Šarūnas Keserauskas: „Konkurencija sėkmingai veikiančioje sveikatos priežiūros sistemoje būtina“

Netylant diskusijoms apie privačios ir valstybinės medicinos santykį ir galimus privačios medicinos veiklos ribojimus, Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas teigia, kad norėdami sukurti sėkmingai veikiantį sveikatos priežiūros sektorių, konkurencijos jame turėtume ne vengti, o ją užtikrinti.

Apie konkurenciją

Konkurenciją dažniausiai suvokiame kaip varžybas tarp įmonių dėl vartotojų. Varžybų dalyviams svarbu užtikrinti vienodas sąlygas – niekas neturėtų „bėgti“ su papildomu 20 kilogramų svoriu. Varžybose taip pat turi būti leidžiama laimėti – jeigu laimėtojams, lyderiams būtų taikomos sankcijos, kas norėtų dalyvauti tokiose varžybose?

Riboti konkurenciją – sudaryti kliūtis konkuruoti rinkoje – gali tiek ūkio subjektai, tiek valstybės institucijos. Mes, Konkurencijos taryba, kartojame ir kartosime, kad valstybinės institucijos visada turi didesnes konkurencijos ribojimo galimybes – jos gali priimti kitiems privalomus teisės aktus. Dėl šios priežasties valstybinės institucijos už savo veiksmus privalo prisiimti ypatingą atsakomybę. Konkurencijos taryba, pati būdama valstybine institucija, yra nepriklausoma ir rinkoje veikia kaip nepriklausomas arbitras, nes pažeidimų daro tiek įmonės, tiek valstybės institucijos. Tik būdami nepriklausomi galime pasipriešinti kitų valstybinių institucijų daromiems konkurencijos pažeidimams.

Du pažeidimų pavyzdžiai

Lietuvoje Konkurencijos taryba nustato daugiau valstybinių institucijų padarytų Konkurencijos įstatymo pažeidimų. Geras pavyzdys – stacionarių paslaugų teikimo byla, kurioje sveikatos apsaugos ministro patvirtintos Stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų taisyklės sukūrė kliūtis į rinką patekti naujiems šių paslaugų teikėjams ir teikti šias paslaugas. Pagal tas sveiku protu sunkiai suvokiamas taisykles, naujas subjektas į rinką galėtų patekti su čia jau veikiančių subjektų pritarimu. Konkurencijos taryba nusprendė, kad tokia tvarka pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, ir ministerija buvo įpareigota šias taisykles anuliuoti. Kaip ir daugelis mūsų sprendimų, šis buvo apskųstas teismui, bet pirmosios instancijos teisme bylą laimėjome.

Kitas pavyzdys – ortopedijos priemonių gamintojų kartelis, kai buvo susitarta dėl šių gaminių kainų, kiekių ir kitų dalykų. Paprastai tariant, nustota konkuruoti. Šioje byloje įdomiausia buvo tai, kad sąlygas šiam susitarimui sudarė ne kas nors kitas, o Valstybinė ligonių kasa (VLK), pagal Konkurencijos įstatymą privalanti užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę – kaip ir kitos valstybinės institucijos. VLK matė, kas vyksta, o kai kurie veiksmai rodo, kad net ir prie to prisidėjo. Nustačius pažeidimą, ortopedijos įmonėms buvo skirta beveik 3 mln. litų dydžio bauda. VLK taip pat buvo pripažinta pažeidusi įstatymą ir įpareigota nutraukti konkurenciją ribojančius veiksmus. Jokia bauda jai neskirta – Konkurencijos taryba baudų valstybinėms institucijoms skirti negali. Ši byla – pavyzdys, kaip įmonių veiksmai gali būti suderinti su valstybinių institucijų veiksmais, o dėl jų – nukentėti paslaugų gavėjai.

Konkurencija ES sveikatos priežiūros sektoriuose

Konkurencijos taisyklės yra sėkmingai taikomos Europos Sąjungos šalių sveikatos priežiūros sistemose. Kai jos šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado, daugelis ūkio subjektų, net bankininkai ir draudikai kalbėjo – jų veikla tokia specifinė, kad konkurencijos taisyklės negali būti taikomos. Todėl apie konkurenciją sveikatos priežiūros sektoriuje kalbėta nedaug. Bet per keliasdešimt metų paaiškėjo, kad konkurencija sukuria naudą ir sveikatos priežiūros sektoriuje, jame šios taisyklės irgi sėkmingai taikomos.

Pirmoji sėkmingai sveikatos priežiūros sektoriuje taikomų taisyklių grupė – konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Tipiškiausias tokių susitarimų pavyzdys – prekių gamintojų kartelis, kai šie tarpusavyje susitaria nekonkuruoti ir pardavinėti prekes už ne mažesnes, nei sutarta, kainas. Tokias atvejais nukenčia ypač pažeidžiami vartotojai – pacientai.

Antroji grupė – taisyklės, draudžiančios įmonėms piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Kalbame apie didelę galią rinkoje turinčias įmones, kartais jos gali būti net ir monopolistės, o dažniausiai – veikiančios oligopolinėse rinkose. Šios taisyklės taip pat numato įmonių susijungimo kontrolę – tam, kad rinkos netaptų pernelyg sukoncentruotos vienose rankose. Visose ES šalyse konkurencijos institucijos turi galimybę kontroliuoti šiuos susijungimus. Yra numatyti kriterijai, kokiais atvejais susijungimui būtina gauti konkurencijos institucijų leidimus. Labai svarbu, kad šios taisyklės taikomos ne tik privačioms, bet ir valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms. Štai Jungtinėje Karalystėje šiuo metu diskutuojama, koks turėtų būti šios šalies Sąžiningos prekybos tarnybos (Konkurencijos tarybos Lietuvoje atitikmuo) vaidmuo kontroliuojant valstybinių ligoninių susijungimus – po tokių susijungimų rinkoje gali likti mažiau konkurentų, ir todėl galimai nukentėtų pacientai.

Viena svarbiausių taisyklių ir principų – jeigu valstybė dalyvauja rinkoje, ji turi dalyvauti lygiomis sąlygomis su privačiais žaidėjais. Todėl bet kokie ribojimai sveikatos priežiūros sektoriuje turėtų būti daromi tik įvertinus, ar jie neprieštarauja ES teisei. Žinoma, ši teisė leidžia tam tikrus sektorius užimti tik valstybinėms institucijoms. Bet jeigu įstatymai leidžia veikti ir privatiems subjektams, jiems turi būti užtikrintos tokios pačios sąlygos, kaip ir valstybinėms.

Kas yra ir kas nėra ūkio subjektas?

Bendra ES konkurencijos praktika – jeigu ūkio subjektas teikia vienokias ar kitokias paslaugas, konkurencijos taisyklės jam turi būti taikomos, nepriklausomai nuo to, ar jis privatus, ar valstybinis, nesvarbus ir juridinis statusas. Svarbiausias kriterijus – ar tas subjektas užsiima ūkine veikla.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į vieną svarbiausių ES solidarumo principą: veikla, grindžiama šiuo principu, nėra ūkinė veikla. Subjektas, veikiantis solidarumo principu, nėra ūkio subjektas. Tai – savo prigimtimi nekomercinė veikla, kai viena socialinė grupė nesavanoriškai subsidijuoja kitą. Paprastas solidarumo principo pavyzdys – kai sveikatos draudimo įmokos renkamos skirtingos, priklausomai nuo pajamų dydžio, o išmokos – visiems vienodos. Tokiu atveju sistema siekia tik socialinio tikslo ir nevykdo ekonominės veiklos.

Žinoma, kiekvienas atvejis vertintinas individualiai. Kartais tas pats subjektas vykdo daugelį veiklų ir vienose vadovaujasi solidarumo principu, kitose – veikti kaip ūkio subjektas. ES teisinėje praktikoje tai įvertinama, ir atskiriama. Vienoje iš ES bylų net ir greitosios pagalbos paslaugas teikianti valstybinė įstaiga priskirta ūkio subjektams, mat rinkoje buvo ir privačių įstaigų, galėjusių teikti šias paslaugas.

Mintis iš Šarūno Keserausko „Europos savaitės“ diskusijoje skaityto pranešimo „Konkurencijos taisyklių taikymo sveikatos sistemoje praktika“ užrašė Mindaugas Savickas