Sveikatai naudingiau stresą kontroliuoti nei visai jo nepatirti

Kaip manote, apie ką galvoja šis žmogus, kurį matote nuotraukoje? Prieš skaitydami toliau, mintyse atsakykite į šį klausimą. Teisingo atsakymo nėra. Jūsų mintys tik atspindi jūsų vidinę būseną, - aiškina Nacionalinio vėžio centro psichologė Sandra Birbilaitė.

Reklama

Prisiminimai apie prisiminimus

Jeigu įžiūrėjote nusivylusį, nerimo  pilną žvilgsnį, būtina keisti savo požiūrį  į susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes, kurios jus verčia taip jaustis. Apie požiūrio svarbą į sunkumus seminare onkologiniams  ligoniams ir jų artimiesiems pasakojo S. Birbilaitė.

„Jei kalbėtume apie mūsų gyvenimo įvykius ir jų suvokimą, realybė, kurią dažnai laikome objektyvia, labiau yra subjektyvi vidinė psichinė realybė, - sako psichologė. – Kiekvienas iš kelių  žmonių, esančių to paties įvykio sūkuryje, tą įvykį pasakoja savaip. Net tada, kai konsultacijų metu, pavyzdžiui, vaikai man pasakoja apie savo tėvus, aš tą pasakojimą priimu ne kaip apie realius žmones, o kaip apie jų prisiminimus, žiūrint vaiko akimis. Toje pačioje šeimoje augę vaikai gali skirtingai prisiminti šeimos gyvenimo įvykius, ištikusias krizes ir skirtingai dėl to jaustis. Mūsų prisiminimai yra prisiminimai apie prisiminimus, kuriuos, beje, galima pakeisti.  Tai rodo, kad tam tikri įvykiai mus gali skaudinti tik todėl, kad mums trūko žinių apie jį“.

Bejėgiškumo ir išeities ieškojimo išmokstame   

Taigi ir šioje nuotraukoje kiekvienas mes įžiūrime ne tikrą  fotografuoto  asmens savijautą, o, galima sakyti, save patį, - leidžia  suprasti psichologė.

Praėjusį šeštadienį VLMEDICINA.LT skelbtame  straipsnyje „Vėžys: kurie išgyvena ilgiausiai –  kovotojai, fatalistai, ignoruojantieji, nerimastingi ar praradę viltį?“ rašėme, kad  iš sergančiųjų onkologine liga geriausių gydymo rezultatų pasiekia turintieji viltį ir tikintys rasią išeitį su gydytojų, medicinos ar net Dievo pagalba. O tokio pozityvaus požiūrio, pasirodo, galima išmokti, - tvirtina psichologė, pristatydama mokslinius tyrimus. Lygiai kaip išmokstama ir bejėgiškumo, todėl nereikia nerimauti, jeigu fotografijoje įžiūrėjote nevilties kupiną žvilgsnį.

„Kūdikiai negimsta bejėgiai, juk mama iš karto reaguoja į bet kokį jo niurktelėjimą. Reaguoti į sunkumus vaikai mokosi iš tėvų ir kitų artimųjų, - sako S. Birbilaitė. – Jeigu tėvai audringai reaguoja į sudužusį puodelį, ir vaikas  į bet kokias problemas gali išmokti reaguoti su stresu“.

S. Birbilaitės pristatytas psichologijos profesoriaus Martino Seligmano (pozityviosios psichologijos krypties pradininko) tyrimas itin iškalbingai atskleidžia, kad vienokios ar kitokios reakcijos į stresą paprasčiausiai išmokstama. Mokslininkas tyrimus atliko su šunimis. Vienus patalpino į dėžę, perskirtą pertvarėle, per kurią keturkojis galėjo peršokti. Šuneliui tupint vienoje dėžės pusėje laborantas įjungdavo raudoną lemputę ir netrukus paleisdavo silpną elektros srovę. Šuo blaškydavosi, kol surasdavo plyšelį ir  pro jį peršokdavo į kitą dėžės pusę, kurioje neveikė elektros srovė. Po kelių bandymų, vos įsižiebus raudonai lemputei, šuo peršokdavo į kitą pusę, nebelaukdamas, kol jį nutvilkys  elektros  srovė. Taip šios grupės šuniukai išmokdavo, kad nemalonaus stimulo - elektros srovės - jie gali išvengti, ir peršokdami į kitą pusę patys kontroliuodavo situaciją.

Visai kitos sąlygos buvo sudarytos kitiems šuneliams. Jie buvo patalpinti aklinoje dėžėje, neturinčioje išėjimo. Šie šuneliai blaškydavosi, ieškodami  būdų, kaip išvengti elektros srovės, bet išeities nerasdavo, nes jos tiesiog nebuvo. Todėl paskui, vos įsižiebus raudonai lemputei,  jie iš karto susigūždavo kampe ir pasiruošdavo elektros srovę tiesiog iškęsti. Ir netgi tada, kai laborantas nuėmė pertvarą, skyrusią dėžės dalį su elektros įtampa nuo saugiosios dėžės pusės, šie  šuneliai net nemėgindavo išvengti skausmo. Jie buvo išmokę bejėgiškumo.

"Lygiai taip pat žmonės, išgyvenę stiprų emocinį šoką dėl viena po kitos sekusių nesėkmių, kurių jie negalėjo kontroliuoti, išmoksta tikėtis blogiausio. Tikėdamiesi nesėkmės, mes nesąmoningai trukdome sau patirti sėkmę. Toks išmoktas bejėgiškumas sumažina žmogaus aktyvumą, jis dėl galimo pralaimėjimo baimės gali atsisakyti pastangų, vedančių link laimėjimo patyrimo, - aiškina psichologė ir tęsia pasakojimą apie bandymą su šuniukais. - Buvo nuspręsta pamėginti išmokyti tuos bejėgius šuniukus kontroliuoti situaciją. Laborantas pats šuniukus pastumdavo į tą dėžės pusę, kurioje nėra elektros srovės. Netrukus išorinės pagalbos nebereikėjo. Šuneliai patys, nuleidę ausytes, susigūžę, pasyviai, bet perlipdavo į kitą pusę. O paskui išmoko vos užsidegus  raudonai lemputei iš karto peršokti į saugiąją dėžės pusę".

„Šis tyrimas atskleidė, kad galima išmokti kitokios reakcijos stresą. Tokios reakcijos, kuri padeda ieškoti išeities ir ją surasti, - tyrimą apibendrino S. Birbilaitė. – Ir aplinka tam  turi didelės reikšmės. Pastūmėti į kitą pusę gali ne tik kitų žmonių palaikymas ir meilė, mūsų pačių vidinės pastangos, bet kartais net ir onkologinė liga. Žinau daug atvejų, kai būtent liga paskatino žmogų labiau džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, nebesureikšminant nedidelių rūpesčių“.

Sveikiausi – kontroliuojantys stresą

Dar iškalbingesnis to paties mokslininko atliktas tyrimas su žiurkėmis, kurioms buvo suleistos onkologinės ląstelės. Su dalimi jų taip pat buvo atliktas tyrimas panaudojant elektros šoką. Vienos žiurkės turėjo galimybę išvengti elektros šoko, kitos – ne,  o trečioji grupė jo visai nepatyrė. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiausiai susirgusių buvo patyrusių neišvengiamą elektros šoką grupėje (77 proc .), o mažiausiai – tarp patyrusių elektros šoką, bet galėjusių jo išvengti (tik 37 proc .). Visai nepatyrusių elektros šoko žiurkių grupėje susirgo 46 proc.

„Taigi nesvarbu, ar patiriate stresą, ar ne, bei jei tikite, jog galite jį įveikti, tai jūsų sveikatai naudingiau nei streso nepatyrimas, - pristatyto tyrimo išvadas pateikė S. Birbilaitė.-  Įtakos turi ne pats stresas, o reakcija į jį.  Jei žmogus jaučia galįs kontroliuoti aplinkybes, tai daug geriau jo sveikatai, nei, pasikartosiu, streso nebuvimas. Kiti tyrimais su žiurkėmis, išmokytomis bejėgiškumo, parodė, kad nekontroliuojamas šokas silpnina imuninę sistemą. Tiek mūsų, tiek žiurkių organizme imuninės T-ląstelės yra atsakingos ne tik už kovą su vėžinėmis ląstelėmis, bet ir kitomis ligomis. Būtent šių T-ląstelių žiurkių organizme žymiai sumažėjo, joms išmokus bejėgiškumo".

Kalbėdama apie atliktus tyrimus su onkologiniais tyrimais, psichologė išskyrė 1989 m. mokslininko Spiegel atliktą 50-ies moterų, sergančių progresavusiu ar metastazavusiu vėžiu, tyrimą. Rezultatai parodė, kad tos moterys, kurioms buvo taikoma grupinė terapija, išgyveno vidutiniškai 18,9 mėn. ilgiau.

„Grupinės terapijos nauda yra didžiulė, - sako psichologė. – Nes moterys buvo paskatintos išreikšti savo jausmus, baimes bei pyktį tinkamu būdu. Grupėje jos mokėsi relaksacijos, skausmo kontrolės, meditacijos ir kitais būdais, aptarinėjo gyvenimo prasmę. Žinoma, grupėje labai svarbi gera atmosfera, kad žmonės nepasiduotų bejėgiškumo jausmui“.