Privati ar biudžetinė medicina: kuri geresnė?(3)

Lietuvoje prasidėjo labai negeras ginčas – kas geriau: ar privatus, ar biudžetinis. Jis tuo blogas, kad nukreipia dėmesį nuo klausimo esmės ir verčia kapstytis nereikalingose detalėse. Privatūs gydytojai ir gydymo įstaigos daromi nusikaltėliais, kurie pretenduoja į valstybės pinigus. Situacijos idiotiškumas taptų akivaizdus, jei palygintume duonos kepimą su medicinos paslaugomis. Kuri kepykla geresnė: privati ar biudžetinė? Akivaizdi nesąmonė, ar ne? O dabar klausimas, kuri gydymo įstaiga geresne: privati ar biudžetinė? Ar tai ne toks pat klausimas?

Kepyklos tikslas – kepti gerą duoną, o gydymo įstaigos tikslas – teigti gydomąsias paslaugas. Ar svarbu, koks tai teikėjas, jo nuosavybės forma. Akivaizdu, kad ne. Svarbu, kad jos būtų reikalingos ir kokybiškos, t. y. geros. Dar vienas melagingas argumentas yra tas, kad be pinigų pas privatininką nieko negausi. O kaip duonos parduotuvėje? Ten nemokamai dalija? Alkanų yra visuose didesniuose miestuose, o kai kur ir kaimuose. Nemokamų biudžetinių parduotuvių kažin kodėl niekas nesteigia. Nors Konstitucijoje nėra teisės mirti badu.

Privačios medicinos įstaigos atsirado nelygiavertės konkurencijos sąlygomis: biudžetinės gydymo įstaigos „paveldėjo“ pastatus, patalpas, įrangas, kadrus ir t. t. Sakyti, kad jos neįdėjo nieko savo – tai meluoti, dergti tuos, kurie negailėjo savo lėšų naujam verslui. Ir dabar valstybės biudžetas palaiko vieną sektorių ir bemaž nepalaiko kito. Nemanau, kad tai daroma sąmoningai, bet tai panašu į biudžetinės televizijos išlaikymą – kokybė bloga, o pinigus ryja kaip gera.

Rinkos ekonomika gana greitai atskleidžia vienos ar kitos srities trūkumus. Akivaizdu, kad biudžetinė medicina nėra gerai organizuota. Privačios įstaigos padaro tą patį darbą mažesnėmis sąnaudomis, išlaikydamos tą pačią kokybę, o kartais ir pagerindamos paslaugą. Aš jau nekalbu apie kliento ir darbuotojų santykius: privačiose jis dažniausiai geresnis. Pasaulinė geresnių sveikatos sistemų patirtis rodo, kad reikalingos abi struktūros. Viena iš jų garantuoja būtinąsias paslaugas, kita rodo, kur yra neefektyvių dalių. Ateityje sveikatos paslaugos plėsis, lėšos tam augs, todėl „protingos“ valstybės tam ruošiasi. Anglijoje prieš penkerius metus prasidėjo sveikatos sistemos reforma, kuri, pagal planą, truks apie dešimt metų. Privačių medicinos įstaigų funkcijos plėsis, biudžetinių kiek mažės. Todėl leidžiu sau daryti nedidelę išvadą – nepulkim naikinti to, kas yra, gerai pasverkim. Nes galime sunaikinti tai, kas jau yra gerai.

Dr. Vytautas Valevičius