Svaigalų vartojimo prevencija – skęstančiųjų reikalas jų pačių rankose(4)

2012 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, patvirtinantį priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos sukūrimo koncepciją. Spaudos konferencijoje „Mokslu pagrįsta narkotikų prevencija: kaip pritaikyti praktiškai“, įvykusioje praėjusių metų rugsėjo 13 d., Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininkė V. V. Margevičienė pabrėžė, kad „neatsilikdami nuo Europos šalių turime burti savo šalies mokslininkų, praktikų komandą, pasitelkti ir pritaikyti Europos geriausia patirtimi pagrįstus standartus Lietuvoje. Šiuo metu mūsų šalyje nėra pakankamai narkomanijos prevencijai ir gydymui sukurtų standartų“.

Reklama

Panašiai teigė ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus pavaduotojas Povilas Radzevičius: norint sėkmingai vykdyti narkotikų prevenciją, gydymą ar užkardymą, reikia, kad šią politiką formuojančios valstybės institucijos vieningai sutartų, kuri mokslu pagrįsta metodika yra geriausia. Tuomet Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, dalyvaujančiam tos politikos įgyvendinime, žymiai aiškiau ir paprasčiau įgyvendinti tuos tikslus.

Tai reikštų, kad iki šiol nebuvo aiškios prevencijos ir gydymo strategijos, nors tuo pat metu, vykdant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją mokyklose, buvo įgyvendinama daug programų, skirtų socialiniam emociniam ugdymui, tačiau jos neakredituotos, todėl kyla abejonių dėl jų veiksmingumo ir pasiektų rezultatų. Taigi standartų nėra, metodikos neparuoštos, o prevencija vyksta. O po to traktuojama, kad Lietuvos jaunimas geria, rūko, svaiginasi...

Pinigai

Kai gvildenamos temos apie alkoholį, beveik visada kalbama apie pelną, kurį uždirba svaigalų gamintojai ir pardavėjai. Tačiau ar kas domėjosi, kiek lėšų išleidžiama įvairioms blaivybės idėjas propaguojančioms ir svaigalų vartojimą mažinančioms programoms, kurių tikslingumas ir nauda nėra pamatuoti? Kiek Lietuvoje organizacijų dirba ar bandė dirbti prevencinį darbą, susijusį su alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo mažinimu? Kiek specialistų ir ne specialistų, šviečiančių visuomenę ir vaikštančių po mokyklas bei skelbiančių blaivybės idėjas, yra  kompetentingi dirbti šį darbą?  Kiek išleidžiama lėšų moksleiviams auklėti ir mokyti gyventi be alkoholio ir narkotikų? Ar kas domėjosi, kiek  išleista pinigų įvairių skrajučių, brošiūrų ar kitų leidinių svaigalų vartojimo prevencijos tema, kurie atsiduria šiukšliadėžėse? Kiek yra sukurta ir atseit sėkmingai įgyvendinta „popierinių“ programų?

Vienoje tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko aukščiausiu lygiu, t.y.  LR Seimo rūmuose, iš tribūnų nuolat skambėjo teiginiai, kad labai trūksta lėšų alkoholio ir narkotikų prevencijos, gydymo ir reabilitacinėms programoms remti, kad labai maži atlyginimai specialistų, dirbančių prevencinį darbą ir teikiančių paslaugas priklausomiems asmenimis. Tačiau kai viena iš konferencijos dalyvių primygtinai bandė sužinoti, kiek kainavo konferencijos organizavimas ir honorarai užsienio ekspertams, kurie buvo pakviesti tik tam, kad pakartotų visiems žinomus teiginius, tai konferencijos rengėjai nuo jos slapstėsi pakampėse.

Patys skęstat – patys ir gelbėkitės

2012 m. spalio 24 d.  Seime įvykusioje spaudos konferencijoje buvo pristatyta Lietuvos moksleivių sąjungos inicijuota socialinės reklamos kūrimo programa „Išpilk“, skatinanti per socialinę reklamą ir kitas jaunimui priimtinas išraiškos formas kalbėti apie šią opią jaunimo problemą.

Akcija „Išpilk“ siekiama paskatinti visos Lietuvos moksleivius kurti socialinės reklamos scenarijus ir prevencinius plakatus, iš kurių bus išrinkti geriausi. Pagal geriausią scenarijų bus sukurta reali socialinė reklama prieš moksleivių alkoholio vartojimą, tokiu būdu atkreipiant jaunų žmonių dėmesį į šią opią problemą.

Prevencija įtraukiant jaunimą į veiklą yra sveikintina, tačiau užkliūva keli dalykai. Pirmiausia, keistokas  pavadinimas „Išpilk“, nes čia naudojamas direktyvinis metodas – nurodyti, pamokyti, kaip reikia elgtis. Tokia intencija rengiama akcija jau turi negatyvumo atspalvį ir  neretai pamirštama, kad į pamokymus jaunimas dažniausiai reaguoja priešingai. Be to, ši akcija daugiausia akcentuoja neigiamą alkoholio poveikį jaunam žmogui bei alkoholio daromą žalą visuomenei, o tikslai deklaratyvūs,  labai panašūs į tuos, kurie ir taip jau yra reglamentuoti įstatymų, t. y. kontroliuoti alkoholio pardavimą nepilnamečiams, griežtinti tėvų atsakomybę, užtikrinti prevencijos įgyvendinimą ir pan.

Tačiau labiausiai abejonių kelia šis teiginys: „Patys moksleiviai geriausiai žino, kaip efektyviai paveikti, daryti įtaką savo bendraamžiams bei kokia forma pateikta informacija išties atkreipia dėmesį. Todėl neabejotina, kad pačių moksleivių sukurtos idėjos socialinei reklamai ir plakatams bus efektyvios, kaip būdas skatinti alkoholio nevartojimą“ (šaltinis).

Ar tai nebus dar vienas būdas manipuliuoti jaunų žmonių sąmone? Juk teiginį, kad „tik patys moksleiviai geriausiai žino“, galima taikyti ir kitoms programoms, pvz., lytinio švietimo, smurto, rūkymo ar narkotikų vartojimo prevencijos. Čia galima įžvelgti suaugusiųjų atsakomybės vengimą, t. y. jei projektas nepasiseks, tai atsakingiems asmenims bus galima nusiplauti rankas – juk jaunimas turėjo geriau žinoti, jie patys kūrė, siūlė, darė.

Ar būna „bloga“  prevencija?

Kiek tenka skaityti ar girdėti pranešimų apie vykdytas prevencines akcijas bei programas, bemaž visada akcentuojama, kad veikla viltis pateisino, kad pavyko pasiekti vienokių ar kitokių tikslų, kad vaikai (ar suaugusieji) gyvens sveikiau, turės žinių apie psichoaktyviųjų medžiagų poveikį sveikatai, kad pavyko suformuoti sveikos gyvensenos nuostatas ir t. t.  Tačiau neteko girdėti apie nenusisekusius ar visai žlugusius projektus. Šioje vietoje kyla abejonių, nes apie bankrutuojančius verslus tenka girdėti, o apie nepavykusias prevencines programas – ne. Tai išeina, kad švietėjai, vykdantys prevencinę veiklą, yra protingesni už verslininkus arba švietėjams negalioja nei rinkos dėsniai, nei finansų krizės visuomenėje.

Seimo narė V. V. Margevičienė 2010 metais bandė atkreipti dėmesį į prevencinių programų monitoringo problemas: „Ką tik baigėsi 4 metus trukusi Nacionalinė narkotikų prevencijos programa. Dabar Seimo pirmininkės iniciatyva kursime naują, bet niekas neaptarė, kokie yra buvusios programos rezultatai, kaip buvo panaudotos lėšos“. Ar kas pasikeitė nuo to laiko?

Taigi prevencija vyksta, tačiau  neaišku, kaip ir kokia krytimi.

Gediminas Norvilas,

andragogas, priklausomybių konsultantas