Tomas Dirgėla: „Viskas galvoje – jei esi laimingas ten, tai toks ir būsi“

„Gyvenu ir tiek. O ar sveikai, ar ne – apie tai negalvoju“, – sako vaikų rašytojas, fondo „Švieskime vaikus“ ambasadorius Tomas Dirgėla, praėjusiais metais debiutavęs su knyga „Apie raganą Šiokiątokią“. Rašytojas žaismingai papasakojo apie savo kūrybą, laisvalaikį ir kitus dalykus, iš kurių po mozaiką ir susidėlioja dienos, savaitės, mėnesiai.

Reklama

Ar laikotės sveikos gyvensenos principų?

Gyvenu, ir tiek. O ar sveikai, ar ne – apie tai negalvoju. Tiesiog automatiškai nevalgau visokių traškučių, negeriu limonadų ir kitokio maisto, kur jau vien iš išvaizdos ar kvapo galima atskirti, kad tai – pasiekimas chemijos mokslo srity ir su maistu neturi nieko bendro.

Alkoholio nevartoju, taip pat ir nerūkau. Man tai atrodo tiesiog savaime suprantami dalykai ir kol nepaklausėt, buvau jau ir užmiršęs (šypsosi). Šiaip mane per dvi sekundes galima labai lengvai išvesti iš kantrybės – užtenka rimtu veidu užsiminti, kad alkoholis yra naudingas sveikatai, ir aš iškart įsižiebiu. (Juokiasi) O jei tai sako medicinos srityje dirbantis žmogus… Bet bandau šią savo ydą įveikti.

Labai džiaugiuosi, kad gal jau kokį mėnesį nekemšu saldumynų – dar neseniai buvau didelis pieniško šokolado ir kitokių skanumynų maniakas. Bet kaip galiu ką nors blogo sakyti apie saldumynus sūnui, pats juos valgydamas? Dabar galiu drąsiai, nes ne tik kalbu, bet ir darau (šypsosi).

Dažnai išgeriu gausybę vitaminų turinčios matės, atkeliavusios iš Argentinos. Ten ji dėl savo naudingų savybių vadindama dievų gėrimu. Tai tarsi kavos pakaitalas, tik daug naudingesnis ir neturintis kavai būdingo šalutinio poveikio.

Nuo kada bėgiojate, galbūt dalyvaujate maratonuose?

Bėgioti pradėjau prieš keletą metų, tiesiog buvo įdomu išbandyti. Kadangi norėjau gero rezultato tuojau pat, tai per tuos bėgiojimus visko yra buvę. Paskui iš to pasimokai, kurį laiką darai pažangą lėtai, po truputį. O paskui tik bac – ir vėl šauni priekin kaip išprotėjęs, ir vėl paskui apraudi vargšes kojas (juokiasi).

Dabar porą mėnesių nesportuoju, padariau pertraukėlę. Iki tol bėgiodavau ankstyvais rytais su šunimi šalia namų esančiam miškelyje ar tiesiog po rajoną. Smagiausia bėgioti žiemą, kai temperatūra gerokai nukritusi. Išeini ryte pro duris į šaltį ir bėgdamas jauti, kaip po truputėlį įšyla tavo kūnas. Tikrai įdomus jausmas.

Didžiausia mano įveikta distancija buvo pusmaratonis – 21 kilometras su trupučiu. Bet vėliau paaiškėjo, kad organizatoriai buvo netinkamai išmatavę atstumus, tad iki šiol neaišku, ar nubėgau būtent tiek.

Įsimintiniausias bėgimas buvo vieną žiemą netoli Molėtų, po Labanoro regioninį parką. Nepaprasta gamta, observatorija, po kojomis traška sniegas. Po finišo žmonai pasakojau, kad buvo sunkiausia įveikti didžiules įkalnes. Paskui pro ten važiavome namo, o žmona juokiasi – tos įkalnės plika akimi vos įžiūrimos.

Oficialiomis prizinėmis vietomis bėgime pasigirti negaliu, bet kiekvieną kartą pasiekęs finišą būnu nugalėjęs save. Ir tai man – didžiausias apdovanojimas.

Daugeliui rašytojas ar šiaip menininkas asocijuojasi su nevengiančiu bohemos, alkoholio ar cigarečių žmogumi, panašu, kad šį įvaizdį paneigiate. Galbūt jums sveika gyvensena padeda produktyviau, ištvermingiau dirbti?

Ir aš anksčiau nevengiau nei vieno, nei kito. Ir pats galvoje nešiojausi tą užsistovėjusį menininko portretą. Bet kai vieną vasarą ėmiau interviu iš Vytauto V. Landsbergio, nustebau – akys švyti, spinduliuoja ramybe, rašo geras knygas, dainuoja ir… nei geria, nei rūko. Tą pačią sekundę mano galvoje sprogo tas stereotipas apie rašytojus ir alkoholį. Kaip tik nuo tada kūryboje viskas pradėjo krypti tik gėrin ir sėkmingai krypsta iki šiol.

Šiandien negerti ir nerūkyti po truputį tampa puikia mada, kuri yra pasiekusi nemažai ir mano plunksnos brolių. Tad gal laikas tą stereotipą galvose po truputį griauti?

Kada pradėjote kurti? Kaip kilo idėja parašyti knygą vaikams?

Pradinėse klasėse bandžiau kažką kurti, kažką lengvai eiliuoti – taip ir prisieiliavau (šypsosi). Visada labai mylėjau vaikus, patiko su jais žaisti, bendrauti. Ir štai ta Meilė Vaikams sykį susitiko su Meile Kūrybai, atsigėrė arbatos, paplepėjo, įsimylėjo ir po kiek laiko jiems gimė vaikelis – Noras Rašyti Vaikams.

Vaikiškų knygų skaitymas ir pats rašymo procesas – tai mano kūrybos receptas. Skaitydamas pamatai, kaip atrodo gera ar bloga knyga, kas šiandien patinka vaikams, o kas ne, koks humoras, kokie sakiniai vaikui patrauklūs… O rašymo metu mintys atkeliauja pačios. Užbaiginėdamas vieną skyrių po truputį jau imi žinoti, ką rašysi kituose dviejuose. Iš kur, kaip ir kodėl – neaišku, nors tu ką. Žavingiausia viso to dalis – spindinčios vaikų akys ir šypsenos susitikimų metu. Kažkas nepaprasto, energijos ir geros nuotaikos užtaisas visai savaitei.

Galbūt mažiesiems jau kuriate ir kitas istorijas?

Knyga „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ pasirodys dar iki rugsėjo. Tai smagus detektyvas su daug juoko, be kurio savo kūrybos jau neįsivaizduoju. Miestamiesčio miesto Miestiečių mokykloje dingsta valytojo šluota, o lyg tyčia po savaitės čia užsuks mokyklų inspektorius. Jei mokyklą ras šiukšlėse, nieko gero nelauk… Du ketvirtokai ima aiškintis, kas ir kodėl tą šluotą nudžiovė. O kur dar visokie meilės ir poezijos reikalai. Kad ir šis eilėraštis:

Upei

Aš jaunesnis esu už tave,

Už mane tu esi kiek vyresnė.

Bet kai kalba vien meilės kalba,

Nieko amžius tada nebereiškia…

Aš mylėjau tave tau nežinant,

O dabar tu jau viską žinai.

Mano meilė tau – kaip guminukai,

Bet ne rūgštūs, o saldūs tiktai!

Miela Upe, aš tau dovanosiu

Visą kioską iš Danos, jei nori.

Aišku, jei tik sutiks miela Dana,

Atiduoti man kioską į skolą.

Kaip pasakė toks vienas poetas –

Pamiršau aš dabar, kaip jis sakė…

Bet aš būsiu tau tavo Džiuleo,

Jei tik būsi tu mano Romjeta.

Kitą knygą užbaiginėju, ji pasirodys iki Kalėdų - „Kai balandis buvo papūga“. Tai papūgos ir pirato nuotykiai. Tiesa, papūga iš tikrųjų yra paprasčiausias balandis Stepas, o piratas – autobuso vairuotojas Albinas. Bet ima svajonės vieną dieną ir išsipildo! Ta proga – viena iš piratų liaudies dainų:

Tyliai leidžias

Tyliai leidžias piratas nuo triumo,

Paskutiniai šešėliai dienos.

Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,

Bet tavęs, aukso skrynia, niekados.

Nuskendai tu iškritus per bortą,

Nepalikus man jenos nei vienos.

Aš pirščiukais skaičiuodavau monetas,

Nuo pirmos suradimo dienos.

Daug monetų dar liko neskaičiuotų,

Suskaičiuoti jų niekas negalės.

Gal nustosiu aš tau dainas dainuoti,

„Pasimaišė“ – taip žmonės apkalbės...

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Manau, visas laikas yra laisvas ir tik pats žmogus sprendžia, kaip jį praleisti. Kažkas dvylika valandų dirba, o paskui visą naktį vartosi lovoje ir sapnuoja košmarus, kaip kažkas prieina prie jo naujutėlaitės mašinos ir perbrėžia visą šoną. O kitas dirba mažiau, grįžta namo, pasiima knygą. Dar kitas susitinka su draugais, keliauja…

Šeima, skaitymas, rašymas, kelionės į darželius ir mokyklas, interviu ėmimas, Palanga ir sodyba, aitvaras, zenbudizmas, šuo, matė, draugai, susitikimai su skaitytojais – visa tai sudaro man priklausantį laiką, tik neturi jokio eiliškumo. Na, gal tik šuo ryte nubudus dažniausiai bus pirmoj vietoj, kad paskui netektų per grindis braukti skuduru (juokiasi).

Ar galėtumėte save pavadinti laimingu žmogumi?

Viskas galvoje – jei esi laimingas ten, tai toks ir būsi, tokie tau atrodys ir aplinkiniai. Bet kol dar nemoku būti visišku savo galvos šeimininku, tad kartais joje atsiranda šiukšlių ir paskui tik spėk jas iššluoti – tas visiškai nereikalingas, juokingas ir griaunančias mintis bei emocijas.