Priklausomybės ligų centrų perdavimas ministerijai – tik neesminis žaidimas figūrėlėmis?(6)
Priklausomybės ligų centrai (PLC) iš savivaldybių globos perduodami Sveikatos apsaugos ministerijos žinion. Vienus centrus ši žinia nuteikia itin optimistiškai, bet vienas iš tokių centrų pradininkų Lietuvoje Aleksandras Slatvickis tvirtina – tai tik prasmės neturintis figūrėlių dėliojimas lentoje.
Kai kuriuos optimizuos
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ministro padėjėjas Julius Naščenkovas, „Vakarų Lietuvos medicinai“ pasidomėjus, ar tapę pavaldūs ministerijai centrai sulauksią didesnio finansavimo, atsakė nekonkrečiai: „Visada turime tikslą užtikrinti stabilią jų veiklą. Bus atliekamos jų veiklos analizės ir pan. Iš tiesų situacija centruose keičiasi. Vieni dirba visa apimtimi, o kitų veiklos apimtis gali teikti keisti – ministras yra apie tai užsiminęs“.
Paprašytas patikslinti, kurie centrai, ministro manymu, darbo turi per mažai, J. Naščenkovas neatsakė.
Nuteikia optimistiškai
Tačiau „Vakarų Lietuvos medicina“ primena skaitytojams, kad dar prieš kelis mėnesius buvo paminėti Panevėžio ir Šiaulių priklausomybės ligų centrai. Tiesa, vos viešai paskelbus šią informaciją, Panevėžio PLC suskubo patikslinti ministerijai anksčiau pateiktą netikslią informaciją apie savo veiklą. Centro vyriausioji gydytoja Neringa Šinkūnienė portalui pasakojo, kad sureagavus į netikslios informacijos pagrindu viešai ministro skelbiamus pareiškimus Vytenis Povilas Andriukaitis buvo pakviestas įstaigą apžiūrėti iš arti. Prieš gerą mėnesį čia lankęsis ministras vadovei palikęs itin teigiamą įspūdį, todėl ji turinti vilčių, jog centras tikrai nebus uždarytas. Tuo labiau kad Panevėžyje net nėra psichiatrijos ligoninės, kuriai būtų galima perduoti šių paslaugų vykdymą. „Ministras man labai patiko „kaip žmogus“, labai daug klausinėjo, lindo į palatas – buvo matyti, kad iš tiesų domisi, nori suprasti padėtį, o ne vien užsidėti pliusą dėl vizito. Ir buvo kaip ir pažadėta spręsti problemas. Todėl aš labai optimistiškai nusiteikiau. Bent jau kol kas. Viltis visada žlunga paskutinė“, - kalbėjo panevėžietė. Tiesa, N. Šinkūnienė užsiminė, kad didesnio finansavimo galima būtų tikėtis sulaukus dar ir kito žingsnio – centrus pavertus viešosiomis įstaigomis.
Panevėžio miesto taryba jau yra pritarusi Panevėžio PLC perdavimui ministerijai – šiuo metu procesas jau vyksta.
Klaipėdos PLC perdavimo SAM klausimas vakar jau irgi pajudėjo iš vietos. Klaipėdos miesto savivaldybės gydytoja Janina Asadauskienė „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė, kad savivaldybė iš tiesų tokiu būdu atsikratytų naštos rūpintis įstaigos išlaikymu. Vis dėlto valdininkė pritarė N. Šinkūnienei, kad pačiam centrui aktualiausias virsmas iš biudžetinės įstaigos į viešąją.
Trečdalį nukreipia į psichiatrines ligonines
Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus dr. Emilio Subatos teigimu, jo vadovaujamos įstaigos perdavimą ministerijai Vilniaus miesto taryba planavo svarstyti gegužės 8 d., bet klausimą nukėlė gegužės 29 dienai. „Bet ministras Andriukaitis jau padarė sprendimą – skyrė mums papildomai 1 mln. litų, kad galėtume dar išgyventi 3 mėnesius. Ir manau, kad centrui tikrai bus naudingiau, jei jis bus perduotas ministerijai. Gal tada ministerija bus linkusi mus labiau saugoti, jaus atsakomybę, kad būtume kuo mažiau sužaloti metų pabaigoje“, - mintimis dalijosi E. Subata.
Vis dėlto direktoriaus optimizmą nusmelkia skaudi realybė – bent jau Vilniaus krašte nuo priklausomybės alkoholiui kenčiančių žmonių gydoma mažiau, nors dėl pagalbos jų kreipiasi kone daugiau. Dėl sumažėjusio finansavimo Vilniaus PLC priima trečdaliu mažiau pacientų, nors skyrius laiko pustuščius. Vietoj planuotų 28 tūkstančių lovadienių per metus įstaiga numatė 18 tūkstančių. O tam trečdaliui pacientų siūlo vykti į psichiatrijos ligonines. Tiesa, jose žmonės priimami tada, kai jau išsivysto alkoholinė psichozė. „Paradoksas, bet norėdamas sulaukti profesionalios pagalbos žmogus turi gerti tol, kol jam užeis alkoholinė psichozė, - apie susidariusią situaciją kalbėjo centro vadovas. – Nors šiais, Sveikatos metais, priešingai, tikėtumėmės tokių paslaugų plėtimosi, kad gydymas nuo priklausomybių užkirstų kelią savižudybėms, buitiniams konfliktams, mirtimis nuo išorinių traumų ir pan.“
E. Subata atkreipė dėmesį, kad Priklausomybės ligų centrai reikalingi būtent mažas ir vidutines pajamas gaunančiai visuomenės daliai, kuri labiausiai ir kenčia nuo priklausomybės alkoholiui. Labiau pasiturintys pacientai gali į namus išsikviesti privatų toksikologą ar nuvykti į privačią įstaigą išsiblaivyti.
Ne tas receptas
Priešingai nei kolegos, pirmasis Klaipėdos PLC vadovas Aleksandras Slatvickis naujovėse neįžvelgia nieko pozityvaus: „Įstaigos perdavimas – techninis klausimas. O kas nuo to pasikeis? Atsakykite, ar steigėjui esant už 300 km valdymas nesuprastėja? Aišku, man kas nors paprieštarautų – juk dabar aukštos technologijos, elektroninis paštas ir pan. Tačiau pokalbį tęskime nuo priklausomybės ligų centrų istorijos. Iki 2000 m. Lietuvoje veikė tik 2 centrai – Vilniaus ir Klaipėdos. Kituose miestuose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje – veikė specialieji padaliniai. Dėka Lietuvos priklausomybių psichiatrijos asociacijos, kurios tuometis prezidentas – E. Subata, centrai įsikūrė ir šiuose miestuose, bet nuo pat jų gyvavimo pradžios finansavimo buvo skiriama per mažai, nors negyvenome kaip inkstas taukuose ir Vilniaus bei Klaipėdos centrai“.
A. Slatvickio teigimu, jau seniai „užkulisiuose“ netilo diskusijos, ką daryti su visais priklausomybės ligų centrais – kam atiduoti, prie ko prijungti ir pan. Mat ir tada jau trūko specialistų. „Bet nereikia ieškoti ypatingų vaistų nuo PLC merdėjimo. Ar juos perduosime Jungtinių Tautų, ar Pasaulio sveikatos organizacijoms, bet niekas nepasikeis, jei jiems nebus skirtas didesnis finansavimas. Jeigu jų slaugytojos gauna tik keliasdešimčia litų didesnį už minimalų atlyginimą, o gydytojai psichiatrai – 1600 litų popieriuje. Žinoma, kas nors gali aiškinti: pasižiūrėkite, kokios jų algos, bet nepaaiškins, iš ko jos susideda; kad gydytojas dirba pusantro etato, kad gauna priedus. Ar bereikia komentuoti Klaipėdos PLC situaciją, kai vietoj 7 gydytojų dirba 3, kurių amžiaus vidurkis viršija 70 metų?!“ - kalbėjo psichiatras.
Straipsnio autorei perdavus SAM ministro padėjėjo J. Naščenkovo žodžius apie būsimą kai kurių priklausomybės ligų centrų optimizavimą, A. Slatvickis tokį požiūrį prilygino dviejų arklių auginimui, kai vienas šeriamas normaliai ir turi sveikatos bei jėgų dirbti, o kitas laikomas pusbadžiu: „Galų gale nusprendžiam pastarąjį „optimizuoti“ – odą nulupti ir gal dar kokį rankinuką iš jos pasiūti. O priklausomybių gydymas kainuoja daug pigiau nei jų pasekmių. Žinoma, kiekviena žinyba kalba apie savo svarbą – policija, pedagogai ir kt., - bet priklausomybės ligų psichiatrijos atžvilgiu yra itin ryškiai išreikšta diskriminacija. Jau pribrendo krizė. O centrų perdavimas ministerijai – tik figūrėlių dėliojimas ant lentos, nepriimant jokio esminio sprendimo. Priklausomybės ligų centrų veiklos pradžioje padarėme labai daug, buvome gerbiami ir žinomi užsienyje, dirbome negaudami nė lito, tik vedami entuziazmo. Tačiau entuziazmo nebepakanka. Kas nors gali man užduoti klausimą: „O iš kur gauti pinigų?“ Atsakyčiau kolegos iš Šiaulių Elmanto Zeverto žodžiais: „Yra akcizai, kuriuos valstybė surenka iš alkoholio ir tabako pardavimų. Būtent šios prekės ir sukelia daugiausia priklausomybių. Atiduokite priklausomybės ligų centrams nors kažkiek iš jų“.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
