Šeštoji diena: kova su geismais(2)

Paskutines dienas kovojau su savo geismais. Man netikėta, kad jie nebuvo saldūs. Rytojaus vakaras parodys, ar apskritai per šią pirmąją savaitę numečiau tą gydytojos rekomenduotą puskilogramį.

Šalutinis poveikis

Pusryčiai buvo pusėtini – virtas kiaušinis su rieke grūdėtos duonos. Dabar ji – mano delikatesas. Puodelis arbatos dabar man jau irgi atstoja maistą. Pusryčiauju pagal naujas tradicijas – 15 minučių. Ilgiau niekaip nepavyksta, bet tai jau irgi pasiekimas. Kiekvienas kąsnis beveik tiesiogine prasme ištirpsta burnoje. O labiausiai džiaugiuosi, kad ir vaikus mokau valgyti sveikai, neskubant.

Tarp kitko manau atradusi ir vieną iš priežasčių, kodėl mano trylikametė dukra itin liekna – mano priešingybė. Nuo mažumės ji valgydavo tikrai visą valandą. Prisimenu, prigalvodavau visokių pasakojimų apie nykštukų šalį užtvindžiusią bulvių košę ar sriubą, kurią išgelbėti gali tik milžinas, visa tai suvalgydamas. O tas milžinas gelbėtojas, žinoma, būdavo ji. Nuo tada, kai nebemaitinama šaukšteliu, varškės sūrelį sugeba su pasimėgavimu valgyti jei ne pusvalandį, tai 15 minučių tikrai. Tačiau mažuosius turiu išmokyti lėto valgymo ir kramtymo. Beje, ir vyriausioji pasipasakojo, kad mokykloje priversta valgyti kuo greičiau, kad nepavėluotų į pamoką. O pradinėje, gerokai mažesnėje, mokykloje besimokanti jaunesnioji vakar vos grįžusi iš mokyklos pasigyrė: „Valgiau po visų pamokų 20 minučių. Ir esu labai soti“. Tai buvo pirmas kartas, kai grįžusi iš mokyklos nebuvo alkana.

Tai toks mano dietos šalutinis poveikis šeimynai.

Kai matau vaikų entuziazmą ir pati esu priversta labiau temptis. Tuo labiau, kai sekmadienio vakarą man atidarius šaldytuvą (išėmiau mėsą iš šaldymo kameros, kad atitirptų), dukra iš kito kambario sušuko: „Mama, ką darai!“ Pamanė, kad ieškau ko užkąsti.

Tik trys kimšti makaronai

Tačiau, kaip jau sakiau, vakarykštė diena iš tiesų pareikalavo mano valios pastangų. Pietums buvo įrašyta 160 g koldūnų. Kadangi nebuvau iš anksto apsižiūrėjusi, kad namie baigėsi miltai, faršu įkimšau didelius makaronus (tokie specialiai tam skirti būna piršto ilgio). Mano porciją sudarė trys tokie. Dar šaukštelis grietinės. Viskas. Net jokios sriubos. Skanu buvo tai labai, bet kiek mažai!

Bulvių plokštainio viliotinis

Štai todėl vakarop ir palūžau. Tuo labiau, kad vieną užkandį – apelsiną – buvau godžiai suvalgiusi dar pirmoje dienos pusėje. Antro užkandžio – 300 g vynuogių – net nebuvau nusipirkusi (prisipažįstu – iš anksto nebuvau labai kruopščiai susiplanavusi pirkinių). Taigi, ruošdama savo 200 g šviežių kopūstų salotas leidau sau šiek tiek paimprovizuoti. Pagal valgiaraštį kopūstus turėjau pagardinti tik krapais ir aliejumi, jei noriu. Žinoma, norėjau. Bet įtarkavau dar ir morkos bei įpjausčiau šviežio agurko – jie juk į kūną neina. Tarp kitko, ir mano dietologė Žana Antonova sakė, kad daržovių kiekį galiu didinti, tik ne užpilą. Taip savo porciją pasididinau šimtu gramu.

Vis dėlto tai nebuvo nusikaltimas – jį dar tik planavau. Nuo vakarykštės dienos buvo likę bulvių plokštainio – lyg tyčia mano dietos įkarštyje draugai dovanojo mums pusę maišo bulvių. Didelių, gražių, kurias lengva skusti. Būtent dėl skutimo vargo retai kada ir ruošiu bulvių patiekalus, nebent į sriubą kelias įpjaustau. Dar ir dėl to, kad vyras tų lietuviškų bulvinių patiekalų nemėgėjas. Tačiau pati bulvių plokštainį labai mėgstu, bet dėl išvardintų priežasčių iškepu gal kartą per du ar tris metus. Ir tas vienas kartas pasitaikė būtent šį savaitgalį. Prisipažinsiu, šeštadienio vakarą mažą mažą gabalėlį suvalgiau ir aš, nors kepiau praktiškai dėl dukros, kuri jau kuris laikas prašė manęs ši patiekalo. Tačiau, kad manęs labai nepasmerktumėte, pasakysiu, kad sekmadienio rytą dėl šios nuodėmės susimažinau savo pusryčių porciją.

Antrąsyk atsilaikiau

Taigi, vakar nusprendžiau pasišildyti plokštainio likutį ir suvalgyti su salotomis. Dar taip gudriai išmąsčiau, kad pasversiu lygiai tokį patį kiekį, kiek turėtų sverti numatytos dvi riekės duonos – 100 g. Tačiau jau keptuvėje skrundant tam plokštainiui su visais padažais ir po virtuvę pasklidus nuodėmingiems (man) kvapams pradėjo grįžti proto blaivumas: „Jei pirmą savaitę taip pasiduodu, tai niekada nenumesiu svorio“. Galutinai mane pribaigė mintis apie dienoraštį, kurį, žinau, skaito ir mano gydytoja. Ką ji pagalvos? Ausyse vėl suskambo konsultacijos metu jos ištarti žodžiai: „Pavyks, jei laikysitės rekomendacijų“.

Salotas suvalgiau su septynių grūdų duonos dviem riekėmis. Iš tiesų buvo sotu, ir sąžinė švari. Salotų tikrai buvo daug. Šiaip jau iki šiol tokį kiekį padalindavau dviem... O visada maniau, kad mūsų šeima valgo labai daug šviežių daržovių.

Iš tiesų stebiuosi, kad didžiausią pagundą man kelia ne saldumynai. O gal dėl to, kad sekmadienį valgiau gabalėlį varškės apkepo, įrašyto į mano valgiaraštį? Ir tas gabalėlis buvo, sakyčiau, didokas. Didesnis, nei kavinėse patiekiamas. O gal man tik taip pasirodė iš tos baimės, kad tie 200 g gali būti labai mažai? Tačiau prisipažinsiu – senoji Ligita galėdavo suvalgyti ir tris tokias porcijas. Ir suvalgydavo. Ir dar su saldžia grietinėle. Neretai – kartu ir su uogiene.

Valgiaraščio vertė

Prabėgus kelioms valandoms po vakarienės (vakarieniavau 18.30 val.) labai norėjosi valgyti. Į parduotuvę taip ir nebenuėjau, tad vynuogių užkandį pakeičiau į vieną kivį - dar sykį peržiūrėjusi valgiaraštį pamačiau pastabas, kad užkandžius galiu keisti.

Pradedu vis labiau suvokti valgiaraščio ir gydytojos surašytų rekomendacijų vertę. Pasirodo, vieną kartą perskaitęs visko neįsiminsi, todėl labai patogu, kad gali vis sugrįžti prie jų. Labai patogu ir tai, kad dietologė pati vis parašo elektroninį laiškelį, pasidomi, kaip sekasi, tuo padrąsindama užduoti iškilusius klausimus. Pavyzdžiui, valgiaraštyje nenurodoma, kokią sriubą valgyti (išskyrus vieną dieną – pieniška makaronų). Vieną dieną viriau šviežių kopūstų – be jokios mėsos, kitą – raugintų kopūstų su kaulienos ragu, dar kitą – daržovių su frikadelėmis. Bet po dviejų samčių šios sriubos (tokia porcijos norma) pasijutau įtartinai soti, todėl gydytojos paklausiau, ar man tinka taip ruošiama sriuba. Ž. Antonova paaiškino, kad sriubai galima pakepinti daržoves, bet faršo – ne. Apskritai tinkamiausios – daržovių sriubos.

Geriu daug vandens ir arbatos. Gydytoja rekomenduoja iki dviejų litrų per dieną. Pirmą dieną skaičiavau – tiek ir susidarė. Dabar nebeskaičiuoju, nes normą pasiekiu natūraliai.

Pastaba. Valgiaraštis sudarytas individualiai man, atsižvelgiant į mano sveikatos būklę. Jo aklai nekopijuokite.