Valdovų svajonėse – ne picos, o karūnos
Per septynis mėnesius visą Lietuvą apkeliavusi ir daugiau nei dvidešimtyje renginių apsilankiusi socialinė-edukacinė akcija „Svajonių karavanas“ spalį nusprendė praleisti senojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Trakuose, o kad svajoti būtų įdomiau, susitikimus su svajotojais nusprendė paįvairinti įdomiais pasakojimais, kurių pirmasis – apie kunigaikščių virtuvę.
Praėjęs spalio savaitgalis Trakų restorane „BONA Lounge“ apsistojusius svajotojus pasitiko šiltais vasariškais orais ir nuostabiai spalvinga gamta – tinkamesnės aplinkos tokiai kunigaikštiškai puotai, kokia vykdavo Žygimanto Augusto laikais, ir nesugalvotum! Kaip pastebėjo nuotaikingą edukacinę programą mažiesiems renginio lankytojams parengusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantėNeringa Dambrauskaitė, šio kunigaikščio vardas vaikams nebuvo girdėtas, tačiau Vytautą ir Kęstutį paminėjo daugelis. O apie tai, kad senovėje kunigaikščiai patys sau negamino maisto ir nevalgė picų, žinojo visi.
Tam, kad atspėtų, kokie produktai, vartoti XV–XVI a. kunigaikščių virtuvėje, suberti į ratu aplink stalą keliaujančius dubenėlius, vaikams teko nemenkai palaužyti galvą. Nuo viduramžių Lietuvoje valgomus žirnius ir grikius atpažinti buvo lengva, bet tikro kviečio, pasirodo, nebuvo matęs nė vienas. Tačiau būtent kvietinė košė tais laikais buvo viena populiariausių – kvietinę baltą duoną, laikytą prabanga, galėjo sau leisti tik aukštuomenė, žemesniems visuomenės sluoksniams likdavo tenkintis rugine. Cukrus taip pat buvo pasiturinčiųjų privilegija – neišgalintiems įpirkti reto ir brangaus saldėsio tekdavo gyvenimą skaninti medumi.
Tetervinas, žiobrys, stumbras – šie pavadinimai šiuolaikiniams vaikams, kai kalbama apie maistą, taip pat nieko nebesako, nors iš jų pagaminti patiekalai viduramžiais tradiciškai garavo ant valdovų stalo. O štai lydeka ir silkė mūsų racione išlikusios iki šių dienų. Ant valdovų stalo būta ir daržovių: trumpavaisius agurkus Trakų pilyje įrengtuose šiltnamiuose sėkmingai augino Vytauto į Lietuvą atsivežti karaimai, XVI a. LDK daržuose augo ir buvo gana plačiai vartojamos morkos. Salotoms, pasak istorikės N. Dambrauskaitės, teko ilgai skintis kelią į lietuvių lėkštes, jos daugiausia ir liko aukštuomenės valgiaraščio dalimi. Kol iš naujai atrastų žemynų į Europą dar nebuvo atkeliavusios nei bulvės, nei pomidorai, ypač gausiai buvo valgoma ropių, burokėlių, kopūstų, ridikėlių.
O kokios gi buvo to meto valdovų svajonės? Kaip teigia istorikė, veikiausiai pačios įvairiausios, susijusios tiek su valstybe, tiek su asmeninėmis ambicijomis. Bene geriausiai žinoma apie Vytauto Didžiojo svajonę užsidėti karaliaus karūną; kad ji išsipildytų, pritrūko vos kelių dienų.
Apie ką svajoja šiais laikais į Trakus atvykstantys poilsiautojai, „Svajonių karavano“ organizatoriai tikisi sužinoti pačioje spalio pabaigoje, kai atvers Svajonių skrynią. Iki to laiko visi, turintys svajonių ir trokštantys jų išsipildymo, laukiami senosios sostinės restorane „BONA Lounge“, kur kviečiami užpildyti ir palikti specialią anketą. Įkvėpimo, apie ką svajoti, kviečiame pasisemti iš sekmadienio popiečių viešnių: jau kitą sekmadienį, spalio 19 d., savo mintimis apie svajonę tapti aktore dalinsis žavioji rausvaplaukė Redita Dominaitytė, o spalio 26 d. susirinkusiųjų lauks Kristinos Mažeikytės pasakojimas apie tai, kaip ji ryžosi tikrove paversti savo svajonę apkeliauti pasaulį rašytojo Žiulio Verno kūrinių motyvais.
Skaidrė Vainikauskaitė,
Daugiavaikių šeimų asociacijos MES atstovė spaudai
Susiję straipsniai
