Prieširdžių virpėjimas: kas tai per liga, kaip ji gydoma?

Klausimas. Kokia liga yra prieširdžių virpėjimas, kokios tos ligos priežastys? Kaip tokia liga gali būti gydoma? Zenonas, 55 m.

Reklama

Atsako gydytojas kardiologas dr. Arūnas Maksvytis

Prieširdžių virpėjimas - tai būklė, kai širdies plakimas tampa netolygus ir neretai pernelyg dažnas, viršijantis 100 kartų per minutę.

Prieširdžių virpėjimas gali būti skirstomas pagal tai, kaip jis prasideda ir kiek trunka. Paroksizminiu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kuri atsiranda ir praeina pati savaime, be jokio gydymo, per 48 valandas. Persistuojančiu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kuri tęsiasi ilgiau nei 7 dienas (arba trumpiau, jei yra aktyviai gydoma). Permanentiniu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kada prieširdžių virpėjimo nebepavyksta nutraukti ir jis tęsiasi nuolat.

Prieš gydant prieširdžių virpėjimą nustatoma galima prieširdžių virpėjimo priežastis. Jei priežastis nustatoma ir įmanoma ją pašalinti - nereikia ir atskiro gydymo. Pvz., jei prieširdžių virpėjimo priežastis - padidėjęs skydliaukės aktyvumas, normalizavus skydliaukės veiklą, nebesikartoja ir prieširdžių virpėjimas.

Jei priežasties nustatyti neišeina, skiriami vaistai, reguliuojantys širdies ritmą bei širdies susitraukimų dažnį, taip pat vaistai, užtikrinantys kraujo krešėjimo sumažėjimą ir taip padedantys išvengti insulto. Taip pat taikomos gydomosios procedūros - elektrinė kardioversija (elektrošokas), rečiau - kateterinė abliacija, ir, jei būtina, elektrinio širdies stimuliatoriaus implantavimas.

Vaistai, vartojami esant prieširdžių virpėjimui, vadinami antiaritmikais. Jais gali būti atkuriamas ir palaikomas širdies ritmas, taip pat reguliuojamas širdies plakimo dažnis tiek esant prieširdžių virpėjimui, tiek atkūrus normalų ritmą. Antiaritminių vaistų parinkimas priklauso nuo daugelio dalykų: kokios gretutinės ligos nustatytos, koks galimas šalutinis poveikis, kaip pacientas reaguoja į konkretų parinktą vaistą.

Antiaritminiai vaistai gali turėti įvairių šalutinių poveikių, tai reikėtų aptarti su gydytoju.

Sergant prieširdžių virpėjimu paprastai skiriami ir kraujo krešėjimą mažinantys vaistai. Jie yra labai svarbūs, ypač jei pacientui prieširdžių virpėjimas yra nebenutraukiamas ir jo rizika susirgti insultu yra didelė. Gydymas krešėjimą mažinančiais vaistai paprastai pradedamas nuo varfarino. Šio vaisto veikimas priklauso nuo daugelio dalykų - jis sąveikauja su daugeliu kitų vaistų ir su daugeliu maisto produktų, todėl varfarino poveikis gali labai kisti. Varfarino vartojimo instrukcijoje yra sąrašas vaistų ir maisto produktų, darančių didžiausią įtaką varfarino veikimui. Vartojant varfariną, reiktų vengti alkoholio vartojimo, nes kyla kraujavimo pavojus.

Siekiant užtikrinti tinkamą vaisto poveikį, rečiausiai kas keturias savaites reikia atlikti kraujo krešėjimo tyrimus. Varfarino dozė priklauso nuo kraujo krešėjimo tyrimų rezultatų ir gali būti keičiama. Jei pacientui nesiseka užtikrinti krešėjimo kontrolės, gali būti skiriami naujieji antikoaguliantai - gydant šiais vaistais, nereikia daryti kraujo krešėjimo tyrimų, jų vartojimas yra saugesnis. Deja, šių vaistų trūkumas - didelė kaina. Pacientas, kuris pradėjo gydymą naujaisiais antikoaguliantais ir niekada nevartojo varfarino, šiuo metu negali tikėtis gauti kompensuojamą naująjį vaistą.

Jei prieširdžių virpėjimas nenutrūksta, paprastai atliekamas ritmo atkūrimas elektrošoku. Jei yra žinoma prieširdžių virpėjimo pradžia ir priepuolis tęsiasi trumpiau nei 48 valandas, pacientas šiai procedūrai siunčiamas į intensyvios terapijos skyrių. Jei prieširdžių virpėjimas atsirado seniau nei prieš 48 valandas - reikia tinkamai paruošti pacientą krešėjimą mažinančiais vaistais, kad būtų išvengta elektrošoko metu galinčio įvykti insulto.

Kiekvienas pacientas, susirgęs prieširdžių virpėjimu, yra kitoks, ir geriausią galimą gydymą skiria gydytojas kiekvienu konkrečiu atveju.