Ožkos pienu stiprina sveikatą(1)
Kretingiškė buvusi pedagogė 75-erių Lina Mikuckienė ožkos pieną pavadintų gamtos dovana, kuri – ne tik puikus kasdienis maistas, bet ir vaistas. Ožkos pieno naudą moteris žino ne iš knygų: pati jau daugelį metų augindama ožkas, kasdien vartodama ožkos pieną ir jo produktus, L.Mikuckienė teigia išvengianti daugelio negalavimų, susijusių su imunine sistema.
Kartą mane gydytoja subarė, kad savo amžiuje per daug nesižavėčiau ožkos pienu. Gal – kad tas pienas riebesnis negu karvės ir mums, vyresnio amžiaus žmonėms, tikrai jo nereikėtų. Bet, manau, jeigu yra saikas, tai, kas sukurta gamtos, pakenkti negali“, - įsitikinusi L.Mikuckienė.
Auginti ožkas jai – kasdienis rūpestis. Moteris sako, jog šis užsiėmimas jai užpildo dienas, suteikia gyvenimui prasmę, rūpinimasis gyvuliais priverčia pajudėti.
„Be to, kai stebiu šiuos gudrius gyvulius, kartais – nenuspėjamus, turinčius charakterį, patiriu daugybę gerų emocijų“, - prisipažino L.Mikuckienė, kuriai šį šaltą pavasarį didžiausias rūpestis – kad nesušaltų mėnesio amžiaus ožkytė Pupa. Vardan to moteris ją įkurdino virtuvėje, prie krosnies. Pupa maitinama keturiskart per dieną, šeimininkė ją trumpam išleidžia ir laukan.
L.Mikuckienės sodyboje – ir dvi suaugusios melžiamos ožkos bei kergimui laikomas ožys. Ožkų veislė – vietinė, viena ožka per dieną duoda 2,5-3 l pieno.
„Tai nėra daug. Kiek domėjausi, atvežtinių veislių ožkos – olandiškos, prancūziškos – duoda gerokai daugiau pieno. Bet mūsų šeimai užtenka tiek, kiek gauname. Neužsiimu ir veisimu. Ožkos pieną ir rauginame, traukiname varškę, spaudžiame sūrius. Paskanaujame ir ožkienos – ji labai skani. Būna, kad ožkos pieno paprašo giminaičiai, pažįstami – jie ožkos pieną vartoja sveikatai stiprinti“, - kalbėjo L.Mikuckienė.
Ji pati, pradėjusi gerti ožkos pieną, išsivadavo nuo nuolatinių peršalimų, bronchito, tiek nebesibaimina gripo.
„Ilgus metus dirbau vaikų darželyje. Buvau labai jautri – tik kas suserga, susergu ir aš. Vargau ilgai – negelbėjo nė gydytojų rekomenduota anginos operacija. Manau, kad kaltas buvo silpnas imunitetas. Dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad jį sustiprinau ožkos pienu“, - apie savo patirtį kalbėjo moteris.
L.Mikuckienė stebisi, jog žmonės purtosi ožkos pieno vien išgirdę žodį „ožka“, kiti neva užuodžia pašalinį kvapą. Anot moters, šie gyvuliai – tvarkingi ir švarūs, užtenka tik pažiūrėti, kaip jie ėda: iš pradžių nusiskainioja žiedelius, po to – minkštesnę žolę, tada kimba į šiurkštesnį ėdalą, aplinkui viską švarindami.
„Paragaukit, ar jaučiate kokį kitokį skonį. Pienas kaip pienas“, - pasiūlė L.Mikuckienė. Ir ji buvo teisi: pieno ir sūrio būta skanaus, ir kvepėjo šie produktai taip, kaip ir priklauso – pienu.
Būna, jog moteris, augindama ožkas, susiduria ir su neigiamu aplinkinių požiūriu: „Ar nebepragyveni, kad ožkas laikai, kam tau to reikia, ir panašiai“.
„Visaip pagalvoju: ožkos nebeprisileisiu nė prie pamato – gal užteks. Bet blogos mintys praeina, pailsiu, pamąstau, kad vis dėlto man reikia to rūpesčio dienoms užpildyti“, - teigė L.Mikuckienė.
Audronė Puišienė
Susiję straipsniai
