Vytautas Valevičius. Kas gali padėti sveikiems?

Jau visi protingi žmonės žino, kad pagrindinės priežastys, kurios trumpina kiekvieno gyvenimą, yra netinkamas valgymas ir nejudrus gyvenimas. Ko gero, tame nemažai tiesos, tačiau visada reikia pažvelgti plačiau – ar tai jau viskas? Gal ko dar ir nematome? Pridėčiau dar vieną dalyką - susvetimėjimą, kai be dėmesio miršta vieniši seneliai, kai žudosi tėvų ar mokytojų  nesuprasti moksleiviai, kai socialinė sistema gali atstumti žmogų ir padaryti jį „išgyvena“ ir dar daug panašių dalykų. Tiesa, tai ne vien šiuolaikinės visuomenės ydos, bet turtingose visuomenėse jos daug ryškiau matyti. 

Reklama

Šios trys neigiamos mūsų gyvenimo ypatybės gal ir „nenugalės“, bet reikia kiek įmanoma mažinti tą blogą įtaką, kurią jos daro. Priemonių šiam tikslui įgyvendinti yra nemaža, tačiau jos mažai taikomos ar netinkamai naudojamos.

Pradėkim nuo mitybos. Apie tai prirašyta tonos knygų, žurnalų, straipsnių, milijonai filmų ir filmukų, priskaityta paskaitų... Aišku, tai būtų ir neblogai, tačiau toje jūroje nuskęsta ir protas, ir tiesa. Bene ryškiausiai tai atskleidžia vadinamosios dietos. Kokių tik jų yra, nevardinsiu, kad nesukelčiau blogų prisiminimų. O jei dar pagalvosime apie maisto papildus – tai šia tema galima rašyti dešimtis straipsnių apie sugadintą sveikatą bei prarastus pinigus.

Pagrindine šiuolaikinės mitybos problema galiu įvardinti gerą teoriją ir blogą praktiką. Vaikai, ypač tie, kurie lanko darželį, gerai žino, ką ir kaip reikėtų valgyti, bet kiek vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai valgo traškučius, bandelės su kakava, geria saldžius gazuotus gėrimus ir t. t. O jei pažiūrėsime į dirbančius žmones, tai tik mažuma iš jų gali sau užtikrinti kasdienį sveiką maistą. Jau nekalbu apie pagalbą neturtėliams ar neįgaliems. Rūpinamasi padėti, tik nepagalvojama, kad nesveikas arba mažai sveikas maistas nepagerins žmogaus gyvensenos, tik pratęs jo ligotumą.  Parama gera yra tuomet, kai ji užtikrina tą rezultatą, kurio siekiama.

Žmonių nejudra yra sąlygota daugumos gyvenimo sąlygų: savas automobilis, televizorius,  kompiuteris. O jei dar ir kiemas nepritaikytas vaikų bei vyresnėlių judrumui, tai visai blogai. Gali pamatyti senolius, sėdinčius ir plepančius, nes daugiau jie nelabai ką turi veikti. Dirbantieji taip pat vis teisinasi, kad neturi laiko sportui, bet... tai netiesa.  Sportu nereiktų vadinti vien krepšinį ar futbolą. Senolių vaikščiojimas miške, tie 5-7 kilometrai yra sveikiausias pasportavimas. Šeimos krosas, 3-7 kilometrų bėgimas – sveikiausias sportas. Kasdienis aktyvus vaikų žaidimas ore – pats, pats sveikiausias. Tiesa, daug kas vis sako apie laiko trūkumą, bet galima suprasti, kad kasdien sportuojantis, t.y. darantis kad ir nedidukę mankštą, vaikščiojantis ne mažiau kaip valandą kasdien, bent keletą kartų per savaitę „suprakaituojantis“ gyvena beveik dešimtmečiu ilgiau už besiteisinančius. O ir serga tokie žmonės veik dvigubai mažiau. Taigi  net paskaičiavus  pinigais, tai sportuoti – apsimoka. Jau vien vaistai ir operacijos atimtų didelę šeimos pajamų dalį. Vėl girdimi pasiteisinimai apie laiko trūkumą, bet tai tik blogos vadybos klausimas. Jei nemoki planuoti ir įgyvendinti, ko sieki, tai nei sveikatos, nei pinigų neturėsi.

Apie žmonių psichikos ateitį rašoma kol kas nedaug. Čia ryškėja ankstesnėms visuomenėms nežinomos problemos. Gal todėl, jog žmonės trumpiau gyveno, buvo mažiau susieti pagal gyvenimo vietą. O tos problemos jau greitai gali tapti vyraujančiomis. Ir visai ne teigiama prasme. Didelė žmonių koncentracija sukelia blogas dvasines įtampas: daugėja stresų, auga savižudybių skaičius, ženkliai progresuoja psichikos ligos.

Dar viena ryški civilizacijos pasekmė – vienatvė. Mieste ji didesnė nei užmiesčio vietose. Apie vienišų kaimynų mirtį paprastai sužinoma tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Gaila, bet vienišais dažnai tampa buvusio ar esamo elito žmonės. Šioje grupėje ir suicidų skaičius didesnis. Ir vėl atrodytų liūdna, jei nebūtų gydymo priemonių.

Kaip rodo pastarųjų metų praktika, viena iš geriausių priemonių kovoti su psichinėm įtampom yra reguliarus sportas (ypač užmiestyje) ir bendra veikla. Pastaroji neturi būti painiojama su darbu. Pastarasis dažniau sukelia įtampas, nei jas mažina. O bendra talka valant savų namų kiemą, rengiant vaikų žaidimų aikštelę, padedant kaimynui ar kaimynei, duoda ne tiek nusiraminimą, kiek teigiamų emocijų pluoštą, naikina  neigiamas mintis, suteikia prasmę gyvuojančiam individui. Atrodo lyg ir idealistiškai, bet savanorystė yra mokykla jauniems ir priebėga nuo vienatvės seniems. Gal todėl kai kurios mūsų kaimyninės šalys tam skiria ne tik dėmesio, bet ir resursų. Gydymas kainuoja dešimtis ar šimtus kartų daugiau. Ir ne asmeniui ar šeimai, bet visai visuomenei, valstybei.

Perskaičius šias mintis, atrodys, kad viskas lyg ir žinoma. Tačiau mes turime politikus ir valdininkus, kurie pasaulį mato kitaip. Aš netirsiu, kodėl tai naudinga vienoms grupėms, bet kenksminga viešuomenei. Mes gi turime Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri užsiima ligoniais. O kas rūpinsis tais, kurie nori išlikti sveiki?