Sveikatos sauga kaip industrija
Man aišku, kad ligų gydymas nėra vienintelė sveikatos priežiūros forma. Dažniausiai ji yra blogos žmogaus veiklos pasekmių naikinimo būdas. Nutukimas bei alkoholizmas nėra būdingas ar prigimtinis žmogui. Dabartiniai žmonės turi labai skirtingas geografines, ekonomines, socialines ir kitas gyvenimo sąlygas. Tiesa, yra keletas bruožų, kurie beveik vienodi visur. Vienas iš jų – tikėjimas gydymu ir gydytoju.
Ši ypatybė atsirado neseniai. Tikėjimas labai dažnai pagimdo tai, ko niekas nesitiki ar net nenori. Taip atsitiko ir su sveikata bei gydymu. Pastarieji ilgą laiką buvo sutapatinti ir vadinami vienu žodžiu. Sveikatos saugos sistema tapo gydymo ir vaistų dalijimo sistema. Nesigilinsiu dabar į visas tas priešpriešas, apie tai daug kalbama ir be manęs. Sveikuoliai sako – svarbu ne tiek gydymas, kiek nepatekimas į gydytojų rankas. Čia sunku ginčytis.
Bet grįžkime prie bendrojo požiūrio. Mūsų ligų gydymo (arba kitaip vadinama sveikatos priežiūros sistema) yra pasaulinė, t.y. ji yra sudėtinė bendros visumos dalelė ir turi jos savybes, kaip teigiamas, taip ir neigiamas. Pačiu bendriausiu požiūriu, ligų gydymas ir vaistų dalijimas įgavo industrijos charakterį. Ir tai ne specialus kieno nors noras, o objektyvus technologinis būtinumas. Paaiškinsiu pavyzdžiu: sakykim, turime naują (ir, vadinasi, brangų) aparatą, jo „moralinis“ egzistavimo laikas yra ribotas. Todėl jis turi būti apkrautas darbu, pageidautina 24 valandas per parą. Tuomet jis „atsipirks“. Panašiai atsitinka ir su gydymo ar operacinėm technologijomis. Priminsiu, kad yra klinikos, kur operacijos vykdomos centralizuotai arba masiškai. Tai ne gydyklos, o gamyklos. Blogai tai ar gerai, kol kas netvirtinsiu. Apie vertinimus kiek vėliau.
Tas požiūris lyg ir nusistovėjęs. Tapo tarsi bendra nuostata. Bet reikia ir matyti, kokios problemos iškyla. Bent pagrindinės. Pirmoji – naujumas arba naujos technologijos. Labai svarbu žinoti, kaip įvertinti naujausias gydymo procedūras, kaip įvertinti naujas gydymo technologijas. Jos visuomet yra brangios, todėl reikia nustatyti, kuomet galima atsisakyti senų ir įdiegti naujas. Kartais tai tik pablogina rezultatus ir padidina išlaidas. Čia labai svarbu „parduoti“ naujas technologijas, nes didesnė dalis gyventojų nesugeba apmokėti santykinai dideles sąskaitas. Kitas klausimas – kaip tirti ligonį. Nereikalingų tyrimo procedūrų visame pasaulyje skiriama aiškiai per daug. Sąžiningi vadybininkai ir gydytojai bando nereikalingus skyrimus riboti, bet čia susiduriama su pajamų (ir pinigų) problema: apkrautos mašinos ir savikaina mažesnė, ir pajamos didesnės. Tiesa, tokiai sistemai ligonis yra tik tyrimo medžiaga, o ne žmogus.
Vadinasi, pirmąją problemą galima įvardinti kaip kainos ir savikainos santykio klausimą. Antrąją – požiūrio į ligonį kaip į objektą principu.
Pirmoji problema nėra labai sena. Tiesa, sveikatos priežiūros sistemai tapus finansuojamai iš valstybės mokesčių, iškilo kontrolės klausimas. Kas, kaip ir kiek gali išleisti lėšų, kiek jų reikia. Bėda ta, kad yra ne viena sistema, kuri gali išleisti viską ir dar paprašyti daugiau. Tokios yra gynybos, švietimo, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros sritys valstybės biudžete. Sveikatos, arba ligų gydymo, sistema labai sunkiai gali vertinti tas naujoves, kurios vis ateina. Jas galima palyginti su naujo automobilio pirkimu. Jei pastarasis yra visiškai naujas, tai nėra jokios informacijos apie jo ekonominį ar saugumo efektyvumą. Gana dažnai po nauja danga slypi tik naujos pakuotės. Kartais naujumas yra tik naujuose prieduose, bet tai neturi lemti vis didėjančių kainų. Akivaizdžiai tai matoma naujų mobiliųjų prietaisų ar net programinės įrangos rinkose. Nauji įrenginiai, kurie keičia senesnius, būna ir blogesni už ankstesnius. Sveikatos priežiūros sistemoje tai ryškiausia matyti vis augančiose vaistų kainose. Aš pats matau, kaip tie patys vaistai, įgydami naujus pavadinimus, vis pabrangsta. Negaliu neigti, jog nauji vaistai ar vakcinos nekainuoja. Taip, reikia ieškoti, tirti. Bandyti. Bet kalbame apie senus vaistus, kurie iš principo neturėtų brangti, o tik pigti.
Kita pramoninio požiūrio į gydymo procesą pusė yra ligonių, kaip „gamybinės“ veiklos elemento, suvokimas. Toks atomas veikiamas pagal iš anksto numatytas programas. Tai pirmoji pusė, kita – gydymas pernelyg dažnai yra simptominis, t.y. naikinami tam tikri organizmo sutrikimo padariniai, o ne priežastis. Schemos yra patikrintos, patvirtintos ministerijos ir negalima nuo jų nukrypti, tiesa, su tam tikromis pataisomis. Tai apibendrina posakis: gydoma liga, o ne ligonis. Egzistuoja ir kiti požiūrio variantai, kartais įvardijami kaip holistinis, kartais kaip rytietiškas ar dar kaip kitaip. Didžiausias „pramoninio“ požiūrio trūkumas glūdi tame, kad naujausi prietaisai bei technologijos žiūri į žmogų kaip į kūną, o jis yra kitoks. Į tai atkreipė dėmesį dar Aristotelis. Deja, tai būdinga visai visuomenei, kurią apraizgė nereikalingų daiktų ir paslaugų voratinklis. Yra skaičiuota, kad dalis vaistų sukelia daugiau susirgimų nei išgydo ligų.
Dar viena problema, su kuria susiduria dabarties visuomenė, yra senėjimas. Viena iliustracija:
Nedaugžodžiaujant reikia pasakyti, kad bent jau Europos (ir Lietuvos) bendruomenė senėja ir dar labiau senės. Žmogui su amžiumi sveikata senka, vadinasi, tenka daugiau gydytis. To pasekmė – augančios visuomenės išlaidos sveikatai ir jos priežiūrai. Kaip ji turi būti organizuota – kol kas nežino niekas. Taip pat neaišku, kiek lėšų jai reikia skirti. Dažniausiai tai derybų tarp medicinos specialistų ir valstybės bei visuomenės rezultatas. Bėda kol kas ta, kad pacientai čia tarsi lieka už derybų ribų. Palaipsniui tokia padėti privalės keistis. Nes „užsakovas“ yra ne tiek valstybė, kiek visuomenė. Medikų atlyginimų ir medicinos paslaugų kainos, aišku, yra rinkos ekonomikos dalis. Valstybė kol kas yra „pagrindinis“ užsakovas. Deja, kol kas jokia valstybė su išsivysčiusia ekonomika nesusitvarko su tokiomis problemomis (žurnalo „Forbes“ duomenys):
Problema 1: Per daug nereikalingos priežiūros
Problema 2: Gydymo įstaigų sukeliama žala pacientams
Problema 3: Milijoninių lėšų pereikvojimas
Problema 4: Neigiamos paskatos mokėti už sveikatos apsaugą
Problema 5: Sistemos skaidrumo stoka
Didžiausia visų vadinamosios sveikatos saugos sistemos „ligų“ priežastis yra požiūris į ligonį kaip į medžiagą, kaip į ekonomikos atomą, su kuriuo galima daryti, kas norima. Nors Lietuvos ligų priežiūros sistema nėra ideali, tačiau dar galima ją pagerinti. Kaip sako specialistai: „Bėda ta, jog apskritai sveikatos apsaugos biudžetas Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis, yra mažas. O medicinos paslaugų kokybę užtikrinti turime naudodami tokias pačias ir tiek pat kaip visur pasaulyje kainuojančias technologijas: vaistus, įrangą, įvairias organizacines technologijas. Dėl to Valstybinė ligonių kasa turi nustatyti ne realias, o vadinamąsias normatyvines - bazines kainas, kurių struktūroje negalime didesnės dalies paskirti medikų atlyginimams, nes paprasčiausiai neužteks lėšų kitiems reikalams: vaistams, ligonių maistui, gerovei ir kt. Kitas dalykas, kad sveikatos apsaugos sistemos galimybių sveikatinti žmones resursai senka. Analizuojant, kiek yra išgydomų ir kiek yra išvengiamų ligų, akivaizdu, kad išgydomų ligų (kurias tiesiogiai lemia medicinos kokybė ir ankstyva diagnostika) kiekis smarkiai mažėja, todėl visas pastangas reikia sutelkti išvengiamoms ligoms, kad jų neatsirastų.
Visas dėmesys skiriamas tik sveikatos sistemos struktūros tobulinimui, kas irgi svarbu, tačiau pagrindinės problemos tai neišsispręs, nes galimi sutaupymai čia gerokai mažesni. Vaistų skyrimas ligoniams Lietuvoje taip pat galėtų būti racionalizuotas. Čia tikrai dar yra rezervų. Ne veltui išsivysčiusios valstybės jau seniai įvedė medicinos technologijų vertinimą, leidžiantį susumuoti ne tik klinikinį, bet ir ekonominį bei socialinį vaistų ar kitų technologijų efektyvumą ir remtis sveikatos politikos mokslo įrodymais“ (šaltinis: sveikatosdraudimas.eu).
Susiję straipsniai
