Gyvenimas kaip serialas, arba Kai angelas sėdi ant peties (I)

Jo gyvenimas – kaip serialas. Atrodytų, viskas stoja į vėžes, bac ir naujas likimo posūkis. Pasiekė dugną, kaip pats sako, ir net bandė žudytis. Įveiktos trys priklausomybės. O tada cukrinis diabetas, dar po kelerių metų – onkologinė liga, netrukus ir mamai diagnozuota psichikos liga. Savo patirtimi dalijasi panevėžietis Audrius Skačkauskas – žurnalistas, knygų serijos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ autorius, kuris kartu su Lapyte tapo dar ir socialinių tinklų žvaigžde. 

Ištrauka iš Audriaus Skačkausko ir Aušros Giedrimaitės knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ (3)

„Nutylėdamas problemą ar savijautą aš galiu pasislėpti nuo jūsų arba sukurti iliuzijų pasaulį, bet aš visada bijočiau suklysti tarp savo melo ir leisčiau jums kurti galbūt visai man nepatinkančią istoriją.

Man patinka būti atviram, nes nebebijau savo praeities, ir žmonės man atsako tuo pačiu – atvirumu ir nuoširdumu. Ir tada man užeina meilės priepuoliai žmonėms. Rodosi, myliu visus, nes žmogus iš prigimties yra geras, tik vėliau jo angelas pradeda kovoti su jo velniu dėl sielos ir kartais laimi tamsioji pusė.

O gal aš tiesiog susikūriau aplink save gerų žmonių socialinį burbulą feisbuke ir realiame gyvenime, nes šiandien tikrai jus visus myliu. Kaip bus rytoj? Nežinau, bet jei kas, pasistengsiu jus pamilti iš naujo“ („Priepuoliai“).

Audriau, pradėkime nuo jūsų priklausomybių.

Taip, buvau priklausomas nuo alkoholio, lošimų ir narkotikų. Dabar kai atgaminu, nuo vaikystės buvau azartiškas. Labai norėjau laimėti. Barškendavome kapeikas mokykloje, kortomis iš pinigų lošdavome. Po to atsirado lošimų automatai ir užkliuvau. Buvo ir narkotikų...

Alkoholio, ko gero, pirmą kartą paragavau 15–16 metų. Prasidėjo mokyklos laikais vadinamieji plotai su klasiokais, gi gėda būti ne su visais. Pasigerti man nepatiko. Kadangi neturiu ypatingų fizinių duomenų, buvau kuklus, alkoholis mane išlaisvindavo, aš išdrąsėdavau. Tai man labai patiko. Klasiokai nustojo, o man išsivystė priklausomybė. Nežinau, kiek čia tos genetikos...

Pas jus šeimoje buvo priklausomų žmonių?

Manau, buvo iš senelių pusės. Tais laikais nelabai suprasi, nes visi gramą darydavo bet kokiomis progomis, po visų darbų ir per visas šventes. Aš dabar negaliu pasakyti tiksliai. „Minesotos“ programoje aiškino, kad genetika turi įtakos, didesnė priklausomybės tikimybė anūkams, jei seneliai, net ne tėvai, turėjo problemų su alkoholiu.

Kada pajautėte, kad nebekontroliuojate savęs? O gal jums tai neatrodė problema?

Na, pirmiausia pastebi artimiausi žmonės, priklausomas asmuo juk nemato savęs iš šono, maža to, įsijungia neigimo faktorius: „Ne, ne, ne, aš nepriklausomas“. Mama bandė mane pakreipti, galiausiai pats ėmiau suprasti, kad kažkas negerai: draugai sukūrė šeimas, pasirinko būti darbe ir šeimoje, o aš toliau linksminuosi. Gal tikrai tai problema?

Kol buvo įmanoma derinti darbą, santykius, nors, tiesą sakant, nelabai kokie jie buvo, atrodė, kad nieko čia baisaus. Beje, alkoholikai labai mėgsta sakyti: „Aš gi niekam negriaunu gyvenimo, tik savo sveikatą gadinu“. Nors iš tikrųjų jie veikia visus: artimuosius, kolegas, darbdavius ir t. t. Juk nesame negyvenamoje saloje.

Ir nuo ko pradėjote?

Kaip ir dauguma, norėjau stebuklingų vaistų. Mygtuko, kurį paspaudus viskas liautųsi. Todėl kreipiausi į ekstrasensus, kodavausi, užsidariau vienuolyne kelioms dienoms ir pan. Trumpiau sakant, ėmiausi visko, kam nereikia didelių pastangų. Nesuveikė. Reikėjo pakeisti mąstymą. O pakeisti mąstymą, kai tau per 40 metų, sunku. Tačiau kitaip neveikia.

Dar buvo bandymas greitai ir neskausmingai pasikeisti priklausomybių ligų centre. Nesuveikė. Galiausiai bandžiau nusižudyti. Sugėriau visas tabletes nuo depresijos. Atsisukęs atgal matau, kad buvo pagalbos šauksmas: pasiduodu, darykite, ką norite, bet aš daugiau taip negaliu, noriu su tuo baigti, tik nežinau, kaip. Kitame kambaryje buvo žmona Aušrytė su sūnumi. Matyt, logiškai tikėjausi, kad ji išgelbės.

Po to kreipiausi į draugą, kuris, žinojau, kelis mėnesius nevartoja. Jis man papasakojo apie „Minesotos“ dvylikos žingsnių programą. Aš tikrai nebenorėjau taip gyventi, griauti visiems gyvenimą, nes labai mylėjau ir myliu savo žmoną, mamą.

O save?

Tuo metu labai nekenčiau savęs. Dažnai alkoholikai garsiai žada, kad nebegers nuo pirmadienio, nuo rytojaus, o aš nežadėdavau. Save bardavau, engdavau, keikdavau, koneveikdavau, bet atėjus naujai dienai vėl darydavau tą patį. Buvau savimi absoliučiai nusivylęs. Man atrodė, kad neturiu valios. O „Minesotoje“ didžiausias atradimas ir postūmis buvo mano globėjo žodžiai: „Tu nekaltas, nes čia yra liga“. Ir man nuo pečių nukrito našta. Pasirodo, ligą galima sustabdyti, man pradėjo aiškėti, kad išeitis yra.

Supratau, kad ši liga yra atvirkštinė, t. y. su ja nereikia kovoti. Reikia pasiduoti. Būti sąžiningam su savimi ir pasitikėti aukštesniąja jėga ar Dievui, kaip jau kam geriau.

O tada seka praktiniai žingsniai: susirašyti, ką padarei bloga kitiems, dėl ko pykai, grąžinti padarytas skolas – finansines, moralines ir t. t. Jei nepatinka elgesys arba tai, kaip pasaulis elgiasi su tavimi, ką daro normalus žmogus? Jis sprendžia problemas. O priklausomas keičia savijautą lošdamas, vartodamas ir t. t. Taigi reikia tai sutvarkyti, grąžinti skolas, kad neliktų jokių trikdžių ir gyventum sąžiningai. Kokia laimė atsibusti ryte ir suprasti, kad vakar nieko neprisidirbau! Ir taip jau trylika metų.

Ar jums dar reikia budėti, sąmoningai saugotis atkryčio?

Yra geras 10 žingsnis. Stebėk save. Aš turiu nuolat save stebėti. Tikimybė, kad vartosiu, žinoma, sumažėjo, bet niekas nežino, juk velniukas budi. Kai tik koks iššūkis, pavyzdžiui, onkologijos diagnozė, žiūrėk, velniukas jau šnibžda: „Taigi tu susinervavai, yra proga atsipalaiduoti, galiausiai turi teisę atsipalaiduoti!“.

Iš pradžių buvo sunku, net parduotuvėje rinkausi tokį maršrutą, kad nepraeičiau pro alkoholio skyrių, nes mano akis vis užkliūdavo už butelių. Arba kai ėmiausi visokių darbų skoloms atiduoti, labai daug dirbau, pavargdavau. Gavus algą velniukas jau ir gundydavo: „Sunkiai dirbai, turi teisę atsipalaiduoti. Taigi tik vieną dieną“. Bet aš žinojau, kad taip nebus. Bus viena savaitė, bus ir antra.

Ką žmonės klaidingai įsivaizduoja apie priklausomybes?

Pamažu keičiasi nuostatos, bet dar vis tiek manoma, kad čia valios reikalas. Tokiems aiškinu per diabeto pavyzdį. Juk nepakaks vien valios cukraus šuoliams suvaldyti, tiesa? Taip ir čia. Beje, pažįstu turinčių tokią nepaprastą valią, taip fiziškai sunkiai dirbančių alkoholikų, o prieš stikliuką neatsilaikančių. Žmonės mano, kad štai, jis pasileidęs, neturi valios. Ne, tai liga, kartais net anapusinės jėgos veikia.

Interviu su A. Skačkausku tęsinys – kitą pirmadienį