Vaisinės muselės gali padėti rasti vaistą nuo Parkinsono ligos

Balandžio 3-7 dienomis Vašingtone vykusios 54-osios kasmetinės Amerikos  genetikos bendruomenės (Genetics Society of America) konferencijos metu mokslininkai iš Tel Avivo universiteto pristatė eksperimentą su manitoliu, galintį padėti rasti vaistą nuo Parkinsono ligos. 

Manitolis (saldiklis) – tai natūralus angliavandenis alkoholis, randamas daugelyje augalų (spygliuočiuose, jūros dumbliuose, grybuose ir kt.). Pasak mokslininkų iš Tel Avivo, manitolis gali būti sėkmingai naudojamas ne vien tik maisto pramonėje. Manitolis yra patvirtintas kaip intraveninis diuretikas, skirtas išvaryti perteklinius skysčius. Jis taip pat leidžia vaistams įveikti hematoencefalinį barjerą – tampriai susijungusias ląsteles, kurios sudaro kapiliarų sieneles smegenyse. Tvirtos šias mažiausias kraujagysles laikančios jungtys šiek tiek atsiskiria praėjus 5 minutėms po manitolio infuzijos į miego arteriją ir lieka atviros maždaug 30 minučių.

Manitolis turi ir kitą savybę: jis neleidžia lipniam alfa-sinukleino baltymui sulipinti Parkinsono liga sergančių asmenų smegenų juodąją medžiaga. Ligos būsenoje baltymai iš pradžių netinkamai susilanksto, tada susidaro plėvelės, kurios jungiasi ir plečiasi suformuodamos lipnias fibriles.

Kai kurios biocheminės medžiagos, vadinamos molekuliniais šaperonais, paprastai stabilizuoja baltymus ir padeda jiems susivynioti į jiems įprastas trimates formas, kurios yra būtinos jų funkcijoms. Manitolis taip pat yra cheminis šaperonas. Taigi, jį galima panaudoti Parkinsono ligos gydymui leidžiant jam patekti į smegenis ir atstatyti įprastą alfa-sinukleino lankstymąsi.

Dr. Daniel Segal ir jo kolegos ištyrė manitolio poveikį smegenims šerdami juo vaisines museles, turinčias Parkinsono ligos formą, kuri pasižymi ypač susijungusiu alfa-sinukleinu. Tyrėjai eksperimento metu stebėjo muselių judėjimą. Sveikos muselės bandymo vamzdžio sienele paprastai juda tiesiai į viršų, tačiau muselės, kurių smegenis trikdo alfa-sinukleino sankaupos, lieka apačioje, galimas dalykas dėl to, kad jos negali įprastai judėti. Procentinė muselių, kurios užlipa vieną centimetrą per 18 sekundžių dalis leidžia įvertinti manitolio poveikį.

Eksperimentinis bandymas su muselėmis buvo atliekamas kasdien 27 dienas. Praėjus šiam laikui 72 proc. įprastų muselių lipo į viršų, lyginant su 38 proc. Parkinsono liga „sergančių“ muselių. Lipimo bandymo vamzdžio sienelėmis į viršų trūkumas rodo „smarkų motorikos sutrikimą“.

Priešingus rezultatus rodė išvestos muselės, kurios nešiojo žmogaus mutacinį alfa-sinukleino geną. Jos būdamos lervomis maitinosi manitoliu, kuriuo buvo pasaldinta medžiaga jų buteliukų apačioje. Šios muselės gyveno kur kas geriau – 70 proc. jų galėjo lipti praėjus 27 dienoms. Paėmus jų smegenų mėginius paaiškėjo, kad susikaupusio neteisingai susilanksčiusio baltymo buvo 70 proc. mažiau lyginant su smegenimis mutavusių muselių, išaugintų šeriant įprasta medžiaga be manitolio.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.

vlmedicina.lt