Slaugytoja: „Traumos žmones lydi ištisus metus“

Dažnai manoma, kad, pasibaigus žiemai ir nutirpus sniegui, medikams sumažėja darbo. Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Ortopedijos traumatologijos centro bendrosios praktikos slaugytoja Asta Statkutė šį mitą paneigia. Jos teigimu, traumos žmones lydi ištisus metus, todėl sunkaus ir atsakingo darbo niekada nestinga. Per dvidešimt aštuonerius darbo metus slaugytoja spėjo sukaupti nemažą patirtį, pelnyti pacientų dėkingumą, kolegų pasitikėjimą. 

Keitėsi ir priemonės, ir technologijos

Apie mediko profesiją Asta žinojo nuo vaikystės. Jos močiutė ir mama dirbo ligoninėje. Neretai tekdavo apsilankyti pas mamą darbe, pamatyti medikų darbą iš arti.

Vaikystėje ji buvo linkusi į meną, lankė šokius ir rimtai galvojo su tuo susieti savo ateitį, galiausiai medicina nugalėjo.

Nors pati Asta įkvėpimo sėmėsi iš mamos ir močiutės, jos pačios šeimoje ketvirtosios medikų kartos tikriausiai nebus. Asta augina dvi dukras. Vyresnioji Živilė jau baigė kompiuterinio grafikos dizaino ir komunikacijos studijas, o jaunėlė Gintarė dar mokosi gimnazijoje, sportuoja, muzikuoja ir medicinos mokslų rinktis neketina.

Baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, jauna specialistė tvirtai žinojo, ko nori. Asta nusprendė pasilikti studijų mieste, kurį pamėgo. Gavusi slaugytojos diplomą darbo paiešką pradėjo nuo RŠL. Tais laikais slaugytojų trūkumo ligoninėje nebuvo, tad teko palaukti net kelis mėnesius. Darbo vieta atsirado Ortopedijos traumatologijos skyriuje. Nors šis skyrius reikalauja itin daug fizinių bei emocinių jėgų, būtent tai jaunąją slaugytoją ir žavėjo, greitai pritapo ir prie kolektyvo. Astą į darbą priėmusi vyresnioji slaugos administratorė Irena Jucienė šiame skyriuje sėkmingai dirba iki šiol.

Per A. Statkutės darbo metus medicinos pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Slaugytoja prisimena laikus, kai dar studijuojant teko mokytis dirbti su daugkartinėmis adatomis ir švirkštais, bet pradėjus dirbti skyriuje to nebereikėjo, nes jau buvo naudojami vienkartiniai.

Per daugelį darbo metų atsirado naujų darbo priemonių ir įrangos, palengvinančios medikų darbą (vienkartiniai intraveniniai kateteriai ir vakutaineriai, kompiuteriai, oro kondicionieriai, elektroniniai pacientų gabenimo vežimėliai ir daug kitų).

Darbo kasdienybė: nuo gipso iki žmogiškos užuojautos

Šiandien skyriaus specifika pasikeitusi. Anksčiau čia būdavo daugiau planinių ligonių, o dabar dominuoja skubios pagalbos reikalingi pacientai. Dažniausiai atvykstama dėl sunkių traumų, nudegimų ar nušalimų, o sąnarių protezavimas išlieka viena pagrindinių planinių procedūrų.

Slaugytojos atlieka begalę procedūrų: gipsuoja, keičia tvarsčius, atlieka perrišimus, leidžia vaistus į raumenis ar veną, dalina tabletes, matuoja gliukozės kiekį, rašo kardiogramas, ima kraujo ir šlapimo tyrimus, žaizdų pasėlius bei palaiko tvarką skyriuje.

Asta pabrėžia, kad Ortopedijos-traumatologijos centre viskas laikosi ant stipraus komandinio darbo tradicijų, nes nei gydytojai, nei slaugytojai, nei slaugytojų padėjėjai, nei kitas aptarnaujantis personalas vieni be kitų negalėtų funkcionuoti.

Šiame darbe netrūksta ir socialinių iššūkių. Neretai pacientai atvežami be asmens dokumentų, neturi rūbų. Tokiais atvejais į pagalbą pasitelkiamos ligoninės socialinės darbuotojos. Kartais tenka ieškoti artimųjų, pacientai ligoninėje praleidžia ne vieną mėnesį. Per tiek laiko medikai labiau juos pažįsta, dažnas pasipasakoja savo gyvenimo istorijas.

„Visi žmonės skirtingi. Vienas mėgsta pasikalbėti, kitas – uždaresnis. Būna ir piktų, ir nelaimingų pacientų. Mes juos suprantame, juk atvykę čia jie kenčia didžiulį skausmą. Stengiamės, kad visi liktų patenkinti, nors ne visada pavyksta“, – patirtimi dalijasi medikė.

Traumos neturi sezoniškumo, keičiasi tik jų pobūdis

Bendrosios praktikos slaugytoja A. Statkutė griauna populiarų mitą apie „sezoninį“ traumatologų darbą. Traumos tiesiog keičia savo formą pagal kalendoriaus lapelį: žiemą dominuoja nušalimai, dėl paslydimų ir griuvimų ištinkančios traumos.

Vasarą daug dažnesnės autotransporto ir motociklų avarijos, krentama nuo paspirtukų ir dviračių, patiriamos sunkios traumos genint medžius, krentant nuo kopėčių, pastolių, neatsargiai dirbant su žoliapjovėmis ir kitais darbo įrankiais.

Slaugytoja įsitikinusi, kad šiame darbe reikalingas pašaukimas stiprios asmeninės savybės, žmogiškumas, atjauta... Reikia besąlygiško atsakomybės jausmo ir meilės savo darbui.

Ji neslepia, kad šiame darbe pasitaiko ir nesklandumų. Tačiau darniame ir draugiškame kolektyve kiekviena smulkmena yra analizuojama ir aptariama, siekiant suprasti, išsiaiškinti, ką kitą kartą galima būtų atlikti geriau. Ši nuolatinė komandos parama, patirties perdavimas jaunimui ir abipusis mokymasis leidžia bendrosios praktikos slaugytojai Astai Statkutei jau daugelį metų išlikti ištikimai šiai sunkiai, bet be galo jai prasmingai profesijai.