Sodybos su šuliniu – ne praėjusio amžiaus akcentas. Šiandien kas ketvirtas Lietuvos gyventojas rytais kavai ar arbatai išsivirti semia vandenį iš šulinio ar negilaus gręžinio. Kas antras iš jų nieko neįtardamas rytinę kavą pagardina nitratais, nitritais arba amoniaku. Nors šulinių kasimas laikomas mirštančiu amatu, o patys šuliniai – grėsme sveikatai, besinaudojančių šulinių vandeniu nemažėja.
Rajonuose pigiau
Norėdama sužinoti, kaip įprastai kaimuose įrenginėjami šuliniai, skambinu vienam savo apylinkėse plačiai žinomam šulinių kasėjui. Sužinojęs, kad tariami kaimynai turi šulinį, amatininkas sako, kad darbo imsis. Vyriškis nėra užimtas – pradėti pasiruošęs jau rytoj. Paklaustas apie garantijas, jis neigia, kad darbo brokas apskritai gali egzistuoti. „Jei pas kaimynus yra vandens, bus ir pas jus. O kad išdžiūtų – taip dar nebuvo“, - tikina kasėjas.
Pagal statybos įstatymą, paslėptiems statinio elementams (konstrukcijoms, vamzdynams ir kt.) turi būti suteikta 10 metų garantija. Čia ir „prašauna“ nelegaliai šulinius įsirengti sugalvoję gyventojai.
Paklaustas, ar reikia kokių nors leidimų, ar sutarčių, šulinių kasėjas kartoja, kad nereikia nieko. Šulinį prisižada iškasti per dvi – tris dienas. Taigi – jokios biurokratijos – sugalvoji, pasamdai, iškasa ir geri.
Įrenginio kaina, gylis ir darbo trukmė priklauso nuo to, kaip žemai tyvuliuoja požeminio vandens gysla. Šulinius darbininkas paprastai kasa į žemę įleisdamas nuo penkių iki 15 betoninių žiedų. Už vieno žiedo įleidimą į žemę vyriškis užsiprašė 250 litų, be mokesčio už jų atvežimą. Tad įsirengti šulinį daugiausia gali kainuoti apie keturis tūkstančius litų. Sostinės bendrovės, teikiančios tokias paslaugas, prašo nuo 3 tūkstančių litų už penkių žiedų šulinį.
Už vandens kokybę kasėjas neatsako. Tačiau teigia, kad norint gerti švaresnį vandenį, geriau rinktis šulinį, o ne gręžinį. Esą gręžinio vanduo yra prisotintas geležies, o ir leisti vandenį iš gręžinio reikia praktiškai nuolat, negalima, kad jis nusistovėtų.
Apsaugoti nuo mėšlynų
Kasėjas sakė, kad vietą šuliniui galėsiu išsirinkti pati, tačiau remiantis visomis rekomendacijomis, ir didžiausiame kieme gali būti geriausiu atveju kelios tinkamos vietos.
Lietuvos higienos normoje HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ rašoma, kad aplink šulinį turi būti sudaryta apsaugos zona: atstumas iki gyvenamojo namo 7 metrai, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25, iki lauko nuotakyno – 15 metrų. 20 metrų spinduliu aplink šulinį draudžiama atlikti bet kokius veiksmus, galinčius užteršti vandenį: plauti automobilius, skalauti skalbinius, girdyti gyvulius.
Visi šie taršos šaltiniai sukelia vandens cheminę ir mikrobiologinę taršą. Svarbu, kad vandenyje nebūtų žarninių lazdelių, koliforminių bakterijų, per didelio nitratų, nitritų, amoniako kiekio ir nebūtų viršytas permanganato indeksas bei savitas elektrinis laidis. Dažnai kaimo gyventojai tiki, kad išvirus vandenį, visi teršalai iš jo dingsta. Tačiau tokiu būdu žūsta tik mikrobai, o cheminė tarša – nitratai, nitritai ir amoniakas lieka.
Iš kurio skaniau?
Šuliniuose telkšo gruntiniai vandenys,
kurių kokybė labai priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, jei aplinkui yra gausiai tręšiami laukai, šulinio geriau nekasti – geresnis pasirinkimas bus gręžinys. Jis turėtų būti gilus, siekti artezinius vandenis ir būti apsaugotas nuo paviršinės taršos.
„Šimto metrų gylyje esantis vanduo yra apsaugotas nuo paviršinės taršos, bet nėra garantijų, kad nebus užterštas dėl tam tikrų gamtinių sąlygų, pavyzdžiui, fluoru kaip Lietuvos šiaurės vakaruose“, - aiškino Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė.
Gailintiems pinigų vandens kokybės tikrinimui, apsispręsti turėtų padėti praeitų metų statistika: iš 631 tirto šulinio, beveik pusė – 284 - neatitiko reikalavimų. Užteršti nitratais, nitritais, amoniaku buvo 34 procentai šulinių, žarninėmis lazdelėmis ir žarniniais enterokokais – 58 procentai.
Giluminių vandens gręžinių bendrovės „Eldeiromas“ administratorius Deividas Nedveckis teigė, kad galima kas kelis metus patikrinti vandens kokybę, bet tai nėra privaloma.
„Tikrinti kokybę rekomenduotina sodybose esantiems negiliems gręžiniams, kai šalia lauko tualetai, ar netvarkingi nuotekų šuliniai. Tik vieną atvejį žinau, kad gręžinys buvo užterštas. Gręžiniai nereikalauja jokios ypatingos priežiūros – tik kartą per metus reikėtų išleisti kuo daugiau vandens, patarčiau tai daryti visą dieną“, - apie gręžinių priežiūrą kalbėjo specialistas.
Kuris pigiau?
Šulinius dažniau renkasi žmonės, taupantys pinigus. Iškasti jį gali ir kaimo meistras, kuriam teks mokėti mažiau, o gręžinys jau reikalaus kvalifikuotų specialistų darbo.
Pagal higienos normą, šulinius rekomenduotina tikrinti kasmet. Už tai teks mokėti patiems, nebent vandeniu iš jo naudojasi nėščios moterys ar vaikai iki pusės metų amžiaus. I. Drulytė rekomenduoja lygiai taip pat dažnai tirti ir gręžinius. Išsamūs tyrimai Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose piniginę paplonins apie 240 litų.
Jei tyrimai rodo, kad vanduo nėra saugus vartoti, šulinys turi būti valomas ir remontuojamas, išsiurbiant visą vandenį. Po išvalymo turi būti dar ir dezinfekuojamas pagal konkrečius nurodymus. Lengviausia tai padaryti samdant specialistus. Šulinių valymo paslaugas teikianti bendrovė dešimties metrų šulinį išvalys už 250 – 300 litų.
Pirmaisiais metais šulinys šeimininkui atsieis apie 3340 litų. Kasmet, norint gerti sveiką ir švarų vandenį, reikės atseikėti po 240 litų, net jei niekada nebus rasta jokios taršos. Per dešimtmetį suma sieks šešis tūkstančius litų.
Tuo tarpu kvalifikuotų specialistų iškasto vandens gręžinio metras kainuoja apie 120 litų. Taigi, artezinis 100 metrų gręžinys atsieis apie 12 tūkstančių litų. Žinoma, neįmanoma nuspėti, kokio gylio jis bus konkrečiame kieme.
Per dešimtmetį 100 metrų artezinis gręžinys, kasmet jį tikrinant ir nerandant taršos, kainuos apie 15 tūkstančių litų.
Šuliniams vietos ateityje nėra
„Bendros šulinių politikos Lietuvoje nėra. Niekas nesako, ar juos kasti, ar ne. Tai – kiekvieno apsisprendimo reikalas“, - nukerta Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas. Pasak jo, vienintelis teisės aktas, susijęs su šuliniais – jau minėta higienos norma.
Jis prisipažino, kad į šulinius žiūri labai skeptiškai. „Jei žmonės gyvena šešių arų plote ir jame turi viskas sutilpti, apie jokius saugius atstumus net ir kalbėti neverta, - tikino geologas. - O kai šalia kaimynai, tai ne tik nuo savo, bet ir nuo kaimynų taršos šaltinių priklausai“. Vienintelis atvejis, kurį išskyrė K. Kadūnas – gyvenimas vienkiemyje. „Gyvenant
vienkiemyje, kai kaimynų ir teršiamų laukų šalia nėra, gali dar apsisaugoti nuo tos taršos“, - teigė jis.
Savivaldybės kontrolės imasi nebent tik pas iš šulinio geriančią šeimą nutiesdamos vandentiekį. Iki 2015-ųjų Lietuva įsipareigojusi švarų ir tinkamą gerti vandenį tiekti 95 procentams gyventojų. Tai reiškia, kad vandeniu aprūpinti reikia dar apie 617 tūkstančių šeimų, kasdien semiančių kibirus vandens iš žemės gelmių.
Ar spėsime, paaiškės jau kitų metų pradžioje. Aplinkos ministerijos vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas teigė, kad šiuo metu vykdomoje vandentiekio tiesimo politikoje tokio objekto kaip šulinys - nėra. „Tai padaryta sąmoningai, nes šulinių vandens tarša dažnai viršija nustatytas normas. Yra dvi vandens gavimo alternatyvos – vandentiekis arba gręžinys“, - aiškino D. Krinickas.
Tad kol iki konkrečios namų valdos nėra nutiesti vandentiekio vamzdžiai, viskas yra šeimininkų valioje: kur kasti, iš ko semti, kokį vandenį gerti ir ar jį tikrinti.
Ineta Bricaitė