Sekmadienis, 2024.05.19
Reklama

Romano autorei rašymas – kaip savigyda(1)

Ilona Petrovė | Šaltinis: vlmedicina | 2014-04-28 00:01:09

Ar lengva medikui parašyti grožinę knygą? Ar kasdienis jo susidūrimas su skausmu ir mirtimi palieka pėdsakus knygose? Šiuos ir panašius klausimus uždavėme Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos Radioterapijos skyriaus slaugytojai Andželikai Bubelytei, parašiusiai dviejų dalių romaną „Juodojo Mėnulio vaikai“. Angel slapyvardžiu pasirašančią autorę pakalbinome Lietuvos medicinos bibliotekoje, kur vyko jos knygos pristatymas.

Pristatymas
Viduryje - Andželika Bubelytė. Pirma iš dešinės - Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro Mokymo ir programų skyriaus metodininkė, vyresnioji specialistė Vilma Krupinskienė su knygos skaitytojomis. Medicinos bibliotekos nuotr.

 

Kodėl pradėjote rašyti?

Dar mokykloje literatūros mokytoja mane įkvėpė rašyti, ypač po to, kai prieš klasę perskaitė mano rašinėlį. Tai suteikė vidinės drąsos ateičiai. Kūrinį brandinau ir nešiojau savyje ištisus 13 metų. Akstiną parašyti šią knygą davė ne kartą pastebėtas sukrečiantis akibrokštas, kai mene blogis pateikiamas kaip teigiamas dalykas, o kerštas – kaip vienintelis teisingas atpildas. Bet kas galėtų pasakyti, kad nėra kitokio požiūrio ir vertybių skalės? Manau, nei kasdieniame gyvenime, nei mene nereikėtų propaguoti tokio požiūrio, reikia priešintis blogiui. Iš to kilo šio kūrinio idėja. Tačiau tuo metu man, kaip ir pagrindinei romanų herojei Viktorijai, buvo 17 metų. Trūko gyvenimiškos patirties parašyti psichologinį kūrinį.

Vėliau mane paskatino rašyti skaudus įvykis – artimo žmogaus mirtis. Rašymas buvo mano savigyda ir bėgimas nuo negatyvių minčių. Būtent per tas netektis supranti būties trapumą, pradedi kitaip žiūrėti į gyvenimą ir mirtį. Gyvenimas per daug gražus ir trapus, kad praleistume progą įgyvendinti savo svajones. Tai ir paskatino ryžtis rašyti, atidėjau visus hobius į šoną.

Apie ką Jūsų romanai?

Savo kūrinį galėčiau apibūdinti kaip jaunos merginos, gyvenančios problemiškoje šeimoje, brandos istoriją. Ji auga, klysta, iš to formuojasi asmenybė su savo pasaulėžiūra. Ji ir trapi, ir tvirta. Trapi, nes jaučiasi maža prieš didelį ir šaltą pasaulį, be to, labai jauna, daug ko negali suprasti. Bet ji turi tvirtas nuostatas ir požiūrį. Ji tarsi – šviesulys, kurio nepajėgia užgesinti jokios negandos. Ji – Pergalė. Neveltui jos vardas Viktorija, žmoniškumo pergalė. Nugalėti blogį už jį baisesniu – labai lengva ir paprasta. Bet ar tai tikroji pergalė? Bet sunkiausia, kad ir kas benutiktų, išlikti savimi.

Pirmoje dalyje daugiau pasakojama apie jaunąją šeimos kartą, jų būties prasmės paieškas, užgriuvusias visai nevaikiškas problemas, bandymus jas išspręsti. O antroje paliečiamos tų problemų ir šeimos ištakos.

Kūrinys šeimai – tiek apie tėvus, tiek apie vaikus jaunuolius. Jaunimo problemos, šių dienų realijos, aktualijos, šeimos narių tarpusavio santykiai – tiek negatyvūs, tiek teigiami. Svarbiausia – meilė artimui.

Ar sunku išleisti knygą?

Kai ko nors trokšti, randi jėgų ir lėšų tai padaryti. Nežinomam ir paprastam žmogui labai sunku pribelsti į didžiųjų leidyklų duris. Susidariau ilgą jų sąrašą ir siunčiau rankraščius. Vieną braukiau ir rinkausi kitą. „Eglės“ leidykla atėjo beveik mistiškai. Iš vienos didelės leidyklos gavusi neigiamą atsakymą, žinoma, ir vėl nusiminiau. Tuo metu auginau šarkiuką Čikį – radau jį sužeista koja, kurią, beje, labai preciziškai po operacijos veterinaras susiuvo. Jis nulesė ašaras. Ryžausi atsiversti vėl tą sąrašą. Paukštis dar nemokėjo skraidyti, tik vos pakildavo. Tačiau tąkart jis pakilo nuo fotelio ir bakstelėjo klaviatūra į šią leidyklą.

Slaugytojai skundžiasi dideliu darbo krūviu, laiko trūkumu. O kaip jūs radote jo rašymui?

Darbe, žinoma, krūviai dideli, todėl ten ir nerašau. O namie jų nebėra. Be abejo, lieka nuovargis, net ir trumpai pailsėjus. Bet kai labai ko nors trokšti, kai gyveni tuo kūriniu – atsiranda jėgų, tas nuovargis kažkur išgaruoja.

Aš dirbu radiologijos skyriuje, kuriame psichologinė aplinka tikrai ne pati optimistiškiausia. Ne kasdien, bet dažnai žmonės išeina į Anapus. Matai kančias, o kartais padėti jau nebegali. Padedi, kiek gali. Be abejo, tai atima ir optimizmo, ir nuotaikos, ir jėgų. Po darbo bandai atsiriboti nuo to.

Ar daug mirties Jūsų knygose?

Kai kurie perskaitę sako, kad jos sunkios, tamsios. Galbūt, bet jos gilios. O gilūs dalykai nebūna lengvi.

Darbe susiduriu su mirtimi, mano artimi žmonės išėjo, tad ketinau romanuose šios temos neliesti. Sakiau, kad bent jau tiek ši knyga bus šviesi. Deja, berašant antrąją dalį herojai pradėjo vesti per siužetą. Mirties neišvengiau. Bet negalėjau jos išbraukti – jei išeliminuosi, bus labai nenatūralu. Ji visada šalia mūsų gyvenime.

Kodėl rašėte ne lengvo turinio romaną, tačiau gilinotės į psichologinius dalykus, socialines problemas?

Lengviausia užsimerkti ir praplaukti šalia problemų. Tačiau smurtas yra šalia mūsų. Tik kalbant atsiras sprendimas. Ne tik dėl smurto, ir dėl šeimų problemų: nesusikalbėjimo, nepastebėjimo šalia esančio žmogaus, nematymo, kad blogai ir pan. Knygoje yra aprašyta nemažai sergančių depresija, linkusių į savižudybę simptomų, vidinių būsenų. Smurtą – psichologinį, fizinį, seksualinį, iš dalies net ir ekonominį - šeimoje taip pat paliečiau. Stokholmo sindromą sąmoningai panaudojau.

Nemažai slaugytojų iš Lietuvos išvyksta dirbti svetur. Ar svarstote apie tai?

Taip, daug palieka Lietuvą. Iš mūsų skyriaus ir šiais metais išvyko į užsienį, daugiausia į Norvegiją. Bet aš neketinu. Manau, aš čia gimiau, čia gyvenu, čia ir turiu dirbti. Manęs netraukia būti verge kitoje šalyje.

Be abejo, kitos šalys - įdomu ir kūrėjui labai naudinga.Aš noriu keliauti per pasaulį. Man reikia to kūrybai. Beje, po kelių dienų išvykstu į Italiją.

KOMENTARAI

Laura Morkūnienė, sveikatos psichologė:

Į agresiją ir pyktį reikia pažvelgti kitaip. Visos knygos leitmotyvas, sakyčiau, apie supratimą ir atleidimą. Mes dažnai auginame savyje neapykantą, prisirišame prie jos. Mes nepaliekame savo skausmo, nes nemokame atleisti. O kas pirmiausia yra atleidimas? Tai pamėginimas suprasti motyvus.

Kai viduje yra daug neišreikšto pykčio, jis nukreipiamas arba į išorę (agresija), arba į vidų, į save (depresija). Knygos herojė pasirinko antrąjį kelią, kiti knygos šeimos vaikai nuėjo kitu keliu. Skaitant kyla žmogiškas klausimas: kaip įmanoma tai pateisinti? Tačiau paskui supranti, kad svarbu kitame pamatyti žmogų. To ši knyga taip pat moko.

Mes dar nepratę kalbėti apie „sunkius“ dalykus, pvz., seksualinę prievartą. Oficiali statistika teigia, kad dauguma seksualinę prievartą patyrusių vaikų tai patiria artimoje aplinkoje. Seksualinis smurtas artimoje aplinkoje baisus tuo, kad vaikas nuolat jaučia lojalumo konfliktą: negali išduoti šeimos, kita vertus, jis baiminasi, kad juo nepatikės. Norint, kad vaikas išgytų, reikia juo patikėti. Kaip ir kūrinyje, labai dažnai net mama nepastebi ar nenori pastebėti, kas šalia vyksta. Romano mama pati nešiojasi daug problemų, jai lengviau nematyti. Kalbant psichologiniais terminais, toks jos gynybos mechanizmas.

Ginasi ir Viktorija. Ji knygoje susitapatina su smurtautoju – tai vadinama Stokholmo sindromu. Ji taip nesąmoningai palengvino savo būtį.

Pagalvojau, kad ši knyga būtų be galo įdomi studijuojantiesiems psichologiją.

Romualdas Vytautas Rimša, mokslininkas bibliotekininkas, bibliografas, kultūros puoselėtojas, pedagogas ir visuomenininkas:

Skaičiau labai analitiškai, atidžiai, neskubėdamas ir ieškodamas priekabių. Esu optimistas, tad juodoji knygos pusė, tos socialinės problemos, smurtas mane šokiravo. Skaitydamas ieškojau motyvacijos, kodėl visi tie blogi dalykai vyksta. Tačiau ir blogas pavyzdys auklėja.

Žinoma, tai - ne nuotykių romanas ar detektyvas. Ramus pasakojimas apie rimtus dalykus. Bet siužetas dinamiškas. Man patiko, kad autorė knygą suskirstė nedideliais pasakojimas, nėra ilgų filosofinių apmąstymų, kurie daugelį skaitytojų vargina. O kokie gamtos aprašymai! Tai rodo, kad autorė yra pastabi, emocionaliai priima svyravimus ir moka tai išreikšti. Paprastai literatūroje teigiamas herojus turi nugalėti. Čia tos atomazgos pasigedau, tačiau gal autorė tai padarys trečiojoje knygoje?

Vilma Krupinskienė, Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro Mokymo ir programų skyriaus metodininkė, vyresnioji specialistė:

Pirmiausia noriu pasakyti motyvus, kodėl skaičiau. Pirma, garbės reikalas paskaityti kraštietės, be to, medikės kūrinį. Antra, smalsu. Juk dažnai žmonės sutapatinami su profesija, tad jei jis medikas, toks yra visą parą. Bet iš tiesų jis turi ir kitų gebėjimų. Trečia, ieškojau gimtųjų Šiaulių detalių.

Mane labai palietė neteisybė, smurtas ir prievarta. Aš džiaugiuosi, kad mano vaikai to nepatyrė, tačiau kiek yra tokių šeimų, kuriose yra išorinė ramybė, o viduje verda baisūs dalykai. Skaitant mano mintys nuolat sukosi apie smurtą.

Antrą knygą tik įpusėjau, bet laukiu, kada triumfuos socialinis teisingumas. Tačiau iš tiesų gyvenime ne visi ieško pagalbos, ne visi gauna. Matyt, posakis, jog laikas gydo žaizdas, yra teisingas.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kompensuojamos medicinos pagalbos priemonės žaizdų priežiūrai ir prevencijai
Esant žaizdų po onkologinių ligų gydymo, trofinių opų, pragulų, stomos ir kitais panašiais atvejais žmonėms prireikia ta...
Vaikščiojimo nauda vaikams: gerina ir miegą, ir mokslo rezultatus
Vaikščiojimas – puikus užsiėmimas norint ne tik sustiprėti fiziškai, bet ir atsipalaiduoti po įtampos kupinos dien...
Ruošiamės vasarai: kaip sumažinti celiulitą?
Celiulitas yra toksinis riebalų susikaupimas, neretai vadinamas panikulioze. Deja, bet celiulitu skundžiasi apie 90 proc...
Akcija „Paskambink man šiandien“ – emocinei vėžiu sergančių vaikų paramai
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ pirmą kartą organizuoja jautrią Vaiko dienos progai skirtą akciją &b...
Su kokiais miego sutrikimais susiduria vaikai
Kiekviename vaiko amžiaus tarpsnyje miegas vis keičiasi – kūdikiai gali miegoti 12-16 valandų per parą, o paauglys...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų