Per dvejus metus – 35 proc. daugiau šlapimą nelaikančių pacientų

2018 metais liepos mėnesį iš esmės pasikeitė šlapimą sugeriančių priemonių kompensavimo sistema ir kompensavimo pagrindu tapo šlapimo nelaikymo diagnozė. Tuomet buvo 42 500 pacientų, gaunančių kompensuojamas šlapimą sugeriančias priemones. Per dvejus metus net 35 proc. padaugėjo pacientų, gaunančių kompensaciją šlapimą sugeriančioms priemonėms. Kaip vertinti šį pokytį? Pokalbis su VšĮ Inkocentro vadove gydytoja Jurga Misevičiene.

Reklama

Kaip per pastaruosius dvejus metus pasikeitė sergančiųjų šlapimo nelaikymu statistika?

Ligonių kasos su mumis maloniai pasidalino statistiniais duomenimis ir mes matome, kad 2019 m. 24 proc., 2020 – 11 proc. padidėjo gaunančių kompensuojamas šlapimą ir išmatas sugeriančias priemones. Per dvejus metus 35 proc., arba apie 15 tūkst., žmonių išdrįso kreiptis į medikus, įvardyti, kad turi šlapimo nelaikymą ir sulaukti valstybės paramos.

Kaip jūs vertinate šį pacientų augimą?

Vertinu teigiamai. Tai rodo, kad pokytis diagnostikoje leido iš pogrindžio išlįsti anksčiau nematomiems pacientams. Iki 2018 metų buvusi šlapimo priemonių kompensavimo sistema matė tik kelias diagnozes ir siejo jas su šlapimo ar išmatų nelaikymu. Įvykęs pokytis leido valstybės pagalbos tikėtis pacientams po įvairių onkologinių ligų gydymo, vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems šlapimo nelaikymas prasideda dėl gretutinių ligų ar tiesiog fiziologinių pokyčių. Galų gale daugybė pacientų, turinčių šlapimo ir išmatų nelaikymą, buvo pripažinti; šlapimo ir išmatų nelaikymas pripažintas liga. Manau, tai buvo didelis proveržis šių pacientų ir jų artimųjų gyvenimuose.

35 proc. – tai labai padorus augimas, įvertinus tai, kad 2020 metai buvo „kovidiniai“. Beveik metus buvo sudėtinga patekti pas gydytojus. Aš kaip tik stebiuosi, kad 11 procentų, t.y., apie 6 tūkst. žmonių kreipėsi į gydytojus, gavo diagnozę ir pasirūpino savo gyvenimo kokybe.

Turime įvertinti, kad 35 proc. – tai augimas per metus ir porą mėnesių, nes karantino metu kreipimasis į medikus buvo sulaikytas. Tas augimas mums sako, kad daugybė žmonių buvo užribyje. Jeigu ne 2020 metų karantinas, mes būtume išvydę rekordišką kilimą naujai diagnozuotų atvejų.

Esate Sveikatos apsaugos ministerijoje veikiančios darbo grupės, skirtos spręsti sergančiųjų šlapimo nelaikymu, gyvenimo kokybės klausimus, narė. Koks šioje grupėje buvo prognozuojamas pacientų augimas? 

Darbo grupėje daug diskutavome apie šlapimo nelaikymo diagnostikos sistemos keitimą. Visi pritarė, kad liga turi būti pripažinta ir priemonių kompensavimas turi būti susietas su diagnoze, o ne su turimomis gretutinėmis ligomis.

Valdžios institucijų atstovai suvokė, kad pacientų skaičiaus augimas bus. Porą metų ir buvo skirti tam, kad taptų aišku, koks bus tas augimas. Reikia suvokti kontekstą – reikėjo gerą pusmetį labai aktyviai informuoti medikus ir pacientus, kad sistema pasikeitė. Kiek mes gaudavome pasipiktinusių žmonių laiškų – medikai neišrašo priemonių! Arba išrašo per mažai. Juk pasikeitė ir kompensuojamų priemonių skaičius – vietoj 30 - 45 vnt., o jei dar pacientas turi ir išmatų nelaikymą – tai jam kompensuojama 90 vnt. per mėnesį. Tokį pokytį reikėjo suvokti.

Tad rašėme raštus į gydymo įstaigas, darėme mokymus pacientų organizacijoms, visiems aiškinome, kad pasikeitė tvarka ir kokie yra pokyčiai. Buvome numatę skirti informavimui apie metus, tikėjomės, kad 2019 metų pabaigoje pasimatys tikrieji pacientų srautai. Tų metų pabaigoje mes ir pastebėjome, kad pacientai, atvykstantys į mūsų paskaitas, jau buvo girdėję apie kompensavimo pokyčius. Tais metais ketvirtadaliu padidėjo žmonių, gavusių šlapimo nelaikymo diagnozę.

Tačiau labai greitai visą pasaulį sujaukė COVID-19 virusas.

Kaip vertinate COVID-19 poveikį jūsų sričiai – kaip pasikeitė pacientų gyvenimo kokybė?

2020 metais pacientų, kurie gauna šlapimą ir išmatas sugeriančias priemones, prieaugis padidėjo tiktai 11 proc. Augimas galėjo siekti 24 procentus, kaip 2019 metais arba dar daugiau, nes jau turėjo išryškėti informavimo kampanijos rezultatai. Dėl užsidariusių gydymo įstaigų nemaža dalis šlapimą ir išmatas nelaikančių pacientų tiesiog neturėjo galimybės kreiptis į specialistus ir gauti diagnozę.

Kalbant apie gyvenimo kokybę, čia reikia kalbėti apie tuos, kurie negavo diagnozės ir apie tuos, kurie jau turi diagnozę ir gauna kažkokią pagalbą: kompensuojamas šlapimą ir išmatas sugeriančias priemones arba medikamentinį, chirurginį gydymą. Pirmu atveju – tai labiausiai nukentėję asmenys. Diagnozė neabejotinai leidžia žmogui tikėtis tolimesnio medikų konsultavimo, kažkokių sprendimų jo ligai kontroliuoti ar išgydyti. Be diagnozės jie ir šlapimą sugeriančias priemones turi pirkti iš savų lėšų. Antru atveju – nukentėjo labiausiai tie, kuriems buvo suplanuotos šlapimo nelaikymo chirurginės gydymo operacijos.

Reikia konstatuoti, kad šlapimo ir išmatų nelaikymas – tai ligos, kurios bene labiausiai paveikia žmogaus gyvenimo kokybę. Šią ligą turintys žmonės kasdien susidūria su gausybe iššūkių.

Dar noriu grįžti prie pinigų klausimo. Ar nebus taip, kad valdžios institucijos, pamačiusios, kad šlapimo nelaikymą sugeriančioms priemonėms reikia skirti vis daugiau pinigų, imsis kokių nors pokyčių? Kad tik nereikėtų taip valstybei išlaidauti.

Dar iki sistemos pasikeitimo kompensavimui šlapimą ir išmatas sugeriančių priemonių būdavo išleidžiama apie 5 milijonus eurų. Net ir trukdant karantinui, kompensavimas išaugo trečdaliu. Tas tik įrodo, kad tai labai opi problema. Ir jei ne karantinas, nežinia, kiek papildomų valstybės lėšų būtų pareikalavę naujai diagnozuoti asmenys ir didesni komnpensuojamų priemonių kiekiai. Iš to, kaip išaugo kompensavimui skiriama suma galima daryti paprastą išvadą – poreikis priemonių yra didelis.

Ministerijoje dabar vyksta diskusijos, kad gal reikia daugiau lėšų skirti šlapimo nelaikymo gydymo kompensavimui. Mano manymu, pinigų reikia skirti viskam: ir gydymui, ir šlapimą sugeriančių priemonių kompensavimui. Čia svarbu suvokti, kad ne visuomet po chirurginio šlapimo nelaikymo gydymo, jis visiškai išnyksta. Žmonėms vis tiek tenka naudoti kažkiek šlapimą sugeriančių priemonių.

Šiuo metu kompensavimo sistemoje daugiausiai yra sunkų šlapimo nelaikymą turintys asmenys, kuriems reikia arba sudėtingesnių (brangesnių) gydymo metodų, arba gyventi sausai su kokybiškomis šlapimą sugeriančiomis priemonėmis, kurių žmogus turi turėti pakankamai. Tad kai saldainis yra tik vienas, o norinčių jį suvalgyti du ir daugiau, dalinimas niekuomet nebus tenkinantis visus.

Ar paprasta, jūsų manymu, dabar pacientui gauti šlapimo ir išmatų nelaikymo diagnozę? Kokie būtų jūsų patarimai šiuo klausimu?

Diagnozuoti gali ir šeimos gydytojai, nebūtina siųsti pacientą pas gydytoją urologą. Karantino metu šeimos gydytojai aktyviai vykdo nuotolines konsultacijas ir šis laikas, mano manymu, yra palankesnis pacientui išdrįsti įvardinti savo simptomus. Ne kartą teko girdėti, kad žmonės pas gydytojus nedrįsta kalbėti apie šlapimo nelaikymą, nes kabinete dar būna sesutė, dar koks rezidentas. O nuotolinė konsultacija – tai labai asmeniškas paciento ir gydytojo pokalbis. Tad raginu ir šeimos gydytojus, ir pacientus išdrįsti apie tai kalbėti: medikus – paklausti, o pacientus – pasisakyti.

Diagnozavus šią ligą, žmogaus gyvenime prasideda teigiami pokyčiai – jis gauna paramą iš valstybės (kompensacija šlapimą ir išamtas sugeriančioms priemonėms), jis gauna medikų konsultacijas, ieškomi sprendimai, kaip kontroliuoti ligą ar ją išgydyti. Tad tylėti tikrai neverta, apie šlapimo nelaikymą būtina pasikalbėti su savo šeimos gydytoju.