Kada paskatinsime sveiką žmogų? (3)

Naujos sveikatinimo programos nuteikia viltingai. Tačiau ir prieš tai jų buvo, tik kaip nėra sėkmės, taip nėra: mes labiausiai emigruojame, mes daugiausia vartojame vaistų ir alkoholio, labiausiai ligoti ir t. t.

Reklama

Mes neskyrėme lėšų nei Sveikatos, nei dabar paskelbtiems Vaikų metams. Mes kalbame apie lėšas gynybai, tačiau kiek iš jų skirsime jaunimui, kurio daugiau nei pusė nebepatempia šautuvų? Sveikatai nelieka nė cento. Mes esame ne blogoje, bet katastrofiškoje situacijoje. Siaubingai tvarkoma ši sritis. Nebegalima daugiau laukti. Sveikatos srityje žmogus yra didžiausias turtas, o žmogui – sveikata. Tad politikai turėtų eiti gulti sunerimę, mat šis turtas jau griūna ir genda.

Per trejus metus aplankiau daugiau nei šimtą mokyklų. Jose mes įgyvendinome per 60 projektų. Bendravau su tūkstančiais moksleivių. Kai paklausdavau: „Kiek jūsų sveikų?“, iš šimto gal viena ranka pakildavo. Ir greitai nuleisdavo, nes nepatogu, nes būti sveikam yra nenormalu. Vienam nugara, kitam – galvą, trečiam – pilvą skauda. Abiturientams! O penktokai, paklausti, kas dar neragavo alaus, atsako, kad jie jau šampaną geria. Alkoholizmas yra masinis, o rūko kaip garvežiai.

Sausio mėnesį sveikatos apsaugos ministrui įteikiau 300 mln. litų čekį – 25 metų sveikuolių darbo dovana: 31 tūkst. žmonių, kurie baigė mūsų sveikatos mokyklas, pasirodo, dabar serga keturis kartus mažiau nei tada, kol nemokėjo pasirinkti. Taigi patirties yra, todėl pasiūliau ministrui pilotinį projektą, pagal kurį penkiuose Lietuvos kaimuose būtų diegiami sveikos gyvensenos projektai, žmonės būtų mokomi gyventi taip, kad nesirgtų. Tačiau ir vėl keičiasi sveikatos ministras, tad nežinau, koks šio projekto likimas.

Dažnai sakoma, kad sveikai gyventi yra sunkus darbas. Taigi tuomet už darbą reikėtų atlyginti. Įdomu, kada mes paskatinsime sveiką žmogų? Kažkur Europoje duoda abonementą į baseiną, pigesnis draudimas ar už nubėgtą kilometrą po dolerį moka. Kaip skatinama pas mus? Niekaip. Nei skatinamas žmogus, kuris rūpinasi sveikata, nei organizatorius, nei mokytojas, sporto mokyklos direktorius ir t. t. Tie, kurie eina į didįjį sportą, gauna medalius, premijas, pagarbą ir pan. O užsiiminėjantys fizine kultūra yra tarsi pastumdėliai.

Daugelis specialistų yra ne savo vietoje. Naujai paskirtas Kūno kultūros departamento direktorius savo prisistatyme nė žodžio nekalba apie sveikatą ir kūno kultūrą, tik apie federacijų darbą ir pan. Arba visuomenės sveikatos centrų vadovai. Ką kalbėti, jei tokiam centrui vadovauja žmogus, netelpantis savo kelnėse ir negalintis bėgti kartu su savo miesto gyventojais? Kūno kultūros specialistai irgi tam netinkami. Jie bijo šalto vandens, nežino sveiko valgymo, net su močiutėmis nemoka dirbti ir joms paaiškinti, kaip sportuoti. Jie moka šokti į aukštį ir į tolį. Ne daugiau.

Kita vertus, nėra kryptingos sveikatos politikos. Visuomenės sveikatos biuruose – parodomoji veikla. Maža surengti kartą per mėnesį ėjimą lazdomis, gražu masiniai bėgimai, bet šis darbas turėtų būti kryptingas ir kasdienis. Pas šeimos gydytoją mes turėtume ateiti profilaktiškai, o po to jis mus turėtų nukreipti į baseiną, profilaktoriumą ar bėgimo takelį. Bet jie neturi laiko ir noro. Nėra ir tinkamo ir kryptingo finansavimo, greičiau tai – pasityčiojimas. Turime ligų, bet ne sveikatos ministeriją.

Stalčiuose antri metai guli vaikų sveikatinimo programa, kuri visiškai nevykdoma. Kodėl? Nes, pasirodo, nėra mokytojų sveikuolių. Pusę metų ruošėm, tačiau dabar ji niekam nereikalinga.

Jei mes nesutarsime, kaip sujungti šeimos gydytoją, sveikatos biurą, kūno kultūros specialistus ir kt., nieko nebus. Ir turime tai daryti profesionaliai. Pradėkime sveikatos programą mokyklose, įgyvendinkime pilotinius projektus, ruoškime profesionalus.

Sveikuolių sąjungos prezidento Dainiaus Kepenio žodžius užrašė Ilona Petrovė