Po traumos – į gyvenimą su nauja jėga

Vienam pasveikti reiškia vėl pakilti į slidinėjimo trasą, kitam – meldžiantis pajusti rožinio karoliukus tarp pirštų. Apie skirtingus po traumų sveikstančių pacientų lūkesčius, baimes ir netikėtą jėgą, kurią kartais pažadina trauma, pasakoja Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centro gydytoja Laura Sabienė ir medicinos psichologė Asta Ladauskienė. 

Gydo ne tik žaizdas

Pasak gydytojos L. Sabienės, į reabilitaciją žmonės atvyksta patyrę pačias įvairiausias traumas.

„Dažniausiai lūžta kaulai, plyšta sausgyslės, raumenys, raiščiai. Gydome nudegusius, patyrusius daugybines traumas, kai sužalota iškart keletas kūno vietų, tuos, kuriems lūžo stuburas“, – vardija L. Sabienė.

Vis dėlto tai, kaip žmogus atsigauna po traumos, lemia ne vien jos pobūdis. Svarbi ir bendra sveikatos būklė, gretutinės ligos bei organizmo gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių.

„Kartais atrodo, kad trauma nesudėtinga, bet žmogus serga dar ir kitomis lėtinėmis ligomis. Tada, kaip jam seksis toliau, lemia ne pats sužalojimo sunkumas, o visa sveikatos visuma, – sako ji. – Gali būti lūžusi tik pėda, bet ilgai vaikštant su ramentais įtampa persimeta ir į nugarą, ir į pečius.“

Trauma paveikia ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius. Gydytoja pastebi, kad rūpestis kartais virsta perdėta globa.

„Pavyzdžiui, vaikas jau gali kai ką daryti pats, bet tėvai skuba viską atlikti už jį. Su senjorais panašiai: paprašau kabinete nusirengti, jie puikiausiai susitvarko, o artimieji tuoj šoka padėti. Kai kurie pacientai net supyksta – juk noriu pats“, – šypsosi L. Sabienė.

Toks rūpestis natūralus, tačiau, primena medikė, kuriam laikui prie pakitusios kasdienybės tenka prisitaikyti visai šeimai.

Nerimauja, nes nežino

Didelė dalis pacientų baimių kyla ne dėl pačios traumos, o dėl nežinios. Pasak L. Sabienės, žmonės nerimauja, nes nežino, kas vyksta su jų kūnu ir ko tikėtis toliau.

„Baimės dažniausiai gimsta todėl, kad žmogus nesupranta, kas jo laukia, – sako ji. – O aiškumo dažnai pristinga jau pirmosiomis valandomis: greitosios medikams ir chirurgams svarbiausia stabilizuoti būklę čia ir dabar, plačiai aiškinti nelieka kada. Operuojant pacientui sakoma, kas bus, bet tuo metu jam viskas baisu ir jis nieko neįsimena.“

Į reabilitaciją pacientai dažniausiai patenka tik praėjus mėnesiui ar dviem po traumos, kai baigiasi imobilizacijos laikotarpis. Per tą laiką susikaupia daugybė klausimų apie gijimo procesą ir pojūčius, kurių žmogus nesitikėjo.

Sveikstama etapais

Pasak gydytojos, reabilitacija vyksta nuosekliai, etapais, kurių nevalia peršokti. Kiekvienas etapas turi savo tikslą ir laiką.

„Iškart jėgų neatgausi, – sako Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centro gydytoja Laura Sabienė. – Pirmiausia malšiname skausmą, mažiname tinimą, žiūrime, ar žmogus taisyklingai vaikšto su ramentais. Tik paskui imamės grąžinti judesius, o vėliausiai – ištvermę ir tai, ko reikia kasdienybei.“

Anot jos, būtent nuoseklumas lemia, kad reabilitacija užtrunka, o pacientams dažnai sunkiausia išlaukti.

„Pacientui norisi rezultato čia ir dabar, bet kūnas turi savo tempą, – aiškina gydytoja. – Mūsų darbas – paaiškinti, kodėl negalima peršokti vieno etapo, ir padėti žmogui nepalūžti, kol kūnas dirba savo darbą.“

Lūkesčiai skiriasi

Susitarti dėl gydymo tikslų, pasak gydytojos, ne visada paprasta, nes net ir patyrę panašią traumą žmonės turi skirtingus lūkesčius.

„Vyresnio amžiaus moteriai lūžo riešas, pirštai užtirpo ir prarado jautrumą. Ji – maldos žmogus, tad svarbiausia jai buvo meldžiantis vėl pajusti rožinio karoliukus. O kad riešas iki galo išsitiestų – ne tiek ir rūpėjo“, – pasakoja L. Sabienė.

Medikė pastebi, kad vienų lūkesčiai realistiški, kitų – gerokai per drąsūs. „Mėgėjai, susižaloję kelio raiščius, dažniausiai nusiteikę optimistiškai: šį sezoną neslidinėsiu, užtat kitą pasitempsiu ir sugrįšiu“, – šypsosi gydytoja.

Tokiais atvejais ji primena, kiek laiko gyja kūnas: „Reabilitacijoje pranašauti nedėkinga – prie pokyčių kiekvieno kūnas prisitaiko vis kitaip. Sakau pacientui: dabar ne taip svarbu, kada galėsi tą ar aną. Svarbu sutelkti dėmesį į šiandieną.“

Sunkiausia – susitaikyti

Psichologė A. Ladauskienė primena, kad po traumos sveiksta ne vien kūnas – ne mažiau svarbi ir pacientų emocinė būsena. Pasibaigus pirminiam gydymui ir pacientams apsilankius psichologo kabinete, išryškėja, kaip skirtingai jie išgyvena traumą.

„Pas mane žmogus ateina jau nuėjęs nemažą kelio dalį – pirmiausia jį gydo, neretai ir operuoja, o tik paskui ateina eilė psichologo konsultacijoms“, – pasakoja medicinos psichologė Asta Ladauskienė.

„Vieni jau būna susitaikę su tuo, kas nutiko, ir susiėmę: galbūt jiems padeda ankstesnė patirtis, charakteris, požiūris į gyvenimą. O kiti įstringa. Užplūsta nerimas, sukasi tos pačios mintys: ar pasveiksiu, ar toliau taip pat funkcionuosiu, koks bus mano gyvenimas.“

Tokie pacientai, anot specialistės, neretai susiduria su nerimo, depresijos ar streso požymiais.

„Tiesa, jei žmogus į gyvenimą ir anksčiau žvelgė tamsiai, matė tik juoda arba balta, jam ir sveikti sunkiau, – pastebi psichologė. – O gyvenime juk tiek pustonių…“

Tokiu atveju, pasak specialistės, svarbu padėti žmogui atsitraukti nuo įkyrių minčių. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės – kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimai, o kartais ir namų darbai: stebėti, kada nerimas užplūsta, ir ieškoti būdo jį įveikti.

Baimę nugali veiksmas

Po traumos žmones dažnai stabdo ne fiziniai apribojimai, o baimė, kad nelaimė gali pasikartoti. Pasak psichologės, ši baimė ypač dažna vyresnio amžiaus pacientams.

„Žiemą paslydęs žmogus paskui bijo pereiti gatvę, vengia lipti iš autobuso, vis galvoja, kad nelaimė pasikartos“, – sako psichologė.

Kaip žmogus su jomis susidoroja, pastebi specialistė, nemažai lemia amžius: „Jaunesni, ypač sportininkai, sveiksta lengviau – jie traumą priima kaip iššūkį, kurį reikia įveikti. Vyresni atsargesni, linkę atsitraukti, ir jėgų atsigauti jiems reikia daugiau“, – pasakoja A. Ladauskienė.

Pati baimė, sako ji, atslūgsta tik vienu būdu – žmogui ėmus veikti: „Padarai tai, ko bijojai, – ir psichika priima: aš galiu, man pavyko.“

Kartais sustabdo laiku

Ne visada trauma reiškia tik netektį ar ribojimus – kartais ji pakeičia žmogaus požiūrį į gyvenimą, pastebi psichologė.

„Turėjau pacientę, kuriai ilgą laiką įtarinėjo onkologinę ligą. Ją vargino skausmai, o nežinia dėl diagnozės virto tikra emocine trauma. Galiausiai liga nepasitvirtino, bet moteris jau buvo permąsčiusi savo gyvenimą. Atėjusi į reabilitaciją ji man pasakė: tai mane pakeitė, supratau, kad noriu skirti laiko sau, savo sveikatai, poilsiui – nustoti bėgti per gyvenimą, o išmokti džiaugtis pačia kelione, ne vien rezultatu“, – prisimena A. Ladauskienė.

Tiesa, tokių istorijų, neslepia ji, nėra daug – gal trečdalis.

„Lūžis įvyksta tada, kai žmogus neįstringa situacijoje, kai geba pažvelgti plačiau, – tikina A. Ladauskienė. – Viską lemia žmogaus kertinės nuostatos, jo santykis su savimi. Nuo to ir priklauso, ar žmogus situacijoje paskęs, ar atsispyręs pakils.“

Tai įdomu

Viena geriausių visų laikų kalnų slidininkių amerikietė Lindsey Vonn 2019-aisiais paliko sportą. Sportininkę kamavo nuolatinis kelio skausmas, o kūnas, anot jos, buvo galutinai išsekęs.

2024-ųjų balandį chirurgai įstatė jai titaninį kelio implantą, ir vos po dešimties savaičių L. Vonn vėl stovėjo trasoje. „Slidinėju negalvodama apie kelį <...>. Dabar esu kur kas stipresnė, nei kažkada buvau“, – tuomet žurnalistams sakė ji.

2025-ųjų gruodį, sulaukusi 41-erių, slidininkė laimėjo Pasaulio taurės nusileidimo rungtį ir tapo vyriausia tokią pergalę iškovojusia slidininke istorijoje.

UAB „Lietuvos sveikata“ straipsnis