Vinco Mykolaičio-Putino sveikatos istorija: ligos, gydymas ir žmogaus valios jėga

Vincas Mykolaitis-Putinas, poetas, prozininkas, dramaturgas, filosofijos daktaras, dažnai skundėsi savo silpna sveikata. Ją stengėsi pataisyti įvairiais metodais, dažnai lankėsi sanatorijose Lietuvoje ir užsienyje. Skrupulingai rūpinosi kitų sveikata, ypač vertino saviįtaigą ir nepripažino liaudies medicinos, nors paradoksalu, bet kai kuriais jos gydymosi būdais pasinaudojo. Apie tai portalo vlmedicina.lt skaitytojams pasakoja muziejininkė Brigita Valantiejienė, vedanti ekskursijas ir patirtinius vakarus Vilniuje, Profesorių namo bute, kuriame ir gyveno garsusis literatūros kūrėjas. 

Vos pravėrus Profesorių namo Vilniuje duris pasitinka ketvirtojo dešimtmečio, kai jis pastatytas, dvasia. Atrodo, tuoj sutiksi Balį Sruogą, Vincą Krėvę, Kazį Borutą, Mykolą Biržišką ar kitą garsų čia gyvenusį mūsų intelektualą. O užėjus į trijuose memorialiniuose kambariuose (kabinete, svetainėje ir miegamajame) atkurtą autentišką aplinką, atrodo, dar jaučiama V. Mykolaičio-Putino kurta intelektualiai turtinga namų atmosfera.

B. Valantiejienė pasakoja, kad čia sukaupta per 6 tūkst. eksponatų: autentiški rašytojo baldai, asmeniniai daiktai, knygos, paveikslai, skulptūros ir kt. Didžiulėje bibliotekoje yra knygų su V. Mykolaičio-Putino pastabomis, pabraukymais, su jam dovanotų knygų autorių įrašais. Štai, pavyzdžiui, muziejininkė atverčia Juozo Tumo-Vaižganto „Gyvulėlius“, išleistus 1933 metais. Čia įrašyta dedikacija Mykolaičiui:

Putinėli! Į Tavo sensacijas atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rasi čia ką ne ką ir naują. Tebesu „neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti. Mylėdamas Tave – Vaižgantas. 1933.III.16.

„V. Mykolaitis-Putinas bičiuliavosi su Vaižgantu dar nuo savo studijų laikų ir tas santykis išliko draugiškas visą laiką. Vaižgantas mirė tų pačių metų balandžio 29 d., bet dar spėjo padovanoti savo neseniai išleistą knygą ir taip atsakyti į ką tik pasirodžiusį „Altorių šešėly“. Beje, rašydamas: „pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti“ rašytojas turėjo omenyje tai, kad neseniai pats Putinas sunkiai sirgo, lovoje išgulėjo beveik tris mėnesius ir sunkiai taisėsi. Anot žmonos atsiminimų, jam buvo nustatytas paratifas“, – paaiškina B. Valantiejienė.

Šeimą kankinusi liga

Remdamasi dukterėčios Janinos Mykolaitytės-Bielinienės atsiminimais[1], muziejininkė pasakoja, kad Mykolaičių giminėje plaučių ligos buvo paveldimos. Džiova (tuberkuliozė) pasiglemžė rašytojo motiną ir seserį, o giminaičiai dažnai sirgo plaučių „kalkėjimu“.

„Mūsų giminėje ši nelemta liga būdinga. Mama mirė džiova, aš pati turiu visus gydytojus stebinančius plaučiuose didelius užkalkėjimus“, – tai tetos Medži[2] žodžiai, rašyti 1958.I.2. Džiova mirė viena Putino sesuo – 18 metų mergaitė. O užkalkėjimų plaučiuose visi mano dėdės turėjo“, – cituoja B. Valantiejienė.

Ji priduria, kad Putinas ypač kruopščiai rūpinosi, jog jo dukterėčia J. Mykolaitytė-Bielinienė, kuri tuo metu gyveno pas jį, pasveiktų.

„Su mano liga Putinas keletą metų kovojo su savotišku azartu. Man regis, mano asmenyje jis norėjo nugalėti visus Mykolaičius kamavusią ligą“, – rašoma atsiminimuose.

Patį Putiną, be astmos, kankino lėtinis bronchitas ir kosulys. Kartais nuo kosulio negalėdavo užmigti naktimis ir kęsdavo bjaurius skausmus.

„Putiną periodiškai kamuodavo bronchų astmos priepuoliai. Pasak dukterčios atsiminimų, „priepuolio metu stigdavo oro, pasikeisdavo veido spalva, dusdavo, neištardavo žodžių, kažkokie reti baisūs gaikščiojimai, aikčiojimai. Tik teta Ly[3] galėdavo užeiti į kambarį, kuriame ištikdavo priepuoliai. Jis šios ligos gėdydavosi. Prasidėjus tokiems kosuliams, stengdavosi neišeiti iš namų“, – cituoja muziejininkė.

Skruzdėlių vonios

Muziejininkė sako, kad rašytojas liaudies gydymo būdų nepripažino. Tačiau kartais pasiduodavo „saviveikliniam“ žmonos gydymui. Pavyzdžiui, skruzdėlių vonioms.

„Pagyvenusi moteris, gyvenusi prie Nemenčinės, keletą metų aprūpindavo mūsų namus įvairiausiomis kaimo gėrybėmis. Ji sutartai dienai į maišą susemdavo skruzdėlyną. Taip, taip visą skruzdėlyną į didelį maišą, kartais net du. Mes nuvažiuodavome jo atsivežti. Paskui sekė maždaug tokia procedūra. Skruzdėlyną supildavo į vonią ir užpildavo visas gyvas skruzdėlaites verdančiu vandeniu. Palaikydavo, nustatydavo atitinkamą temperatūrą ir tam tikrą laiką Putinas toj vonioj mirkdavo“, – rašoma knygoje.

B. Valantiejienė pasakoja, jog pasikartojančius kosulio priepuolius vieną rudenį rašytojo žmona Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė ėmė gydyti paprastu naminiu būdu: karšto pieno stikline, šaukšteliu medaus ir šaukšteliu sodos. Jis taip gydėsi kas vakarą daugel mėnesių iš eilės. Žinoma, apie tai jis prasitarė savo gydytojams, kurie kaip vienkartinį vaistą pripažino, bet ilgesniam laikui nepatarė.

„Pasakojama, kad žmona labai įsižeidė, jog jos „vaisto“ teko atsisakyti. O Mykolaičiui-Putinui vis dėlto netrukus teko tikrintis skrandžio rūgštingumą. Po to kasdien pietus valgė su stiklinaite skrandžio rūgšties. Kadangi buvo stiproka, be to, saugojo dantis, ją gėrė per stiklinį vamzdelį“, – tvirtina muziejininkė.

Saviįtaigos galia

Pasak B. Valantiejienės, rašytojas labai pripažino saviįtaigą. Tikėjo, jog liga labai susaistyta su žmogaus vidine nuostata, psichologine būsena. Štai, pavyzdžiui, dar „Royal Repos“ pensione įprato kaip maldą kartoti žodžius: „Šiandien man geriau, ryt bus dar geriau, greitai aš būsiu sveikas“.

Tokį požiūrį sustiprino jo bičiulis Antanas Žukauskas-Vienuolis, kuris mokė ligonius ramybės ir dvasinės stiprybės.

„Beje, Mykolaitis labai tikėjo ir Vienuolio vaistu iš kiaušinių, citrinų, medaus ir konjako. Sakoma, kad juo Vienuolis išgydė savo sūnų. Šis receptas kaip liaudies vaistas paplito po Lietuvą“, – teigia muziejininkė.

Paskui naujoves

Pašnekovė teigia, jog nemažai pinigų V. Mykolaitis-Putinas skyrė patiems naujausiems vaistams. Jų įsigydavo iš žmonių, kuriems tų vaistų atsiųsdavo iš JAV. Maža to, atsiradus pirmiems medikamentams Lietuvoje, rašytojas ėjo leidimo jiems įsigyti į aukščiausias valdžios instancijas.

„J. Mykolaitytė prisiminimuose rašė, jog kartą brolis parsinešė didžiulį stiklinį tamsų indą su 1 kg miltelių. Tai buvo PASK – tuo metu naujausias tuberkuliozei gydyti skirtas antibiotikas. Jis tą pačią dieną pasiskolino mažytes laboratorines svarstyklėles, prikarpė 50 mažų popieriaus gabalėlių ir ėmė gaminti „proškelius“ (taip senelė vadino). Susvėrė vaistą po 2,5 g ir griežtai kontroliavo, kad sesuo vaistus išgertų tiksliai nurodytu laiku, t. y. 8, 12, 16, 20 val. Rašytojas prigamino apie 400 vaistų maišelių“, – sako Profesorių namo edukatorė.

Ji priduria, kad rašytojas labai rūpestingai ir griežtai rūpinosi kitų gydymu, tačiau sau tiek dėmesio neskyrė: „Kadangi jis vargiai gerdavo jam paskirtas tabletes ar vitaminus, žmona prirašytus vaistus kruopščiai sumaitindavo. Maža to, jei kurie nors vaistai veikdavo efektingai, ji be gydytojų žinios savarankiškai gydymą pakartodavo“.

Tiesa, V. Mykolaitis-Putinas gana reguliariai lankydavosi sanatorijose Lietuvoje ir užsienyje, sveikatos atgauti vykdavo į savo vasarnamį Kačerginėje, kurioje ir mirė 1967 m. birželio 7 d.