Tyrimai rodo, kad įveikti epilepsiją ir Alzheimerį įmanoma

Sergant tokiomis ligomis, kaip epilepsija ar Alzheimeris, dalis smegenų tarsi išdeginama ir kol kas mirusių neuronų tinklų mokslininkai žmonėms sugrąžinti negali, sako Hjustono universiteto Biologijos ir biochemijos departamento profesorius Jokūbas Žiburkus. „Bet galime tą padaryti laboratorijoje eksperimentuodami su smegenų riekelėmis ir pelėmis. Tam įsodinamos kamieninės ląstelės, kurias mokslininkai bando paversti naujais neuronais. Jei ši sritis tobulės, galbūt per ateinančius 10 metų kamienines ląsteles pavyks įterpti į žmonių smegenis, kad ląstelės sukurtų naujus neuroninius tinklus“, – viliasi mokslininkas.

Reklama

Kaip pastebi J. Žiburkus, nors žmonėms gydyti vėžį sekasi vis geriau, epilepsijos, Alzheimerio ir kitų neurodegeneracinių ligų padėtis vis dar kitokia: „Naujų vaistų, kurie mažintų epilepsijos priepuolių procentą ir tolesnį ligos vystymąsi, per paskutinius 30 metų nelabai išrasta. Vaistų, kurie išgydytų Alzheimerį, nėra, ligą galima tik pristabdyti. Taigi, man atrodo, reikia daugiau finansuoti būtent šias studijas, tyrimus ir nebijoti išbandyti alternatyvių metodų bei vaistų.“

– Hjustone atliekate mokslinius tyrimus. Kas naujo atrasta epilepsijos ir Alzheimerio ligų srityje?

– Dabar studijuojame adenoziną. Tai yra kaip neurotransmiteris – vaistas, skirtas širdžiai. Mes bandome jį pritaikyti norėdami sustabdyti epilepsijos priepuolius. Tirdami labai aršią epilepsijos formą – Dravet sindromą, naudojame genetiškai pakeistas peles ir matome, kad adenozinas priepuolius ne tik kontroliuoja. Jeigu jo duodama prieš prasidedant epilepsijos priepuoliams, jis gali labai ilgam teigiamai paveikti smegenų veiklą (pagerėja atmintis, elgsena, bendravimas su kitais gyvūnais ir t. t.). Tačiau įdomu, kad sveikų pelyčių, gavusių to vaisto, smegenys paveikiamos neigiamai – blogėja galimybė išmokti ir atsiminti įvairius dalykus. Todėl, norint padėti ir nepakenkti, reikia tiksliai žinoti, kad žmogus serga ta liga.

Tirdami Alzheimerį, suradome labai įdomų fenomeną, kad atmintį koduojančioje smegenų dalyje, vadinamoje „hippocampus“, inhibitoriniai (negatyviai veikiantys) neuronai negali pagaminti veiksmingumo potencialo, o tas sutrikimas primena epileptinę būseną. Tas sutrikimas atsiranda dėl patologijos. Alzheimeris sutrikdo neuroninių tinklų perdavimo bangas, komunikaciją tarp neuroninių tinklų ir viena iš pasireiškiančių patologijų yra inhibitorinių neuronų sutrikimas.

– Kas vyksta žmogaus smegenyse, kai jis patiria epilepsijos priepuolį?

– Geriausia paaiškinti remiantis analogija. Sakysim, mūsų smegenys ir neuronai yra gana ramūs – smegenų veikla suaktyvėja esant aktyviai stimuliacijai. Epilepsijos metu neuronai praranda galimybę kontroliuoti informacijos perdavimą iš vienos smegenų dalies į kitą, todėl galima įsivaizduoti, kad epilepsijos metu neuronai rėkia. O ką riksmas daro balsui? Jis pažeidžia balso stygas ir balsas dingsta. Taigi tokia nekontroliuojama neuronų veikla yra praktiškai kaip išdeginimas, nes neuronai komunikuoja elektra, neurotransmiteriais, chemikalais. Toks „rėkimas“ išdegina dalį smegenų, todėl prarandamos tam tikros funkcijos, pavyzdžiui, atminties, bendravimo, motorikos ir t. t.

– Tokie pažeidimai tikriausiai negrįžtami?

– Neurodegeneraciją mes galime tik sulėtinti. Kol kas mirusių tinklų gyviems žmonėms sugrąžinti negalime. Bet galime tą padaryti laboratorijoje eksperimentuodami su smegenų riekelėmis ir pelėmis. Tam įsodinamos kamieninės ląstelės, kurias mokslininkai bando paversti naujais neuronais. Jei ši sritis tobulės, galbūt per ateinančius 10 metų kamienines ląsteles pavyks įterpti į žmonių smegenis, kad ląstelės sukurtų naujus neuroninius tinklus. Tai skamba kaip mokslinė fantastika, bet mes labai norime pagerinti neurodegeneracinių ligų situaciją.

– Esate ne tik mokslininkas, bet ir muzikantas. Kaip susidomėjote muzika?

– Lankiau (tik nebaigiau) muzikos mokyklą, mano mokytojai buvo garsūs muzikantai, tokie kaip Vladimiras Čekasinas. Muzika namuose grojo visą laiką, be to, tėvas labai mėgo džiazą ir bliuzą. Kai buvau 13 metų, tėvas iš Italijos parvežė lūpinę armonikėlę, nuo kurios ir prasidėjo mano „afera“ su bliuzu. Naujajame Orleane mes buvome sukūrę savo grupę, ir dabar su kitais muzikantais groju bliuzo klubuose Hjustone. Apie smegenis mąstau kaip apie ritminį organą, apie ligas – kaip apie to organo sutrikimą ir sieju su muzika. Sakysim, yra pačių smegenų sukurtos bangos – tai mūsų veikla ir pasaulio supratimas, motorikos išraiška, mintys, atmintis ir t. t. Sergant epilepsija arba kitomis neurodegeneracinėmis ligomis, tos bangos būna sutrikusios. Yra tam tikra smegenų ritmika, sukurta išorinio pasaulio. Mes labai gerai žinome, kad išorinis pasaulis veikia žmogaus smegenis. Todėl muzikos terapija naudojama daugeliui ligų gydyti. Muzika gali raminti, užmigdyti arba, atvirkščiai, sukelti piktas emocijas. Taigi, žinant ryšį tarp smegenų ir išorinės ritmikos, muzikos terapijai reikėtų skirti daugiau dėmesio.

– Minėjote muzikos terapiją. Ar ji taikoma gydant epilepsiją?

– Tai labai sunkus klausimas, nes paprastai išorinė stimuliacija gali sukelti epilepsijos priepuolius. Ši sritis nėra pakankamai ištyrinėta ir, atvirai pasakius, apie muzikinį epilepsijos gydymą ir pats nedaug žinau.

– Alzheimerio, epilepsijos ir kitas neurodegeneracines ligas tiriate jau daugiau nei 10 metų. Kokius svarbiausius atradimus išskirtumėte?

– Dar vienas svarbus atradimas buvo supratimas, kaip įvairūs neuronai ir įvairių neuronų ritmika pasireiškia per epilepsijos priepuolį. Buvo labai įdomių ir netikėtų atradimų, vėliau patvirtintų ne tik mūsų eksperimentinėje laboratorijoje, bet ir gydant epilepsija sergančius žmones.

– Kokia Alzheimerio, epilepsijos ir kitų neurodegeneracinių ligų gydymo perspektyva?

– Nors mes pradėjome visai neblogai tvarkytis su vėžiu, bet su epilepsija padėtis kitokia. Naujų vaistų, kurie mažintų epilepsijos priepuolių procentą ir tolesnį ligos vystymąsi, per paskutinius 30 metų nelabai išrasta. Vaistų, kurie išgydytų Alzheimerį, nėra, ligą galima tik pristabdyti. Taigi, man atrodo, reikia daugiau finansuoti būtent šias studijas, tyrimus ir nebijoti išbandyti alternatyvių metodų bei vaistų.

– Apie vėžinius susirgimus kalbama nemažai, o ar pakankamai kalbama apie Alzheimerio ligą ir epilepsiją?

– Nepakankamai. Apie Alzheimerio ligą kalbama daugiau negu apie epilepsiją. 60–70 proc. pacientų, sergančių epilepsija, reaguoja į vaistus, bet 30–40 proc. žmonių vaistai neveikia – tai labai daug, nes iš viso epilepsija serga 2 proc. Amerikos gyventojų. Alzheimerio ligai skiriama daugiau dėmesio, nes vaistų nuo jos nėra – vaistai ligą tik pristabdo. Todėl Alzheimerio ligos labiau bijoma ir daugiau apie ją kalbama. Man atrodo, kad apie epilepsiją reikia kalbėti daug daugiau. Tarp kitko, tarp Alzheimerio ligos ir epilepsijos yra ryšys – pasirodo, kone 20 proc. Alzheimeriu sergančių pacientų patiria epilepsijos priepuolius.

Indrė Urbaitė,

www.lrt.lt