Popiežius Pranciškus: žinia XXIII Pasaulinės ligonių dienos proga (2015 m.)

Sapientia cordis

„Buvau akys aklam, kojos luošam“ (Job 29, 15)

Brangūs broliai ir seserys,

XXIII Pasaulinės ligonių dienos, kurios minėjimą savo metu įsteigė šv. Jonas Paulius II, proga kreipiuosi į jus visus, kurie nešiojate ligos naštą ir įvairiopai esate susiję su kenčiančiu Kristaus kūnu, taip pat į jus, sveikatos apsaugos darbuotojai ir savanoriai.

Šių metų tema mus kviečia apmąstyti Jobo knygos žodžius „Buvau akys aklam, kojos luošam“ (Job 29, 15). Norėčiau į tai pažvelgti sapientia cordis, širdies išminties požiūriu.

1. Ta išmintis nėra teorinis, abstraktus, iš samprotavimų kilęs pažinimas. Ji yra veikiau tokia, kaip šv. Jokūbas ją apibūdina savo laiške: „pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“ (Jok 3, 17). Ji yra nuostata, Šventosios Dvasios įlieta į protus ir širdis tų, kurie geba atsiverti brolių kančioms ir įžvelgti juose Dievo paveikslą. Tegu psalmės kreipinys tampa mūsų savastimi: „Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12). Ši sapientia cordis, kuri yra Dievo dovana, – tai Pasaulinės ligonių dienos vaisių apibendrinimas.

2. Širdies išmintis yra tarnystė artimui. Jobo kalboje žodžiais: „Buvau akys aklam, kojos luošam“, pabrėžiama tarnystė, vykdoma teisaus žmogaus, turinčio autoritetą ir užimančio ypatingą vietą tarp miesto seniūnų. Jo moralinė nuostata pasirodo tarnaujant vargšui, prašančiam pagalbos, taip pat rūpinantis našlaičiu ir našle (plg. Job 29, 12–13).

Kaip daug krikščionių ir šiandien liudija ne žodžiais, bet nuoširdžiu tikėjimu grindžiamu gyvenimu, kad yra „akys aklam, kojos luošam“! Tai žmonės, esantys prie ligonių, kuriems reikia nuolatinės globos, pagalbos prausiantis, rengiantis ar valgant. Ta tarnystė, ypač ilgalaikė, gali tapti varginanti ir sunki. Palyginti lengva tarnauti keletą dienų, tačiau sunku slaugyti žmogų ištisus mėnesius ar metų metus, taip pat ir tais atvejais, kai žmogus nepajėgia išreikšti savo dėkingumo. Vis dėlto koks tai didis šventėjimo kelias! Tais momentais patiriamas ypatingas Viešpaties artumas ir savitai prisidedama prie Bažnyčios misijos.

3. Širdies išmintis – tai buvimas prie artimo. Laikas, praleistas prie ligonio, yra šventas laikas. Tai šlovinimas Dievo, kuris ugdo mus pagal savo Sūnaus paveikslą: jis „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Pats Jėzus pasakė: „Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27).

Prašykime Šventosios Dvasios gyvo tikėjimo, kad duotų mums malonę suprasti buvimo drauge vertę, dažnai tyloje skiriant laiką mūsų broliams ir seserims, kurie dėl mūsų artumo ir meilės pasijunta labiau mylimi ir sustiprinti. Koks didžiulis melas glūdi kai kuriuose teiginiuose, kuriuose pabrėžiama „gyvenimo kokybė“ stengiantis įtikinti, kad sunkios ligos paveiktas gyvenimas nebevertas tolesnės egzistencijos.

4. Širdies išmintis – tai išėjimas iš savęs link artimo. Mūsų gyvenamas pasaulis kartais pamiršta ypatingą vertę, kurią turi prie ligonio lovos praleistas laikas, nes žmonės paprastai pasiduoda skubotumui, karštligiškai varomi veikimo ir gamybos, lengvai pamiršta neatlygintino dovanojimo aspektą, rūpinimąsi kitu, atsakomybę už kitą. Tokia nuostata dažnai kyla iš drungno tikėjimo, pamirštant Viešpaties žodžius: „Tai <…>  man padarėte“ (Mt 25, 40).

Todėl norėčiau dar kartą priminti teiktiną „absoliučią pirmenybę „išėjimui iš savęs brolių link“ kaip vienam iš dviejų pagrindinių įsakymų, kurie pagrindžia kiekvieną moralinę normą, ir kaip aiškiausiam ženklui, įgalinančiam įvertinti dvasinį augimą atsiliepiant į visiškai neužtarnautą Dievo dovaną“ (Apaštališkasis laiškas Evangelii gaudium, 179). Iš pačios misijinės Bažnyčios prigimties kyla „veiksminga meilė artimui, supratinga, padedanti ir skatinanti atjautą“ (ten pat).

5. Širdies išmintis reiškia laikytis solidarumo su artimu jo neteisiant. Meilė reikalauja laiko. Laiko rūpintis ligoniais ir juos lankyti. Laiko prie jų sustoti, kaip tai padarė Jobo bičiuliai: „Jie sėdėjo ant žemės su juo septynias dienas ir septynias naktis. Jobui nei vienas netarė nė žodžio, nes jie matė, kad jis labai kenčia“ (Job 2, 13). Tačiau Jobo bičiuliai slėpė savo negatyvų nuosprendį jo atžvilgiu: jie manė, kad Jobo nelaimė buvo Dievo bausmė už jo kaltę. O tikra meilė yra dalijimasis be teisimo, be siekio kitą atversti; ji laisva nuo neteisingo nuolankumo, kuris slapta ieško pripažinimo ir didžiuojasi nuveiktais darbais.

Jobo patirtis tikrą atsakymą randa tik Jėzaus kryžiuje, kuris yra aukščiausias, visiškai dovanai dovanojamas, be galo gailestingas Dievo solidarumo su mumis aktas. Šis meilės atsakas į žmogiškosios kančios – ypač nekaltos kančios – dramą lieka visiems laikams įrašytas į prisikėlusio Kristaus kūną, tas jo šlovingas žaizdas, kurios yra papiktinimas tikėjimui, bet drauge ir tikėjimo patikrinimas (plg. Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos iškilmių homilija, 2014 m. balandžio 27 d.).

Netgi tuomet, kai liga, vienišumas ir neįgalumas ima viršyti gyvenimą kaip savidavą, kančios patirtis gali tapti privilegijuotu malonės laiku ir versme širdies išminčiai – sapientia cordis įgyti ir stiprinti. Tampa suprantama, kodėl Jobas savo patirties pabaigoje kreipdamasis į Dievą galėjo sakyti: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5). Taip ir tie žmonės, pasinėrę kančios ir skausmo slėpinyje, kuris vis dėlto priimamas su tikėjimu, gali tapti gyvais liudytojais tikėjimo, kuris leidžia apsigyventi kančioje, nors žmogaus protas to neįstengia suprasti.

6. Šiemetę Pasaulinę ligonių dieną pavedu motiniškai globai Marijos, kuri į savo įsčias priėmė ir pagimdė įsikūnijusią Išmintį, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Marija, Išminties Soste, kaip mūsų Motina užtark visus ligonius ir tuos, kurie jais rūpinasi, padaryk, kad tarnaudami kenčiantiems ir patys patirdami kančią galėtume priimti ir puoselėti tikrąją širdies išmintį.

Šį maldavimą už jus visus palydžiu apaštališkuoju palaiminimu.

 Iš Vatikano, 2014 m. gruodžio 3-iąją, Šv. Pranciškaus Ksavero minėjimo