Psichologės žinutė „piktųjų dvasių apsėstų vaikų“ tėvams(1)
Užėjus į vieną iš mamų forumų, mano akį patraukė štai maždaug toks skelbimas: „Gal kuri iš mamų žino gerą vaikų užkalbėtoją?“. Nors klausimo autorė daugiau diskusijoje nedalyvavo ir nesidalino jai kylančiais sunkumais, kitos mamytės intensyviai komentavo, dalinosi patirtimi ir patarimais. Vienos dalinosi raminančių vaistažolių receptais nuo išgąsčio, kitos burtais su vandeniu ar druska nuo nužiūrėjimo ir kitų negandų. O žolė, kaip ir burtai, labai sudomino mamytes. Toliau pasipila bioenergetikų pavardės. Jaučiu, kaip skaitant tuos komentarus viduje kyla daug prieštaringų jausmų ir minčių, kurių viename komentare tikrai nesugebėsiu sudėlioti, todėl nusprendžiau parašyti šią žinutę visoms mamoms, kurios susiduria su sunkumais auklėdamos savo vaikus.
Kuo gi ypatingi apsėsti vaikai?
Viena iš mamų dalinasi, jog jos 4 metukų vaikas būna irzlus ir piktas, mamos neklauso, rėkia, kartais labai myli savo mažesnį broliuką, o kartais jį labai skriaudžia, muša. Mama bando spręsti situaciją iš pradžių kalbėdama su vaiku, vėliau kreipdamasi į gydytojus, kurie išrašo vaikui raminamųjų. Tačiau jie nepadeda. Vaiko elgesys ir toliau tik blogėja ir mama pagalvoja, galbūt jis yra apsėstas. Viena iš mamų bando raminti, jog toks elgesys yra normalus šio amžiaus vaikui, tačiau kita siūlo imtis burtų su druska, kuri neva ištraukia visą blogį. Pastarosios patarimas suteikia mamai daugiau vilčių nei mintis apie tai, jog vaiko elgesys yra normalus. Nusprendžiau pristatyti šį atvejį, nes greičiausiai toms, kurios turi panašaus amžiaus ir mažesnį vaiką, ši situaciją labai artima.
Suprantama, kai vaikas elgiasi neadekvačiai ir visiškai neklauso tėvų, kyla daug bejėgiškumo jausmų. Gydytojas paprastai rūpinasi mūsų fizine sveikata ir gaila, kad iki šiol yra gydytojų, kurie pamatę vaiko psichologinius sunkumus jam išrašo raminamųjų, kurie turi tik trumpalaikį slopinantį poveikį, vietoj to, kad šeimą nukreiptų į šeimos ar vaikų psichologą. Taigi pagėrus žolelių problema taip ir lieka neišspręsta, netinkamas vaiko elgesys kartojasi. Kai kurie tėvai nusprendžia patys kreiptis į psichologą, tačiau dalis tėvų pagalvoja, kad jų vaikas nenormalus, apsėstas. Pasitelkia į pagalbą įvairius mistinius ritualus ar kreipiasi į bioenergetikus, šamanus. Paprastai ritualai reikalingi mūsų pačių nerimui sumažinti. Ar jie padeda vaikui, kuris savo netinkamu elgesiu bando jums pranešti svarbią žinią apie tai, kaip jis jaučiasi? Mano galvoje sukasi tik vienas paaiškinimas: galbūt tai padeda nebent tuo, kad vaikas turės kiek ramesnę mamą, galvojančią, kad jos vaikas tapo „normaliu“, ir galbūt tai turės įtakos jo pokyčiams. O gal turite dar paaiškinimų? Mielai juos išgirsčiau. Žinoma kiekvienas turime pasirinkimo laisvę. Tačiau skaitydama komentarus išsigandau, kai iš beveik šimto komentarų nebuvo nei vieno, kas patartų kreiptis į psichologą. Todėl norisi garsiai priminti ir apie egzistuojančią tokią galimybę.
Apie psichologus, baimę, gėdą ir pagalbą…
Žinia, kad vaikui ar šeimai reikalinga psichologo pagalba, tėvams gali kelti daug prieštaringų jausmų. Nors su psichologais susiję mitai ir stereotipai po truputi griaunami, kartais tėvai vis dar bijo, kad, pavyzdžiui, psichologas kiaurai pamatys visas jų šeimos problemas, dėl ko jiems bus labai gėda. O kartais ir pati sąvoka „psichologinės problemos“ atrodo gąsdinanti, nes nėra iki galo apibrėžta, suprantama. Kai kažkas skauda, išgeriame vaistų nuo skausmo, kai pykina – vaistų nuo pykinimo. Bet vaistų nuo vaiko pykčio, rėkimo, tėvų neklausimo nėra. O gal yra?
Ne ne, aš tikrai ne apie diržą!
Kartais tėvai vengia kreiptis į psichologus, nes abejoja jų pagalbos efektyvumu. O kartais supranta, kad turės keistis ir patys ir tas taip pat gąsdina, kelia pyktį, nes tam nėra laiko, nes čia vaiko problema. Tačiau juk kai kalbame apie šeimą, joje kylančius sunkumus, bandant juos spręsti kiekvieno šeimos nario indėlis ir pokytis neišvengiami. 3-4 metų vaikas ima kurti ryšius su bendraamžiais, su tėvais, jis jau gali išreikšti savo poreikius, tačiau dar neturi gebėjimo konstruktyviai reikšti pyktį, susierzinimą. O šie jausmai, kuriant santykius ir būnant tarp žmonių yra neišvengiami. Klausiate, kaip to išmokyti? Atrodo, pasinaudojote visais internete ar kitur rastais receptais kaip auklėti vaikus, kaip kovoti su ožiukais ir pan. ir niekas nepadėjo? Nenusiminkite. Tiesiog kartais atsitinka taip, kad patarimai ne visuomet suveikia, nes yra kažkas dar, kažkas, ko galbūt nepavyko pamatyti dėl nuolat apimančių beviltiškumo ir nusivylimo jausmų. Štai čia psichologas ir galėtų padėti. Padėti jums išbūti su kylančiais jausmais, pažinti jūsų vaiką ir kartu ieškoti, kaip galima būtų išspręsti kylančius sunkumus.
Ta pati istorija, bet pagrindinis herojus - Jūs…
O dabar įsivaizduokite: žmona barasi su vyru. Ji jaučia, kad jis jos nesupranta, negirdi, ji ima rėkti, pyksta, daužo lėkštes, jei nepadeda - pereina prie puodelių. Gal kažkas iš išvardinto jums tiko? O gal prisimenate situaciją, kai elgiatės taip, jog iš šono žmonės tikrai galėtų pagalvoti: „Turbūt ją velnias apsėdo“. O jei taip pagalvoja ir vyras... Tuomet vietoj gėlių kitą dieną ji gauna džiovintų raminančių žolelių, jei tas nepadeda, vieną naktį vyras ateina su kilogramu druskos, kuri ištrauks piktąsias dvasias, o jei ir tas nepadės, ves ją pas energetiką. Ir žmonos čia nieks neklausia, nori ji to, ar ne. Kaip jums toks scenarijus? Jei šioje situacijoje neatpažinote savęs, turbūt turite puikius emocijų valdymo įgūdžius ir gebate konstruktyviai spręsti kylančius sunkumus. Jūs galbūt turite, bet jūsų vaikas to dar tik mokosi. Padėkite jam to išmokti, o jei ir toliau kyla sunkumų, nepamirškite, kad galite kreiptis ir į psichologus.
Julija Kozlovskaja, vaikų ir paauglių psichologė
Susiję straipsniai
