Dailės terapija – tarsi ėjimas per vidinį tunelį

Pastarąjį dešimtmetį, be įprastinio medikamentinio gydymo, vis dažniau girdime taikant ir įvairių rūšių meno terapiją – muzikos, šokių, dramos, biblioterapiją, o ypač – dailės terapiją. „Neretai žmogus pasako: „Oi, tapyba – ne man, aš piešti nemoku.“ Tačiau kūrybinis procesas įtraukia, leidžia žmogui gilintis ir valdyti savo jausmus. Savęs suvokimas ir išėjimas iš baimių, nerimo, skausmo, pykčio yra tarsi tunelis į savimonę ir vientisumą“, – kalbėjo Šv. Antano dienos centro dailės terapeutė Irena Baltiejienė, pagal projektus dirbanti ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje.

„Li-ga“ transformuojama į „ga-li“

I. Baltiejienės žodžiais, dailės terapija yra skirta psichinei, tuo pačiu – ir fizinei, žmogaus sveikatai gerinti, šį procesą koordinuojant specialistui, turinčiam ne tik dailės, bet ir psichologinių, medicininių ir kitokių žinių, praktikų.

Dalyvauti užsiėmimuose gali tiek sergantis, tiek sveikas žmogus, juolab kad žmonės sveiki yra tik sąlyginai. Ligų yra begalės ir įvairiausių – matomų ir vidinių. Todėl ir dailės terapijos taikymo laukas yra labai platus: krizių atvejai – skyrybos, darbo praradimas, emigracija, sveikatos netektis, mirštantys artimieji; trauminės patirtys – fizinis ir seksualinis smurtas, karo pasekmės, gamtos stichijos; konfliktų sprendimų, komandos telkimo atvejai, profesionalaus sporto problemos ir kt. Yra moksliškai nustatyta, kad bet koks kūrybinis procesas žmogų veikia gydančiai.

Mūsų visuomenė dar pakankamai užsisklendusi, kad žmonės atvertų savo vidinį pasaulį, tad paklausta, kaip sudominti žmogų dailės terapija, specialistė atsakė: pirmiausia reikia sukurti santykį. „Kaip Mažasis princas siekė prisijaukinti lapę – savąjį draugą, taip ir dailės terapeutas pirmiausia turi atrasti raktą į žmogaus širdį. Vaikai yra spontaniški, jie nori liesti, čiupinėti, o suaugusieji kitaip – jie turi savo taisykles. Onkologinių ligonių dažniausiai paprašau, kad suskiemenuotų žodį „li-ga“, o po to sukeistų skiemenis. Kokia lydi nuostaba, kai žmogus pamato priešingą žodį „ga-li“. Sakau, gal šiandieną kažko negalite, bet pasidžiaukime tuo, ką galite: po chemoterapijos, tarkim, gal negalite bėgti, bet galėjote čia ateiti, galite kalbėti, valdyti rankas, kas ne kiekvienam duota“, – kalbėjo I. Baltiejienė.

Autorius visuomet teisus

Per dailės terapiją labai svarbu, kad žmogus pirmiausia atsipalaiduotų, sumažėtų jo vidinė kontrolė – žmogus išeitų iš visuomenėje susiformavusių klišių. „Žmogaus protas linkęs slopinti neigiamas emocijas, o jos turi dyglius – kaupiasi ir gali sprogti. Popieriau lapas ir yra tai, kur žmogus gali išsilieti, pamatyti ir kalbėti apie pyktį, nerimą, apmaudą, liūdesį, gėdą, bejėgiškumą... Žmoguje vyksta vidinė kova: vienas atsiveria lengviau, kitas – sudėtingiau. Dar kitas verkia, bet su juo dirbti lengviau, nes galbūt susitikimas grupėje yra vienintelė vieta, kur jis ir tegali išsiverkti. Emocijos ateina ir išeina, svarbu jas legalizuoti. Per dailės terapiją žmogus įgyja balansą: paleidžia pyktį, kaltes, įveikia baimes, išgyvena gedulą, susidėlioja vertybes, išmoksta pasakyti „ne“, – dailės terapijos svarbą akcentavo specialistė.

Per kūrybines užduotis žmogus piešia pagal specialisto sumanytą temą, bet gali ir laisvai. Kuriama 20–30 minučių, ne ilgiau, kad, pasak I. Baltiejienės, kuriant kuo mažiau veiktų loginis mąstymas.

„Po to piešinius – linijas, spalvas, formas, simbolius, siužetą – aptariame. Ne kiekvienas geba žodžiais išreikšti, ką norėjo atspindėti piešiniu, tuomet džiaugiesi bent prakalbinęs žmogų tiek, tiek jis gali ir nori. Piešinio autorius gali gauti atsakymą ir per kitą žmogų: kiekvienas kalba tik tai, ką jaučia ir ką mato piešinyje, bet ne apie patį autorių. Darbų nevertiname ir nekritikuojame. Autorius visuomet yra teisus. Kalbame tik apie save, bet ne apie kitus. Grupėje išlaikome konfidencialumą, nieko neišnešame už jos ribų“, – akcentavo I. Baltiejienė.

Jeigu žmogus pasirenka piešti abstrakcijas, mintį tęsė pašnekovė, bandoma išsiaiškinti, ką reiškia simboliai – per tai žmogus dažnai randa prasmę: tarkim, pavaizduotas žmogus be kojų. Bandoma aiškintis, kodėl. Be kojų negali stovėti, nėra pusiausvyros, esu bejėgis. Galbūt taip jaučiuosi, nes esu nuolatiniame bėgime.

Svarbiausia – santykis ir bendrystė

Spalvos piešiant taip pat turi reikšmės dar nuo antikos laikų: tarkim, raudona turi labai platų reikšmių spektrą – nuo meilės, aistros iki pykčio, neapykantos. „Bet, jeigu vaikas piešia tik juoda spalva, nereikėtų išsigąsti – iš vieno piešinio nieko negalima suprasti ir spręsti apie jo emocinę būklę. Veikia ir buitiniai faktoriai – o gal vaikas tądien tik tą vieną spalvą ir teturėjo, – į kūrybos procesą leido pažvelgti specialistė. – Yra bendros žinios, ką gali reikšti konkrečios spalvos, simboliai. Mūsų tikslas yra ne pasakyti žmogui atsakymą, o skatinti patį atsiverti, kas jam svarbu, užduodant tinkamus klausimus, kad jis pats įsisąmonintų tai, ką nupiešė ir susietų su savo patirtimi.“

Pašnekovės žodžiais, labai svarbu yra žinoti, kam ir kokias tikslais, kokiu gyvenimo periodu žmogus atėjo į dailės terapiją, kuri gali būti ir pavienė – kai žmogus nori geriau pažinti ir auginti save, keisti įpročius, o taip pat tikslinėms ar mišrioms grupėms. „Vienoje grupėje gali būti tikras dalyvių margumynas: tarkim, onkologine liga, depresija sergančių, nerimo, autizmo spektro, adaptacijos sutrikimą turinčių asmenų, būna ir fizinę negalią turinčių žmonių, motina su dukra ir jų sudėtingi santykiai... Buvimas bendrystėje taip pat yra labai svarbus: dailės terapijoje akcentuojamas trinaris santykis – dailės terapeutas, klientas ir kūrybos produktas, per kurį ir vyksta komunikacija“, – sakė specialistė.

Per kūrybinį procesą gali būti ne tik piešiama, bet ir lipdoma, karpoma, kuriami koliažai, o ir dirbama ne vien su dažais, bet ir kitokiomis priemonėmis – moliu, stiklu, veidrodžiu, folija, audiniais, plastilinu, gamtinėmis medžiagomis.

Specialistas – lyg baltas popieriaus lapas

Kasdien susiduriant su nenuspėjamomis žmonių emocijomis ir gebant jas suvaldyti, buvo smalsu sužinoti, kaipgi dailės terapeutas pats tvarkosi su tenkančiu didžiuliu emociniu krūviu kasdieniniame gyvenime.

„Aš turiu būti tarsi baltas lapas, nes į specialistą žmogus projektuoja savo emocijas. Mes, dailės terapeutai, esame susibūrę į draugiją „TerapiArta“, tarpusavyje bendraujame ir dalijamės patirtimi gyvai konferencijose, vasaros stovyklose, taip pat – rengdami intervizijas. Kiekvienas turime ir savo iškrovos būdus: tarkim, aš einu į pirtį, būnu gamtoje, prie jūros, keliauju, meldžiuosi“, – atviravo I. Baltiejienė, patikinusi, kad dailės terapeuto darbe galioja etikos kodeksas, kurio privaloma laikytis.

Kretingiškė I. Baltiejienė jau gana brandžiame amžiuje paniro į šią sritį: anksčiau ji dirbo Visuomenės sveikatos centre, studijavo socialinius mokslus ir savanoriavo onkocentre. Ligi tol neturėjusi jokio rimto sąlyčio su daile, profesorės Liudmilos Lebedevos iš Maskvos buvo pakviesta į kursus, susidomėjo, o po to baigė Sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos reabilitacijos studijų krypties jungtinę Dailės terapijos magistrantūros studijų programą, jai suteiktas sveikatos mokslų magistro laipsnis.

Dailės terapijos pradžia Europoje siejama su anglų menininku Adrianu Hilu (1895–1977), kuris susirgo tuberkulioze ir besigydydamas sanatorijoje piešė ir savo piešiniais padėjo sau išlaikyti psichologinį balansą. Medikai, pamatę jo gydymosi metodą ir sveikimo procesą, paprašė padėti kitiems žmonėms, ypač – grįžusiems traumuotiems iš karo. Jo pastangomis meno terapija buvo įtraukta į sergančiųjų reabilitacijos užsiėmimus, o meno terapijos terminą jis pirmąkart pavartojo 1942 m.. 1945 m. jis parašė knygą „Menas prieš ligą“.