Vaistai kovoje su liga – tik trečias kelias (2)(3)

„Rytų medicina moko, kad ligas sukelia baimė, pyktis bei  pavydas, taip pat -  proto bukumas, kai žmogus įsivaizduoja viską žinąs.  Daug ligų ateina iš nervų, iš galvos. Todėl gydant labai svarbus laimės pojūtis. Galime turėti daug augalų, vaistų, mes nepadėsime tam žmogui, kuris visą gyvenimą nepasako „Ne“,  daro viską, nors viduje nenori. Žmogui svarbu stovėti tiesiai – tai mūsų atsparumas“, - pasakoja vaistažolinių preparatų kūrėjas, farmakologas,  žolininkas ir Rytų medicinos žinovas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas Virgilijus Skirkevičius.

Reklama

Norint padėti žmogui reikia žinoti daug dalykų, kaip mūsų dvasios būklė, emocijos susijusios su organų veikla. Pavyzdžiui, depresija gydoma skatinant kepenų veiklą.

„Kepenys - valios organas. Jei valia bloga – visada  bus problemų dėl kepenų.  Žmogus nenori judėti, nieko daryti, tik susigūžti, jis sako, kad jam bloga nuo gyvenimo, jo akyse – liūdesys. Štai tuomet reikia gydyti kepenis. Jas  gerai veikia medetka, jonažolė“, - pasakoja V. Skirkevičius.

Mūsų grybai – ne prastesni už japoniškus

V. Skirkevičius stebisi, kokie populiarūs tampa japoniškieji šitakės grybai – juk tokių  pat antivėžinių savybių turi ir Lietuvos miškuose augantys grybai.

„Kazlėkas yra antibiotikų čempionas, veikiantis Helicobacter pylori. Voveraitės, jauni pumpotaukšliai vertingi antivėžinėmis savybėmis. Raudonviršiai, baravykai taip pat turi antiuždegiminių, antivėžinių savybių. Kad tos savybės  išliktų, grybus sudžioviname 40-50 laipsnių temperatūroje, sumalame ir geriame  po arbatinį šaukštelį dukart per dieną. Galima vartoti profilaktiškai. Ypač grybai tinka jautriems, neramiems, polinkį  į isteriją turintiems žmonėms, kuriuos reikia nuslopinti.   Žemės taukai – griškabūdė – labiau tinka nuo opaligės“, - pasakoja pokalbininkas ir primena, kad grybus geriau rinkti švariose vietose, nes jie linkę kaupti sunkiuosius metalus.

Kita vertus, kai kurie mokslininkai teigia, jog jei augalas auga užterštoje aplinkoje, jis sukaupia daugiau flavanoidų, kad save apsaugotų, išgyventų. Todėl jis vis tiek vertingesnis nei cheminė substancija, iškart duodanti pašalinį poveikį.

Ne visiems reikia daug vandens

V. Skirkevičius sako nemanąs, kad visi žmonės turi gerti daug vandens, kaip dažnai rekomenduojama įvairiuose šaltiniuose.

„Mes - vandens būtybės. Kodėl senstame? Kadangi netenkame vandens. Kai sulaukiame  42 metų, Dievas paspaudžia mygtuką – sumažina inkstų aktyvumą. Inkstai labai susiję su smegenimis, tad  žmogus ima savęs klausti, ar verta jam gyvenime taip plėšytis ir draskytis. Kai inkstų aktyvumas sumažėja, ima byrėti dantys, plaukai,  atsiranda fiziologinių  pakitimų. Jei gersi daug vandens, gali nuo jo supūti. Senatvėje reikia džiūti, kad nepūtum, - taip moko Rytų medicina. Tad skirtingiems žmonėms – skirtingas vandens poreikis“, - pasakoja jis.

Labiausiai vanduo reikalingas anksti pražilusiems, praplikusiems, turintiems daug pigmentinių dėmių, gyvenime jaučiantiems karštį - jiems reikia išgerti  2-3 litrus per dieną. Kitiems daug vandens nereikia. Stambiesiems, kurių medžiagų apykaita lėtesnė, nuo jo bus  blogai. Tokio žmogaus organizme kaupiasi daug gleivių, gali formuotis cistos, polipai, atsirasti akmenys.

Vandenį, - pataria V. Skirkevičius, - reikia gerti gyvą. Galima jį pagyvinti įdėjus titnago. Titnagas dinamizuoja vandenį, dėl to vandenyje atsiranda daugiau teigiamų deguonies jonų. Tris paras 20 gramų titnago laikomas trijuose litruose vandens ir po to galima gerti. Po 8 parų, kai pradeda vystytis dumbliai,  užpilti naujo vandens. Titnagas žmogui suteikia tvirtumo, stabilumo.

Geriausias, pokalbininko nuomone, vandens pagyvinimo būdas – jo užšaldymas ir atitirpinimas. Jis pademonstruoja ir specialų smėlio laikrodį primenantį Vokietijoje homeopatijos fabrike gamintą prietaisą, skirtą vandeniui dinamizuoti. Apvertus prietaisą 12 kartų, vanduo tampa gyvas ir tarnauja kaip tirpiklis, geriau ekstrahuojantis veikliąsias medžiagas.

Vanduo, degtinė ar medus?

Norint, kad augalas geriau veiktų, pataria V. Skirkevičius, reikia žinoti, kuo juos užpilti. Geriausi tirpikliai yra  vanduo, spiritas, medus.

„Valerijonai su medumi - labai vertingas raminantis mišinys. Medus padeda geriau įnešti valerijoną į organizmą, labiau nuramina. Veršiuko pūslėje džiovinta bebro liauka, - sakė V. Skirkevičius, - ramina organizmą, padeda užmigti, skatina medžiagų apykaitą, veikia kaip antisklerotinė priemonė. O vandenyje  ištirpsta ne visos medžiagos. Spiritas labiau veikia norint įvesti į gilesnius audinius. Gudobelė  širdį veikia tik per spiritą, jonažolė nuo depresijos – taip pat. Asiūklį, kad gerai veiktų inkstų sistema, reikia sudeginti - į stiklinę užplikytos asiūklio arbatos dedamas arbatinis šaukštelis jo pelenų. Turėsime stipriau inkstus veikiančią ir organizmui daugiau elastingumo suteikiančią arbatą. Dirvinis asiūklis yra vienas iš labai vertingų augalų, kuris ir valo organizmą per inkstus, ir kartu maitina, suteikia elastingumo audiniams, kurie sausėja dėl senatvės, uždegimų.“

Farmakologas nepataria kaip tirpiklį vietoje degtinės naudoti „samagoną“. Mat tirpstančios augalo medžiagos gali jungtis su naminės degtinės medžiagomis ir nežinia, kokį vaidmenį suvaidins. Apskritai spiritinius  antpilus geriau pirkti vaistinėje, nes užpildami patys nežinosime, kiek medžiagų ištirpo, ir galime sau pakenkti.

Valerijono ar ajero šaknis jis rekomenduoja susmulkinti kavamale ir įdėti dvigubą kiekį medaus. Gautos košelės kas vakarą sučiulpti po arbatinį šaukštelį  užsigeriant šiltu vandeniu  21 dieną tiems, kuriems atlikta operacija, sutrikęs nervinis impulsas, kurie patyrė insultą: „Ajeras yra galvos augalas, atkuriantis kalbėjimą. Insulto gydymas neįmanomas be ajero šaknies.  Valerijonas su medumi ypač  tinka seniems žmonėms, kuriuos slegia šaltis.  O jaučiantiems karštį, turintiems tulžies, pykčio,  jis netinka, kaip netinka ir gudobelė,  česnakas. Šiems žmonėms vietoj medaus geriau vartoti cukrų, nes medus  daug veikia tulžies pūslę, kasą ir  gali pakelti papildomą ugnį.“