Psichoterapeutė pataria, kaip paruošti vaiką darželiui
Iki trejų metų vaikui geriausia būti namuose, o vėliau jis turėtų pradėti lankyti darželį, teigia „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė vaikų psichoterapeutė daktarė Sigita Lesinkienė. Anot jos, vaikui darželis yra būtinas, nes jis išmoksta savarankiškumo, bet tam vaiką reikia paruošti ir vėliau nesikišti.
– Būna situacijų, kai vaikus prižiūri močiutės ar auklės, bet kalbėkime apie tuos, kurie eina į darželius, kurių tėvai dirba. Kuo darželis naudingas vaikui?
– Vaikui ateina laikas eiti į darželį. Labai svarbu, kad tai tėveliai suprastų ir ramiai jį išleistų, palydėtų. Vaikui naudinga žinoti ir suprasti, todėl reikia pagal jo amžių suprantamai paaiškinti, ko jis į tą darželį eina. Mėgstu vaikų klausinėti – ar žino, ko eina į darželį, kaip jiems atrodo. Girdžiu visokiausių atsakymų ir variantų.
Manau, kad pagrindinis dalykas, ko vaikui reikia išmokti, – būti ir draugauti su kitais vaikais. To einama į darželį. Kartais sakoma – mamytė ir tėvelis eina į darbą, todėl tau darželis bus kaip darbas. Bet, dirbdamas tą darbą, vis tiek turi žinoti, ką turi daryti. Reikia punktelių, ko vaikas ten mokosi, kodėl ten eina. Jam turėtų būti aišku. Tai reikia pateikti, kaip įmanoma žaismingiau ir linksmiau.
Vaikai gali augti ir namuose, prižiūrimi artimųjų ar auklių, bet ypač nuo trejų metų turi atsirasti galimybė vaiko aplinkoje draugauti ir būti su kitais vaikais, atsiskirti nuo tėvelių, išeiti iš tos aplinkos, būti savarankiškam, pačiam tyrinėti aplinką, megzti ryšius, draugystes su kitais vaikais. Kartais vaikams trejų metų riba yra per ankstyva, bet paprastai treji metai jau yra tas amžius, kai turėtume apie tai pradėti galvoti.
– Ar reikia vaikui aiškinti, kad darželis yra reikalingas ir naudingas pačiam vaikui?
– Manau, kad žodis „nauda“ vaikui sunkiai suprantamas. Kaip minėjau, yra manoma, kad nuo trejų metų vaikas jau yra pasiruošęs eiti į darželį. Būna atvejų, kai trejų metų riba yra per ankstyva, reikia truputį lukterti. Kiekvienas atvejis individualus. Jeigu kyla klausimų, reikia tartis, konsultuotis su specialistais.
Manau, kad suaugusiųjų požiūris labai svarbus. Jis turi būti ramus, pasitikintis, geranoriškas darželio atžvilgiu. Tai iš tiesų yra įvykis – vaikas eina į darželį, į kolektyvą. Tai yra pirma jo socializacija. Tėveliai turėtų jam su džiaugsmu sakyti ir aiškinti, kad smagu su kitais vaikais draugauti, žaisti, kartu valgyti, atlikti darbelius.
Siūlyčiau vaikus nuvesti į darželį ir parodyti, ką vaikai ten daro, ką veikia, jeigu yra laiko pasiruošti iki ėjimo į darželį. Vaiko vidinis pasiruošimo procesas būna lengvesnis, kai jis jau yra tai matęs. Žinoma, reikia pagalvoti, kad tuo metu grupėje būtų rami aplinka, kas nors skausmingai neatsiskirtų nuo tėvų ir neverktų. Jeigu vaikai mato ramią, įdomią aplinką, jie paprastai nori draugauti, žaisti su kitais vaikais.
Jeigu vaikui vien mintis, kad jis eis iš namų, yra labai baisi, reikėtų galvoti, kaip jam padėti individualiai, kaip jį padrąsinti. Tinka žaisti įvairius žaidimus, sekti pasakas. Jos nebūtinai turi būti apie vaikus. Gali būti apie gyvūnus, personažus. Galima žaisti ar pasakoti, kaip jie eina į lapiukų ar meškiukų mokyklą ir kas ten vyksta. Vaikas tada turi galimybę išžaisti ir savo baimes, ir neaiškumus. Jis gali pasirepetuoti, kaip kokiose situacijose tie gyvūnėliai reaguoja. Apie tai galima piešti, žaisti kartu su vaiku, kalbėtis.
Siūlyčiau pasikalbėti su broliais ar sesėmis, ypač vyresniais. Kartais jie iš savo nesupratimo arba paaugliško juokavimo prišneka dalykų, kurie vaikui, ikimokykliniame amžiuje turinčiam simbolinę, magišką vaizduotę, gali būti labai baisūs.
– Ne visada tėvai gali būti su vaiku iki trejų metų. Kaip vertinate darželius-lopšelius? Kaip darželiui parengti mažesnį vaiką?
– Sakyčiau, kad mūsų visuomenėje šie dalykai mažai tyrinėti. Galima matyti sėkmingai apsipratusių mažesnio amžiaus vaikų, tačiau teko dalyvauti tarptautinėje diskusijoje, kurioje buvo apžvelgiami tyrimai. Tarptautiniu sutarimu nustatyta, kad, vaikams augant įvairiose šalyse, raidos riba, kai vaikui jau reikia eiti į darželį, yra treji metai. Dveji metai ar dveji su puse yra tas laikas, kai vaikui sunkiau atsiskirti nuo mamos.
Mano patarimas, jeigu tik įmanoma, iki trejų metų vaiką laikyti namų aplinkoje. Jam tai būtų geriau. Jeigu aplinkybės neleidžia, reikia dėti visas pastangas, kad apsipratimas darželyje būtų kaip įmanoma sklandesnis ir sėkmingesnis. Jeigu tėveliams reikia dirbti, galima prašyti šeimos pagalbos (pavyzdžiui, senelių) ar samdyti auklę. Būtų geriau, kad vaikas būtų namų aplinkoje. Jį gali ateiti prižiūrėti kiti žmonės, jeigu tėveliai dirba, bet reikia, kad vaikas iš namų aplinkos iškeliautų po trejų metų.
Kiti vaikai tai padaro net ir vėliau. Treji metai – apatinė riba. Jeigu vaikas labai neverkia ir nesiskundžia, tai dar nereiškia, kad jam viskas gerai. Tokių tyrimų su vaikais daroma mažai, bet streso hormono – kortizolio – kiekis būna labai padidėjęs pas tuos vaikučius, kurie į darželį nuvedami anksčiau. Jie būna labai įsitempę, patiria daug neramumo. Kartais susilpnėja imunitetas, nes reikia labai daug jėgų apsiprasti. Jie pradeda sirgti įvairiausiomis ligomis.
– Štai kodėl sakoma – tik nuvedžiau vaiką į darželį, o jis jau serga?
– Taip, tai rodo, kad apsipratimas jam yra per sunkus. Gali būti, kad pats vaikas labai jautriai reaguoja arba jam eiti į darželį yra per anksti. Jeigu tai vyksta iki trejų metų, jam yra per anksti, bet yra vaikų, kurie sėkmingai apsipranta, būdami ir jaunesni.
Kai kurie tėveliai mano, kad vaikui reikia pasakyti, jog jo ateis pasiimti. Juk visi tėveliai sako – mes ateisime. Suaugusiam aišku, kad dabar yra pietų metas arba kad vaikai eis į lauką, o vaikui pirmas dienas neaišku, kada kas vyksta, kaip viskas būna. Mano patarimas – vaikui suprantamai paaiškinti eiliškumą. Tai gali būti daroma piešiniu: jis valgys, žais su vaikais, jie sės prie stalo ar eisi į lauką, miegos miegelį, o tada ateis tėveliai ar viskas vyks kažkaip kitaip. Matydamas vaizdą, kaip viskas vyksta realybėje, vaikas gali tą piešinuko dalį užbraukti ar nuimti. Kai yra keli punktai, jam tampa aiškiau, jis žino, kada ateis tėveliai.
– Ar tiesa, kad žmogaus gyvenime yra keli etapai, kurių vienas – darželis, ir, jei žmogus nepraeina visų etapų, jis negali tinkamai pasiruošti savarankiškam gyvenimui?
– Tikrai patarčiau. Manau, kad darželis, pirmoji socializacija, vaikui yra labai svarbi. Juk žmogus – sociali būtybė. Lankydamas darželį, kolektyvą, vaikas išmoksta būti tarp kitų vaikų, bendrauti. Jeigu jis yra reguliatorius, kuris mėgsta visada laimėti, juk kitiems nepareguliuosi. Kiti vaikai pradės sakyti – darome kitaip, reikia tartis, derėtis. Tada vaikams sunku, jie būna linkę nedraugauti, pyktis. Susipykus reikia išmokti susitaikyti. Kiti vaikai labai pasiduoda reguliavimui ir klauso, bet ateina momentas, kai jie patys pradeda sakyti savo nuomonę. Reikia pabūti įvairiose rolėse, pyktis ir taikytis.
Dar norėčiau patarti – tikrai darželyje esu mačiusi, bendravusi su tėveliais, kurie būna labai įsijautę į tai, kas vyksta tarp vaikų. Jie jaučiasi atsakingi už tai, kad, pavyzdžiui, vaikai susimuša. Prileiskite prie savęs mintį, kad jie tikrai susimuš, susipyks, pasikumščiuos, jiems reikės susitaikyti, jie ko nors nepasidalins. Jiems reikės mokytis, kaip tai išspręsti patiems arba tai padaryti padės auklėtojai, bet ne tėveliai.
Būna labai keista klausyti, kai tėvai ištisas valandas aptarinėja situacijas, kuriose nei buvo, nei jas matė, bet jaučiasi už tai labai atsakingi. Reikia paleisti vaiką ir pasitikėti kolektyvu grupėje, reikia pasitikėti, kad auklėtojos sureguliuos situaciją. Patys vaikai turi išmokti ir dalintis, ir susitaikyti. Kartais nepasiseks, nuskriausi kitą, o kartais būsi nuskriaustas, bet vis tiek reikės mokytis ir draugauti, ir tartis. Pabuvimas įvairiose rolėse kartais labai svarbus.
Vaikams, kurie į mokyklą atkeliauja, nepabuvę kolektyve, yra sunkiau pritapti, draugauti, megzti draugystes, priimti greitus sprendimus įvairiose situacijose, bendraujant ir bendradarbiaujant. Manau, kad darželis yra pagrindinė draugystės, bendravimo su kitais mokykla. Yra požiūris – kam tas kolektyvas, aš geriau saugosiu savo vaiką. Kiek gali gyvenime jį prisaugoti? Tai yra suaugusiųjų požiūris, kuris perduodamas vaikui, – aplinka ir kiti žmonės gal nelabai reikalingi, gal nereikia su jais bendrauti. Juk vaikas sugeria aplinkinių požiūrį.
Mūsų visuomenėje ir žiniasklaidoje pasigendu gražios, palaikančios informacijos apie darželius, jų gyvenimą. Ką mes girdime? Kad trūksta vietų arba kad pastatė naują darželį. Kartais būna reportažai, kaip kas nors darželyje apsinuodijo. Tai pažiūrėję, vaikai gali visko prisigalvoti. Reikėtų dažniau rodyti, kad jiems ten įdomu, gražu ir gera, kad jie ten užsiima įdomiomis veiklomis.
– Kaip pasirengusios auklėtojos? Ar jos tinkamai reaguoja, ypač tomis pirmomis dienomis?
– Būkime optimistiški ir manykime, kad Lietuvoje yra įvykęs stebuklas ir visos auklėtojos yra geranoriškos, moka, gali ir labai nori išspręsti visas bėdas. Supraskime, kad kyla sunkumų ir vaikams, ir suaugusiems. Kartais nežinai, kaip reaguoti, todėl ieškai sprendimų. Kartais, vaikui bandant apsiprasti, reikia individualios pagalbos.
Per paskutiniuosius dešimt metų Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo įstaigose vadinamoji buvimo su vaikais kokybė gerėja. Auklėtojams vykdomi įvairūs mokymai. Darželio svarba tikrai pabrėžiama. Aiškinama, kad ne šiaip vaikas eina truputį pažaisti. Tai yra prilyginta ugdymo įstaigoms, auklėtojoms keliami reikalavimai. Tikrai anksčiau buvo darželių, kur į viską reaguodavo daug paprasčiau ir nesigilindavo į situacijas. Dabar yra tie laikai, kai auklėtojos gilinasi, mokosi, ieško. Manau, kad labai svarbu kartu su tėveliais (ypač, kai vaikui sunku apsiprasti) ieškoti bendrų sprendimų ir bendradarbiauti su auklėtojais.
Alvyda Bajarūnaitė, Ramūnas Grumbinas,
Susiję straipsniai
