Skubiosios pagalbos skyriaus reanimacijos slaugytoja: žmogus dar šneka, bet dažnai matau, kad neišgyvens

„Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Julė Misiūnienė. Dvidešimt metų su sunkiais pacientais dirbanti slaugytoja sako, kad tokių situacijų, kurios sukeltų stresą, jau nebėra, bet kartais ji pergyvena dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Reklama

Papasakokite, kaip atrodė jūsų paskutinis budėjimas Skubiosios pagalbos skyriuje.

Paskutinis budėjimas buvo labai intensyvus ir sunkus – kreipėsi kone rekordinis pacientų skaičius šią vasarą, daug insultus, traumas patyrusių žmonių. Kadangi dirbu reanimacijos palatoje su sunkiais ligoniais, taip jau būna – kol yra pacientų, tol dirbi, laiko atsipūsti nėra. Kažkuriuo metu iškišau galvą apsidairyti – viskas dūzgė kaip avilyje, intensyviai dirbo visas skyrius. Bet vasarą eidama į budėjimą visada nusiteikiu, kad bus daugiau pacientų.

Kodėl taip būna?

Vasarą žmonės išvažiuoja prie ežero, jūros ar į sodybą. Jie krypteli koją, įsiduria, persipjauna, nukrenta ar kitaip susižeidžia, bet iš karto į medikus pagalbos nesikreipia, galvoja, kad gal praeis. Tada sekmadienio vakarą arba pirmadienį anksti ryte supranta, kad negali eiti į darbą ir atvyksta pagalbos pas mus, nors dažnu atveju jiems reikėtų kreiptis į polikliniką.

Be to, vasarą žmonės išsitraukia visus turimus įrankius ir priemones – grėblį, kirvį, pjūklą, paspirtuką, riedlentę, dviratį, – neįvertina savo galimybių ir susižeidžia. Taip pat vyresnio amžiaus žmonės lipa skinti vaisių, nors vaikai ar anūkai ir labai prašo palaukti, kol patys atvažiuos ir padės. Bet jie lipa ir nukrenta. Gaila, nes kartais tokių traumų pasekmės būna labai liūdnos. Todėl į darbą einu su mintimi, kad turiu kaip įmanoma geriau padėti pacientui ir kartu su manimi dirbantiems kolegoms.

Kokias funkcijas atliekate Skubiosios pagalbos skyriaus reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatoje?

Pasitinkame ir perkeliame pacientą, imame kraujo tyrimams, statome lašinę, matuojame gyvybinius parametrus ir nuolat stebime būklę. Jei reikia, lydime į operacinę, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių ar kitą ligoninės padalinį. Jei keičiasi būklė, iš karto informuoju gydytoją.

Jei pacientas yra sąmoningas, stengiuosi jam papasakoti viską, kas su juo vyksta, ką darysime toliau. Ne visi pacientai gali suprasti, ką jiems sakau dėl sveikatos būklės – demencijos, insulto ar kt. – bet girdint paaiškinimus jiems galbūt būna ramiau.

Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti.

Teko girdėti pasakymų, kad mums, slaugytojoms, čia lengva. Bet taip nėra. Jau pradedant nuo pacientų rūšiavimo reikia galvoti bei spręsti čia ir dabar. Kartais būtent triažo slaugytoja pirmiausia ir pamato, kad paciento būklė pasikeitė ar pagalbos jam reikia nedelsiant. O esant reikalui slaugytoja, be jokios abejonės, pirmoji pradeda gaivinimo veiksmus.

Ar reanimacijos ir intensyviosios terapijos palata yra ta Skubiosios pagalbos skyriaus vieta, kurioje patiriate didžiausią stresą?

Skubiosios pagalbos skyriuje dirbu beveik 20 metų ir tokių situacijų, kurios man sukeltų stresą, kad ir kiek žmonių bebūtų skyriuje, jau nebėra. Bet kartais pergyvenu dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Pergyvenate, jeigu nepavyksta padėti pacientui?

Kai kurie pacientai atmintyje lieka ilgiau, dažniausiai tai būna jauni žmonės. Kartais jie miršta ne pas mus, o jau perkelti į kitą ligoninės skyrių. Tu juos nuveži, o paskui sužinai, kad mirė, ir galvoji „kaip, kodėl?“.

O kartais iš patirties žinai, kad nors žmogus dar šneka, bet iš tam tikrų požymių, tyrimų jau matai, kad yra didelė tikimybė, jog jis neišgyvens. Tokiems žmonėms nesakau, kad jie turėtų paskambinti ir atsisveikinti su artimaisiais, bet pasiūlau tiesiog paskambinti ir su jais pasikalbėti.

Jeigu artimieji yra ligoninėje, tuomet bent labai trumpam stengiuosi juos įleisti – tai labai sudėtinga, nes reanimacijos palatoje dažniausiai būna kitų pacientų, vyksta intensyvus darbas su jais. Bet visada ieškau išeities, jei tik yra galimybė nepakenkiant kitiems pacientams.

Ar nepavykus išgelbėti paciento dar galvojate, kad kažką galėjote padaryti kitaip, daugiau?

Tokių minčių kyla retai. Pavyzdžiui, vienas paskutinių atvejų, kai turėjome jauną sušalusią moterį: visi skyriuje darėme viską, ką tik galėjome. Kažkas gaivino, kažkas bėgo šildančios lempos, atliko skrandžio plovimą kaip šildančią priemonę. Tiek skyriaus vedėjas, tiek gydytojai siūlė variantus, rezidentai tuo pačiu metu ieškojo ir skaitė naujausius mokslinius straipsnius. Gaivinimas vyko ilgiau nei tris valandas, padarėme viską, ką galėjome. Buvo labai gaila, kad nepavyko. Bet mes visada darome viską, ką galime, kad išgelbėtume pacientą.

Pernai kartu su kitais keturiais RVUL kolegomis tapote pirmaisiais sertifikuotais Krizių prevencijos instituto instruktoriais sveikatos priežiūros sektoriui ne tik ligoninėje, bet ir visoje Lietuvoje. Koks šių kursų tikslas?

Jungtinėje Karalystėje ir JAV įkurto Krizių prevencijos instituto (angl. Crisis Prevention Institute, CPI) parengti mokymai grindžiami naujausiais standartais ir suteikia teorinių žinių bei praktinių įgūdžių, kaip atpažinti galimas rizikas, užkirsti kelią konfliktams su pacientais bei tinkamai reaguoti krizių atvejais. Jame išmokome pastebėti pačius pirmus pacientų nerimo ženklus ir panaudoti tam tikras technikas iš karto, kad nerimas neišaugtų ir nevirstų konfliktu ar fiziniu smurtu.

Kursuose įgytas žinias jau išbandžiau praktiškai. Pavyzdžiui, vienai pacientei pradėjus agresyviai kalbėti, pasivedėme ją atokiau ir leidome išsikalbėti nepertraukinėdami, uždavėme kelis su jos pykčiu nesusijusius klausimus – būtent toks yra vienas iš išmoktų būdų. Ji daug šnekėjo, jos raumenys atsipalaidavo, ir galiausiai pacientė pasakė, kad esame labai geri medikai. Tapusi instruktore įgijau teisę kursą vesti ir ligoninėje dirbantiems kolegoms – dėstydama jiems teorinę dalį visada pasitelkiu jau praktiškai išbandytus pavyzdžius kaip įrodymą ir motyvaciją, kad technika veikia.

Kurso metu kalbėjome ir apie veiksmus, kurių reikia imtis, jei pacientas ima smurtauti fiziškai – kaip išsivaduoti, neutralizuoti agresiją nepažeidžiant jo teisių ir orumo, kad jam neskaudėtų ir kt. Labai džiaugiuosi, kad ligoninė nusprendė įsigyti šiuos mokymus – jie tikrai labai pakeitė mano mąstymą ir požiūrį, ypač į komunikaciją.

Papasakokite plačiau.

Išklausiusi kursą supratau, kad per mažai komunikuodavau su pacientais. Būdavo, atveža pacientą, pasikalbame su GMP darbuotojais, bet pacientui nieko nesakome. Dabar stengiuosi prieš atlikdama bet kokį veiksmą pacientui paaiškinti, kas ir kodėl daroma. Juk žmogus į mūsų skyrių atvyksta ne dėl malonumo, jis būna išsigandęs ir nesupranta kas vyksta, o tai kelia stresą, kurį galiu sumažinti kalbėdama su juo. Naudoju metodą „pakartok, ką aš pasakiau“, kai paciento reikia perklausti, ką jis suprato iš to, ką išgirdo ir pakartotų. Tai padeda išvengti nesusipratimų, nes stresą jaučiantis žmogus gali iš karto pamiršti slaugytojos ar gydytojo nurodymus, kabineto numerį ir pan.

Mūsų skyriaus komanda savo darbą puikiai galėtų atlikti ir visiškoje tyloje – mes puikiai žinome, kas, ką ir kada turi padaryti, aiškiai paskirstytos visos funkcijos. Galime vienas kitą suprasti iš žvilgsnio, bet reikia nepamiršti paciento įtraukti į komandinį darbą. Taip pat reikia priimti tai, kad žmonės yra labai skirtingi, skiriasi jų poreikiai ir baimės. Nereikia jiems klijuoti etikečių.

Liepos mėnesį grįžote į renovuotas Skubiosios pagalbos skyriaus patalpas. Ar dirbti tapo patogiau?

Neseniai turėjau studentę, kuri skyriuje atliko praktiką. Iš pradžių labai pergyveno, nes girdėjo neigiamų atsiliepimų. Po praktikos ji atsisveikino su Skubiosios pagalbos skyriumi labai laiminga ir kartu apgailestaudama, kad kažkas uždėjo niūrią etiketę. Taip, savo pobūdžiu tai yra sudėtingas skyrius, tačiau mokomės ir tobulėjame, o dabar turime ir renovuotas patalpas, kurios prisideda tiek prie pacientų, tiek prie skyriaus darbuotojų komforto.

Dabar patalpos šviesios, žymiai daugiau informacijos pacientui, yra eilių valdymo ekranai, laukimo zonos pacientams, uždari triažo kabinetai, kad būtų užtikrintas privatumas, atsirado bevielis internetas ir kavos bei užkandžių aparatai. Kadangi į mūsų skyrių kreipiasi ypač daug traumas patyrusių pacientų, buvo įrengtas dar vienas gydytojo ortopedo traumatologo kabinetas. Atsirado ir daugiau vietų pacientams tiek stebėjimo, tiek reanimacijos palatose. Dirbti tapo tikrai patogiau, o tai irgi motyvuoja.

Papasakokite daugiau apie motyvaciją darbe – kas motyvuoja ir džiugina jus?

Prisimenu, kartą atvežė pacientą iš baro. Mačiau, kad jo būklė bloga, todėl ėmiausi iniciatyvos – iškviečiau neurologą ir paruošiau vaistą trombolitiką, skirtą insulto gydymui. Buvau įsitikinusi, kad šiam žmogui insultas ir norėjau kuo greičiau padėti. Neurologas iš tiesų jam diagnozavo insultą ir pradėjo skubiai teikti pagalbą. Vėliau sužinojau, kad vos po paros pacientas buvo išleistas į namus – jam net nereikėjo reabilitacijos, nes laiku gavo pagalbą. Po tokių atvejų apima jausmas, lyg truputį pakilčiau nuo žemės iš džiaugsmo. Ateinu čia dėl paciento, ne dėl savo poreikių – tai labai motyvuoja.

Taip pat motyvuoja kolegos ir darbo specifika – kasdien galiu susidurti su netikėtu, įdomiu atveju. Dažnai galvoju, kad jau mačiau viską, bet ima atsiranda dar kas nors nematyta, nuo tikrai sudėtingų atvejų iki žmonių, kurie kreipiasi dėl pūkelių bamboje.

Manau, kad Skubiosios pagalbos skyrius yra mano pašaukimas – dirbti ligoninėje norėjau nuo vaikystės ir to kryptingai siekiau. Niekur kitur savęs nematau ir noriu dirbti su pačiais sunkiausiais pacientais – daryti viską, kad jiems padėčiau.