Senoji medicina miršta?(6)

Anatomija – mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas. Tai yra žinoma dabar. Prieš 3500 metų jos ištakos randamos senovės Egipte. Senieji žyniai balzamuodavo kates ir faraonus. Be tikslių kūno sandaro žinių to darbo gerai neatliksi.

Tiesa, to laiko žinojimas daugiau maginis nei mokslinis, nors senovės graikai pažengė ne ką toliau. Graikų mąstytojas Hipokratas (460–377 m. pr. m. e.) atrado ir suprato raumenų-kaulų sistemą, pradėjo kiek gerėliau suprasti daugelio organų, pvz., inkstų, funkcijas. Matyt, tam stimulu tarnavo neritualinis skrodimas, kuris tiek senovės Graikijoje, tiek to laiko Aleksandrijoje leido vystytis anatomijai kaip praktiniam mokslui. Tiesa, didesni pasiekimai žmogaus kūno sampratoje buvo pasiekti viduramžiais, nes dar Aristotelis manė, kad žmogaus ir dvasinės veiklos centras yra širdis. Tiesa, Klaudijus Galenas (131—211 m.) pateikė kaulų struktūros sampratą, išlikusią vos ne kelis tūkstantmečius.

Klasikinis anatomijos vadovėlis skiria kūno sandarą ir jo sistemas, tačiau svarbiausia yra tai, kad jis remiasi priešstata: organas-ląstelė, kaulas-ląstelė ir t.t. Ląstelė yra sudėtinė augalo, gyvūno dalis, būdinga ir mūsų organizmui. Pastarajame turime ne tik ląsteles, bet ir mikrobus, virusus ir kitus „gyvūnus“. Mikroorganizmai dar neseniai buvo traktuojami kaip kenksmingi padarai, kenkiantys žmogui.

Sveiko žmogaus kūne mikroorganizmų yra labai daug. Mikroorganizmai, gyvenantys žmogaus kūne ir jo išorėje (dabar jų visuma vadinama mikrobioma), savo skaičiumi dešimt kartų viršija visų somatinių ir lytinių žmogaus kūno ląstelių skaičių. Mokslininkų duomenimis („Nature“, 2007), 90 proc. žmogaus kūne esančių ląstelių sudaro bakterijų, grybų ir kitų ne žmogaus kilmės organizmų ląstelės. Paradoksalu, bet mikroorganizmų ląstelių yra daugiau nei paties žmogaus ląstelių.

Turimais duomenimis, suaugusio žmogaus žarnyne gyvena apie 1,5 kg kelių šimtų rūšių mikroorganizmų. Tiksli jų rūšinė sudėtis nėra žinoma. Manoma, kad žmogaus žarnyne gali būti apie 500 bakterijų rūšių, 9 milijonai unikalių bakterinių genų, 100 trilijonų mikrobinių ląstelių. Žarnyno mikrobai labai palengvina žmogui gyvenimą, gamindami didžiulį kiekį organizmui reikalingų medžiagų. Be to, žarnyno floroje gausu fermentų, nukenksminančių toksines medžiagas, kurių gausu mūsų kasdieniniame, ypač augaliniame, maiste. Jei kalbėtume apie grynai „žmogiškąją“ kūno  dalį, tai ji sudaryta vos iš kelių trilijonų ląstelių, todėl tam tikra prasme galima teigti, kad žmogus sudaro mažesniąją savo organizmo dalį. Suprantama, kad didžioji dalis mūsų kūnų genetinės medžiagos taip pat yra bakterinės kilmės.

Karališkosios Londono kolegijos mokslininkai („Nature Biotechnology“, 2012) tokią sąjungą pavadino „superorganizmu“. Šio superorganizmo veiklos išsiaiškinimas padėtų personalizuoti mediciną ir sveikatos priežiūrą, nes kiekvienas individas, priklausomai nuo jo žarnyne esančių mikroorganizmų, skirtingai reaguoja į vaistus.

Kitas mūsų organizmo „elementas“ yra virusas. Viename straipsnyje skaitau: „Virusai atrasti XIX amžiaus pabaigoje. Mokslininkai, susidūrę su nauja ir paslaptinga gyvybės forma, net negalėjo įsivaizduoti, kad su kiekvienu įkvėpimu į mūsų organizmą patenka milijonai šių keistų būtybių. Tuomet virusai laikyti itin mažomis, mitybinei terpei reikliomis bakterijomis. Turėjo praeiti maždaug dar penkiasdešimt metų, kol buvo išsiaiškinta, kad tai molekuliniai viduląsteliniai parazitai, gebantys gaminti savo kopijas tik infekuotos ląstelės viduje. Deja, ir šiais laikais žmogui nepavyksta išvengti virusų „draugijos“. Pradedant įprastiniu peršalimu ir baigiant erkiniu encefalitu ar ŽIV.

Praeito tūkstantmečio ir amžiaus septintame dešimtmetyje buvo išsiaiškinta, kad kai kurie virusai gali savo genetinę medžiagą integruoti į mūsų genomą. Tokia svetima DNR vadinama retroelementais arba endogeniniais retrovirusais. Pasirodo, kad šių endogeninių retrovirusų žmogaus genome yra net 8-9%. Svetima DNR dažniausiai nėra transliuojama į baltymus, nors ne visada. Pavyzdžiui, baltymą sincitiną, atliekantį svarbų vaidmenį gemalo implantacijoje gimdos sienelėje, koduoja virusinės kilmės genas. Tačiau ir tai nėra keisčiausias faktas. Įdomiausia, jog retroelementai dažnai atlieka genų raiškos reguliatorių vaidmenį, t.y. gali slopinti arba skatinti geno aktyvumą. Tad šiuo atveju kai kurių mūsų genų dirigentai yra virusai.

Dabar pagalvokime, kokiais suvokimais remiasi įvardinti tris žmogaus kūno suvokiniai. Pirmasis: viskas, kas yra manyje, yra vidus, o kas aplink - išorė, t.y. priešiška aplinka. Tai taip įsišaknija, kad žurnalistai kitaip nemąsto. Tai pavyzdys iš Nobelio premijos laureatų aprašymo: „Žmogaus ir kitų gyvų būtybių organizmai nuolat atakuojami iš išorės didžiulės parazitų, bakterijų, grybų bei virusų įvairovės. Kiekvieną akimirką su šiomis atakomis kovoja įgimtas organizmo imunitetas, žaibiškai reaguojantis į išpuolius. Tačiau ne visada jam pavyksta įveikti įsibrovėlius, tad kartais prasideda uždegimas – sudėtinga organizmo fiziologinė reakcija į pavojingą išorės poveikį. Tuo metu į kovą stoja antroji sargybos linija – įgyjamas imunitetas, kuris veikia lėčiau, tačiau sugeba prisiminti ligos požymius ir kitą kartą į juos reaguoti daug greičiau ir efektyviau“.

Antrasis jau kitoks. Žmoguje yra tiek daug bakterijų, kad net kai kurie mokslininkai tvirtina, kad žmogus sudarytas iš bakterijų. (Žr.: Žmonės – tai žmogaus ir bakterijų hibridai. Vadinasi, kalbėti apie žalingas bakterijas nebetenka. Jos visos yra žemiškosios gyvosios gamtos dalis. Kaip ir pats žmogus. Palaipsniui ši mintis ryškėja, bet reikia laiko, norint pereiti prie naujos paradigmos.

Virusų vieta gyvybės sistemoje visai neaiški. Todėl randasi trečias žmogaus kūno ir jo sandaros suvokimas. Jis veda prie minties, kad žmogus nėra savarankiška esybė, o tik maža sudėtinė Žemės gamtos dalis. Jo kūno genai gali būti valdomi virusų, su ligomis kovoja ne jam priklausantys mikrobai. Vadinasi, ir gydymas bei sveikata turi būti suvokiami visai kitaip nei šiuo metu mokomi visi medicinos studentai ir moksleiviai.

Žmogų teks suprasti kaip dinaminę sistemą, sudarytą ir ląstelių, mikrobų ir virusų. „Savų ir svetimų“, nors čia ribą nubrėžti niekada neįmanoma. Pavyzdys – ant mūsų odos „gyvena“ aibė bakterijų, kurios būtinos žmogaus organizmui. Klausimas: jos savos ar svetimos? Lygiai taip pat ir su virusais: galima kelti mintį, kad daugelis ligų turi asmenines priežastis, t. y. mano paties virusai tampa aktyvūs ir nugali kažkurias kitas organizmo sistemas. Tam visai nebūtinas išorinis užkratas, daugelį virusų mes turime savyje visą gyvenimą.

Gydymo suvokimas irgi privalo ateityje keistis: pagrindinis sveikatos priežiūros tikslas individui – subalsuota organizmo sistema, atitinkanti išorės ir vidaus sąlygas. Imunitetas – tai ne kas kita kaip tam tikrų sistemų balansas.  Čia  ir vėl pateiksiu paradoksalų pavyzdį, kuris geriausiai atspindi mano mintį: „Nepaisant to, kad oficialios rekomendacijos kovojant su peršalimo ir kitomis ligomis visuomet nurodo stiprinti organizmo atsparumą, Mičigano universiteto mokslininkai perspėja, jog tai – klaidinga informacija. Jie atliko eksperimentą ir nustatė, kad silpnesniu imunitetu peršalimo ligoms pasižymintys graužikai po infekcijos pradžios kur kas rečiau susirgdavo ūmiomis kvėpavimo takų uždegimų formomis ir bronchų spazmais“. Svarbiausia tai, kad imunitetas yra dinamiškas, jog jis nuolat kinta, t.y. niekada nebūna perdėm stabilus. Bet kuris psichinis ar fizinis veiksmas tam tikra prasme išderina, o sistema vėl derinasi.

Apibendrinant galima sakyti, kad medicinoje palaipsniui keičiasi paradigmos; kaip atskirose dalyse, tai ir visumoje. Žvelgiant į mokslo istoriją, galima rasti ne vieną tokio atvejo pavyzdį. Taip matematikoje radosi neeuklidinė geometrija, XX a. fizikoje pasikeitė atomo dalijimosi bei masės ir energijos santykio sampratos, o senąją astronomiją sulaužė Kopernikas. Medicina kaip mokslas – ne išimtis.