Kodėl net ir laimingi žmonės eina į terapiją

Psichoterapeutų kabinetuose sėdi žmonės, kankinami depresijos, nerimo, dėmesio sutrikimo, kenčiantys dėl netekčių, subyrėjusių santykių, vienatvės. Laimingi žmonės kaitinasi paplūdimiuose, bendrauja su draugais kavinėse, plaukia jachtomis, kopia į kalnus arba mėgaujasi santykių idile. Maždaug tokia laimingųjų ir psichoterapeutų klientų skirtis tradiciškai egzistuoja mūsų galvose. 

Pagal visuomenės standartus turėčiau būti laimingas

Asmens sveikatos klinikos gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Vilija Narbutienė abejoja tokia skirtimi: „Iš tiesų, kai man tenka bendrauti su žmonėmis, retai kuris įvardija, kad jaučiasi laimingas, juk tai emocijos, kurios nuolat keičiasi, ir kasdienybėje susiduriame su rūpesčiu, liūdesiu, nerimu ir kitomis emocijomis, kurios būdingos absoliučiai visiems žmonėms.“

Gydytoja pastebi, kad žmonės dažniau įvardija, kad yra patenkinti savo gyvenimu: turi mylinčią šeimą, gerą darbą, tvirtą sveikatą, užsiima mėgstamomis veiklomis, keliauja, bet vienas ar kitas klausimas visgi neduoda ramybės.

Daugelis mūsų su retomis išimtimis visgi turi vienokių ar kitokių emocinių problemų, kurios trukdo džiaugtis gyvenimu. Dažnai tai yra nepasitikėjimo savimi bei savivertės problemos, užsitęsęs nerimas, liūdesys, baimė, abejojimas, neapsisprendimas bei santykių problemos.

Pasak V. Narbutienės, atvykę ieškotis pagalbos klientai įvardija, kad jie turėtų būti laimingi, nes, pagal visuomenės standartus, jų gyvenimas yra geras, bet kažkodėl taip nesijaučia.

Jie turi tai, apie ką visada svajojo: šeimą, finansinę gerovę, nuosavą būstą, nuolat keliauja, bet viduje jaučia tuštumą, lyg kažko trūktų, lyg jie ar jų gyvenimas būtų nepakankami, kad vis dar dalyvauja lenktynėse.

„Su tokiais žmonėmis kartu ieškome, iš kur kyla ta vidinė tuštuma, ir nemažai atsakymų randame vaikystėje: neišpildytus poreikius, meilės trūkumą, apleistumą. Mes negalime pakeisti vaikystės, bet galime mokytis save priimti, pamilti, apsupti save mylinčiais žmonėmis“, – sako gydytoja.

Iš pažiūros gyvenimas puikus, bet kažkas ne taip

Signalų, kad verta apsilankyti terapijoje, nors iš pažiūros gyvenimas puikus, gali būti įvairių. „Pavyzdžiui, beprasmybės jausmas arba jausmas, kad gyvename ne taip, kaip patys norime, o taip, kaip iš mūsų tikisi kiti. Galbūt mūsų gyvenime kartojasi tie patys dėsningumai: negebame išlaikyti romantinių santykių, vis kažką pradedame ir nebaigiame, darbe vėl kyla tų pačių sunkumų, sunku brėžti ribas ir vėl pernelyg aukojamės dėl kitų“, – vardija gydytoja.

Būna, kad sunku bendrauti su artimaisiais,kad jaučiamės prastesni už kitus, galbūt užsibūname nemaloniose emocijose, kaip liūdesys, nerimas, pyktis.

V. Narbutienė pastebi, kad neretai žmones kamuoja nerimo mintys: „Jos užsisuka lyg užstrigusi plokštelė, mus sekina, būna, kad nerandame išeities iš padėties ir jaučiame, kad mums reikalinga pagalba iš šalies, arba tiesiog išgyvename sunkesnį gyvenimo etapą ir norime daugiau palaikymo.

Verčiau pasikalbėsiu su draugu

Praverti psichoterapeuto kabineto duris ne visada drąsu, gal geriau pasikalbėti su draugais, artimaisiais. Gal galiu pats susitvarkyti su problemomis, juk nieko tokio neatsitiko.

V. Narbutienė sutinka, kad tokie artimieji, kurie moka empatiškai išklausyti, išbūti pokalbyje ir nepuola primygtinai piršti savo nuomonės ir sprendimo būdų, labai padeda žmogui.

Visgi ji pripažįsta, kad nemažai žmonių jaučiasi vieniši, jie neturi su kuo pakalbėti apie savo problemas, neturi, kas juos išklausytų, arba jaučiasi artimųjų nesuprasti, jaučia, kad jų išgyvenimai ir problemos yra sumenkinami.

Be to, artimuosius veikia ir jų pačių emocinės problemos. „Pavyzdžiui, kai žmogui reikia padrąsinimo ir paskatinimo pasiryžti žengti žingsnį, nepasitikintis savimi artimasis, jo paties baimės pokalbio metu kaip tik gali pristabdyti“, – teigia gydytoja.

V. Narbutienė akcentuoja, kad pokalbis su artimuoju ir terapeutu turi esminių skirtumų: „Besimokydami psichologijos, psichoterapijos gilinamės, kas visgi šiuolaikiniame pasaulyje yra priimtina, kas ne, kaip tai veikia mūsų psichiką ir kas žmogui yra sveikiausia. Taip mums, terapeutams, lengviau atpažinti mąstymo klaidas ir jas taisyti.“

Gydytoja džiaugiasi, kad šiuolaikiniai žmonės vis daugiau gilinasi į psichologiją, domisi vaikų auklėjimu, taiko profesionalų rekomendacijas savo gyvenime. Vis dėlto, pasak jos, suprasti, kas vyksta su savimi, su artimuoju nėra tolygu jam padėti.

„Mūsų psichika iš tiesų yra labai sudėtinga ir veikia įvairūs gynybos mechanizmai, kurie pokyčiams priešinasi. Psichoterapeutas ilgus metus mokosi tam tikrų įgūdžių, kurie leistų žmogui naudingą informaciją priimti ir mažais žingsneliais judėti į priekį“, – aiškina V. Narbutienė.

Ką gali duoti terapija

„Kai pati pradėjau studijuoti psichoterapiją, man buvo viskas labai įdomu, nauja, suvokiau nemažai dalykų, kas vyksta su manimi, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi ar jaučiasi artimieji, viskas skambėjo ir paprastai, ir kartu genialiai, įsitikinau, kad psichoterapija iš tiesų veikia“, – prisimena gydytoja.

Ji sako, kad tuo jausmu ir žiniomis norisi dalintis ir su kitais, padėti ieškoti ir siekti laimės, juk toks ir yra psichoterapijos tikslas – gyventi laimingą gyvenimą. Terapijos metu įgyta išmintis, naujas požiūris, didesnis pasitikėjimas savimi leidžia geriau save pažinti, lengviau pažvelgti į problemasir jas įveikti.

Terapija padeda gilinti santykius. Dirbdama su klientais gydytoja pastebi, kad žmonės susiduria su sunkumais reikšti savo poreikius bei spręsti santykių konfliktus, neretai eina į kraštutinumus: arba labai stipriai pyksta, kaltina, įžeidinėja, žemina vienas kitą, ką jau kalbėti apie smurtą, arba, priešingai, linkę nutylėti, pasiduoti, nustoja kalbėti, pasyviai reiškia savo pyktį per elgesį, ironiją, apkalbas.

„Terapijoje mokomės, kaip bendrauti pagarbiai, be tiesioginio kaltinimo, sveiku būdu reikšti savo poreikius, orientuotis į problemos sprendimą“, – teigia psichiatrė.

Be to, pasak jos, terapijoje išmokstama ir kitais kampais pažiūrėti į tą pačią situaciją, praplėsti mąstymą, susivokti savo jausmuose, taip pat išmokstama atsipalaidavimo būdų.

Gydytoja pabrėžia, kad sustiprėjęs pasitikėjimas savimi padeda lengviau įveikti gyvenimo krizes, įgytos žinios bei įgūdžiai leidžia tapti savo paties terapeutu.

Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad kai žmogus atvyksta dėl terapijos, svarbu, kad įsivardintų sunkumus ir problemas, su kuriomis susiduria gyvenime, kad turėtume kryptį, kuria judėsime.

Taip pat svarbu, kad žmogus būtų pasiryžęs dirbti su savimi, keisti savo elgesį, dėti pastangas tam, kad jaustųsi geriau.

„Nors mums gali atrodyti, kad tik kiti žmonės kalti dėl mūsų problemų, mes esame vieninteliai, kuriuos galime keisti, kitų mes nepakeisime. Jeigu šių dviejų dėmenų – problemų ir motyvacijos – nėra, psichoterapija nėra tikslinga“, – pabrėžia gydytoja V. Narbutienė.