Dailės terapija – tik menininkams? Pamirškime šį klaidingą įsitikinimą

Nors dailės terapija Lietuvoje gyvuoja jau keletą dešimtmečių, o jos nauda įrodyta moksliniais tyrimais, kaip psichinės ir fizinės sveikatos stiprinimo priemonė ji vis dar nepakankamai išnaudojama šalies gydymo įstaigose. Apie šios meno terapijos rūšies potencialą, dažniausius mitus bei vidinius atradimus kalbamės su RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriaus dailės terapeute, Lietuvos dailės terapijos asociacijos pirmininke Remigija Gile.

Reklama

Pradėkime nuo to, kas gi yra ta dailės terapija.

Dailės terapija – tai terapinis procesas, kurio metu naudojami meniniai išraiškos būdai (dažniausiai piešimas, tapyba, lipdymas) siekiant pagerinti žmogaus emocinę būklę, savęs pažinimą ir asmenybės vystymąsi. Dailės terapija nėra apie meno kūrimą kaip estetinį produktą, o apie saviraišką per kūrybą – juk keverzoti, taškytis dažais, lieti spalvas ar minkyti molį gebame kiekvienas. Taigi ir meniniai gabumai čia nėra būtini, svarbiau atvirumas ir noras pasinerti į terapinį santykį. Terapinio proceso metu gali būti išlaisvinami jausmai, integruojamos skausmingos patirtys, atrandami nauji sprendimai. O dailės terapeutas padeda eiti šiuo keliu – pamatyti, atpažinti, iškalbėti, įsisąmoninti tai, kas iškilo kūrybos procese.

Kame slypi dailės terapijos galia, kuo ji ypatinga?

Dailės terapijos metodai veda mus į nepažintą mūsų pasąmonės sritį, kur esame „nukišę“ daug savo skaudžių išgyvenimų. Čia dar vaikystėje išstumiame tai, ko nesinori prisiminti, kas verčia mus jaustis menkais, tačiau net ir užslėpti šie išgyvenimai kelia mums vidinį nerimą ar pasireiškia nepriimtinais būdais (pvz., netikėtais agresijos protrūkiais, valgymo priepuoliais, aštriomis nuoskaudomis, kaltės, savęs nepriėmimo jausmu ir kt.)

Dailės terapija padeda saugiai, per kūrybą iškelti savo vidinius „baubus“ ir juos pažinti. Nes tų „baubų“ slėpimas nuo savęs ir išstūmimas į pasąmonę, reikalauja iš mūsų daug energijos, todėl jaučiame nuovargį, nepaaiškinamą nerimą, kritiniais atvejais ištinka panikos atakos. Visa tai – simptomas, kad mūsų psichika nebesusitvarko. Pažindami savo baimes, integruodami trauminius patyrimus, mes galime atlaisvinti tą užgniaužimui skirtą energiją ir nukreipti ją konstruktyvia linkme – gyventi gyvenimą, o ne slėptis.

Ar nepakanka tiesiog pasikalbėti apie tai su psichologu?

Konsultacijos metu pasitelkiant dailės terapijos metodus, pavyksta nerti gilyn, į dar neatskleistus savo pasąmonės vandenis. Nes viena yra, kai mes tiesiog šnekamės – tuomet daugiausia darbo tenka mūsų protingajai sąmonei, tuo tarpu piešiant ar lipdant, atsipalaiduojame ir leidžiame spalvoms, formoms, simboliams kalbėti už mus. Dirbdamos rankos (pasitelkiama smulkioji motorika) tarsi pabudina mūsų snaudžiančias smegenų dalis ir kone magišku būdu išguldo ant lapo tai, ko galbūt nebūtume sąmoningai įvardinę, tiesiog kalbėdamiesi.

Žmogus į konsultaciją dažniausiai jau ateina su tam tikra gyvenimiška situacija, sunkumu ar nerimu. Išreiškus tai žodžiais, imamės kūrybinio proceso, po kurio piešiniai tiesiog prabyla. Ne vienas yra sakęs „nesuprantu, kas čia nutinka, kaip mano ranka tai išpiešė ir kodėl to nesuvokiau iš pradžių“. Ir iš tiesų, dažnai įvyksta tarsi mažas stebuklas, kurio metu kūrybinis procesas ir pats piešinys padeda mums atpažinti savo išgyvenimus, jausmus, pažvelgti į situaciją iš šono, tarsi kitomis akimis. Kartu tai ir gijimo procesas, būdas atpažinti tam tikrus dalykus, kuriuos atsinešame iš vaikystės, įsivardinti savo skaudulius ar skriaudėjus, o taip pat – vidinių jėgų atradimas atleisti ir paleisti visa tai iš savo gyvenimo.

Kokiais atvejais ar kokiems žmonėms tinka dailės terapija?

Dailės terapija naudinga daugeliu atveju, o ypač tuomet, kai yra sunku žodžiais išreikšti savo jausmus arba „perdirbti“ sudėtingus emocinius išgyvenimus. Ji tinka darbui su žmonėmis, kurie yra išgyvenę psichologines traumas, apie kurias vis dar sunku šnekėti; žmonėms su negalia, taip pat vaikams ir paaugliams, kuriems lengviau save išreikšti piešiant, o ne žodžiais.

Dailės terapija gali padėti išgyvenantiems nuolatinį stresą, nerimo priepuolius ar depresiją; suaugusiems ar vaikams, patyrusiems fizinę, emocinę, seksualinę prievartą, netektis, nelaimingus atsitikimus; esant galvos smegenų pažeidimams po traumos ar insulto, nes dailės terapija didina smegenų neuroplastiškumą, lavina smulkiąją motoriką, gerina atmintį; senyvo amžiaus žmonėms, gyvenantiems su lėtinėmis neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimeris ar demencija.

Kaip vyksta dailės terapijos užsiėmimas?

Užsiėmimą pradedame nuo pasisveikinimo rato ir apšilimo. Apšilimui paprastai pasiūlau trumpą piešimo užduotį, pvz., pasirinkta spalva atvaizduoti šios dienos nuotaiką. Toks apšilimas padeda susikoncentruoti į „čia ir dabar“, pajusti save, savo emocijas. Tai lyg tempimo pratimai prieš bėgimą, t. y. gilesnį kūrybinį procesą. Jei apšilimo metu iškilo svarbi tema, žmogus ir kuria tai, kas jam aktualu, pasitikėdamas savo vidiniais pojūčiais ir poreikiais. Kartais ir pati galiu pasiūlyti temą ar užduotį, jei manau, kad tai bus naudinga. Kūrybinė užsiėmimo dalis leidžia išreikšti emocijas, jausmus, kurti ir perkurti asmeninę istoriją, čia gimsta ir simbolinės prasmės. Procesas yra laisvas ir spontaniškas, nes svarbu ne galutinis rezultatas, bet pati kūrybos eiga.

Tuomet yra refleksijos dalis: aptariame vykusį kūrybos procesą, jo metu kilusius pojūčius bei, žinoma, patį kūrinį, kokias mintis ir emocijas jis sukelia. Galiu užduoti klausimų, padedančių geriau suprasti, kas buvo išreikšta per kūrybą, atskleisti savo pastebėjimus, tačiau svarbiausia kūrinio interpretacija priklauso jo autoriui. Užsiėmimas užbaigiamas trumpu kūrybinio proceso bei emocinės savijautos apibendrinimu – tai tarsi įsisavinimas viso to, kas vyko užsiėmimo metu.

Ką daryti tiems žmonėms, kurie savęs nelaiko kūrybingais? Ar jiems pavyksta kažką nupiešti?

Dar dažnai išgirstu tokius pasakymus, kad „ai ne, dailės terapija ne man, aš – ne menininkas“. Tad noriu paneigti vieną iš mitų, susijusių su dailės terapija, kad norint ją lankyti, yra būtini meniniai gebėjimai. Iš tiesų taip nėra, niekas nevertina piešinio grožio ar meninės vertės. Svarbiau tai, kokie jausmai kyla piešiant ar žvelgiant į pabaigtą darbą, šnekantis apie jį. Daugelį ramina jau pats procesas – lengvas dažų liejimas, o gal intensyvus taškymas, stiprus braukymas. Jo metu vyksta ir fizinė išveika, o kūnas atsimena ir gali mums papasakoti dažnai daugiau nei protas. Dažnai žmogus nuoširdžiai nustemba, kaip spontaniškai, per daug nemąstant, ranka nupiešia tai, ko protas dar nebuvo įsisąmoninęs. Tokiu būdu mes tiesiame kelią į savo pasąmonę, atpažįstame savyje tai, ką protas bandė nuslėpti. Ir taip, pripažįstu, procesas yra gilus ir neretai skausmingas, tačiau yra lengviau „susitikti“ su savo skauduliais per kūrinį (t. y. per projekciją), juos pažinti, prisijaukinti ir galiausiai transformuoti į teigiamą patirtį.

Ar tokios terapijos pakanka norint įveikti savo psichologinius iššūkius, sustiprėti dvasiškai?

Ligoninėje aš vedu grupinius dailės terapijos užsiėmimus žmonėms, kurie lanko dienos stacionarą, t.y., 6-ias savaites kasdien atvyksta iš namų ir gauna įvairias paslaugas – nuo individualių psichologo konsultacijų, psichoterapinių grupių iki kineziterapijos ir mankštos baseine. Tai yra visapusiška ir intensyvi pagalba žmonėms, kurie dėl įvairių gyvenimo aplinkybių susiduria su psichologiniais ir fiziniais sunkumais bei kenčia nuo depresijos, nerimo, panikos priepuolių, priklausomybių ar nenoro gyventi. Visgi jie kasdien randa savyje motyvacijos atvykti į dienos stacionarą ir su specialistų pagalba bando spręsti savo sunkumus. Šiuose žmonėse aš matau be galo daug stiprybės ir ryžto įveikti iškilusias problemas. Terapinėje grupėje mes drauge ir verkiame, ir juokiamės, dalyviai palaiko ir pastiprina vienas kitą – gimsta nuoširdus terapinis santykis. Būna tikrai liūdna atsisveikinti, juk 6-ios savaitės – pakankamai ilgas laiko tarpas ne tik apsiprasti, bet ir prisirišti, tuo gyvenimo periodu grupės dalyviai tampa savotiška palaikymo komanda vieni kitiems. Tačiau gera matyti, kai žmonės išeina emociškai sutvirtėję, labiau pasitikintys savo jėgomis, atradę įrankių sunkumams įveikti ir jau daug šviesiau žiūrintys į ateitį. Tai labai įkvepia darbui, bendravimui, terapiniam santykiui bei tikėjimui kūrybine žmogaus galia „atsistoti ant kojų“.

Kur žmonėms, norintiems išbandyti dailės terapiją, reikėtų kreiptis?

Dailės terapijos užsiėmimai vyksta RVUL Psichiatrijos dienos stacionare, kuris skirtas žmonėms, susiduriantiems su įvairiais psichologiniais iššūkiais ar psichikos sveikatos sutrikimais, kuomet vien tik psichologinės pagalbos ar ambulatorinio gydymosi nepakanka jiems įveikti.

Dienos stacionaro sąlygomis taikomą kompleksinę pagalbą sudaro individualiai parinktas medikamentinis gydymas, individuali ir grupinė psichoterapija, atsipalaidavimo technikų mokymas, kitos psichoterapinės intervencijos bei fizinio aktyvumo programos. Nors stacionaras turi būti lankomas kasdien 6 savaites, o įvairūs užsiėmimai trunka nuo ryto iki 14.00-15.00 val. popiet, tačiau tai leidžia derinti gydymą su studijomis ar daliniu darbo krūviu neiškrentant iš gyvenimo ritmo. Esant poreikiui, šioms 6 savaitėms gali būti suteiktas ir nedarbingumas. Norintiems išbandyti dienos stacionaro paslaugas reikalingas šeimos gydytojo ar gydytojo psichiatro siuntimas.