai žymė, kuri išskiria iš kitų, su parapijiečiais dėl tos šeimos nebuvimo lyg ir atskirtis jaučiama?

Algirdas Toliatas. Mes patys save vienatvei pasmerkiame arba ne. Tiek kunigo, tiek šeimos žmogaus vienatvė priklauso nuo jo apsisprendimo. Jeigu tu apsisprendi būti žmogus dėl kitų, tu niekuomet nebūsi vienas. Gali gyventi šeimoje, bendruomenėje ar dėl savęs. Tavo sprendimas.

Žmogus, kuris gyvena dėl savęs,  gyvena patogiai ir ilgainiui tampa egoistu. Kunigas gyvena dėl kitų. Gyvenime norime gerų dalykų, bet kartais aplinkybės taip susidėlioja, kad gaunasi, jog gerais norais pragaras grįstas. Tik atsiranda interesai visokie ir baigiasi kaip baigiasi, nors pradžia buvo gera. Todėl reikalingas humoras, kad galėtum pažvelgti kaip į nuogą į save. Taip pat jo reikia bendruomenėje: jeigu mes negalėsim atsigręžti į kitus, mes niekada negalėsim apsinuoginti. Mes pasislėpsime savo kiautuose. Esu bendruomenėje, kuri mokosi suburti žmones, įsidrąsinti, kad nebūtų baisu apnuoginti sielos prieš kitus bei būti savimi. Tai yra tam tikra terapija. Vietoj to, kad žiūrėtume serialus, gyventume svetimus gyvenimus, išdrįstume gyventi savo gyvenimus. Kiekvienas gyvenimas yra įdomus. Kiekviena klaida yra ta, iš kurios mes galime pasimokyti ir tapti dar stipresni, tai yra galimybė.

Andrius Navickas. Šiais laikais žmonės taip pasineria į knygas, filmų žiūrėjimus, jog vis sako, jog ten vyksta tikrasis gyvenimas. Mums norisi pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įdomus. Kiekvieno mūsų gyvenimas yra trileris. Jeigu pažvelgtume į save, neabejoju, atrastume tiek pašaukimų ir kad Dievo balsas mūsų gyvenimuose girdisi labai įdomiai. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas esame sukurtas tyčia. Toks, koks esat. Nepaisant to, kad mums patiems kartais atrodo, jog Dievas mus brokuotus sukūrė ar mes sugebėjom taip stipriai save subrokuoti. Dievas sugeba mus sukurti iš pelenų. Mes galim iš savo gyvenimo pelenus padaryti, o Dievas gali atkurti.

Vienas kunigas papasakojo apie dažno krikščiono išgyvenamą „asiliuko kompleksą“. Visi žinot istoriją, kaip Kristus ant asiliuko Verbų sekmadienį įjoja į Jeruzalę. Visi deda jam po kojom palmių šakas, džiūgauja, o ką galvoja asiliukas? „Na va kaip mane sveikina, koks aš esu vertingas!“. Jis įsitikinęs, kad čia jį sveikina. Kai mes darom gerus darbus, mes kartais galvojam kaip tie asiliukai, kad viską tik mes ir viskas dėl mūsų.

Visi turime pasirinkimus. Tereikia girdėti pašaukimą. Ir kaip jau buvo čia minėta, jeigu iš pirmo karto neišgirsite, Dievas nepasididžiuos pakartoti. Visa ta kelionė, paieška bus labai panaši į trilerį.


VLmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Sveika dvasia
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Už nuolatinio knarkimo gali slypėti sunki būklė
Knarkimas – gana dažna problema, nesirenkanti nei lyties, nei amžiaus. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra tik ne...
Kai vasaros naktimis per karšta miegoti: pataria, kaip geriau išsimiegoti
Vasaros naktimis, esant karštiems orams, gali suprastėti daugelio žmonių miego kokybė. Karštis ne tik trukdo mums užmigt...
Gydytojas dietologas dalinasi auksine ankštinių daržovių nauda
Anksčiau manę, kad pilvo pūtimą ir kitus nemalonius pojūčius keliančios ankštinės daržovės – netinkamas pasirinkim...
Kardiologė perspėja: vasarą paūmėja širdies ligos
Karšti, vasariški orai džiugina ir didelius, ir mažus pramogomis gamtoje ar prie vandens telkinių. Tačiau jei žmonės nėr...
Jei pučia pilvą, priežastis gali būti ne tik maistas
Pilvo pūtimas, pilnumo, tempimo jausmas pažįstamas daugeliui. Kartais šiuos pojūčius lemia aiškios priežastys, pavyzdžiu...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų